-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasak turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management“ vyriausiosios ekonomistės Indrės Genytės-Pikčienės, Lietuva vis dar priklausoma nuo pigiai darbo jėgai imlių veiklų ir išsiskiria tarp kitų ES valstybių, kadangi didelę dalį šalies ekonomikos sudaro transporto sektoriaus, apdirbamosios gamybos bei kitų nuo darbo jėgos priklausomų bei žemą ir vidutiniškai žemą pridėtinę vertę generuojančių pramonės šakų kuriama pridėtinė vertė.
Ekonomistė nurodo, kad šių sektorių indėlis į Lietuvos ekonomiką augant atlyginimams kris, nebeišgalint savo produkcijos eksportuoti gana žemomis kainomis. Lietuviška žemų technologijų, pavyzdžiui, maisto, tekstilės, baldų ar medienos, pramonės produkcija ilgainiui gali būti išstumta iš tarptautinės rinkos, prognozuoja ji.
„Sparčiai kylant atlyginimams gaminti tą patį produkcijos vienetą tampa kasmet vis brangiau ir kuomet darbo kaštai auga po 10 proc. kasmet, brangimas yra ypač didelis. Ir jei tas produkcijos vienetas yra būtent toks nesudėtingas žemos maržos produktas, natūralu, kad artėja tas momentas, kai nebus lengva jo realizuoti už norimą kainą užsienio rinkose, tiesiog bus per brangu gaminti. (…) Galimybės konkuruoti (Lietuvos gamintojams – ELTA) su Tolimųjų Rytų valstybių produkcija yra labai ribotos, nes ten darbo kaštai yra gerokai mažesni ir kainų kartelė gerokai patrauklesnė“, – paaiškina I. Genytė-Pikčienė.
Pasak INVL ekspertės, dėl to kyla vadinamųjų vidutinių pajamų spąstų rizika – išaugus darbo kaštams ir mažėjant konkurencingumui tarptautinėje rinkoje, šalies ūkio plėtra pradeda slopti. „Ekonomika neturi iš ko augti ir atitinkamai stagnuoja, nes neturi kito modelio, o senasis modelis nebeveikia, nes darbo kaina yra per brangi“, – apibendrina I. Genytė-Pikčienė.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentės Elenos Leontjevos nuomone, papuolusios į vidutinių pajamų spąstus valstybės ekonomika sustoja, trūksta aukštą pridėtinę vertę kuriančių inovacijų ir technologijų, todėl mažėja išteklių gyventojų finansinei gerovei kelti. Lietuvoje galima pastebėti šio proceso ženklų, nes, kaip nurodo ekspertė, algos kyla sparčiau nei darbo našumas.
„Atlyginimų augimas aplenkia darbo našumo augimą. Tai turbūt parodo, kad mes turime vis mažiau realių ekonominių galimybių didinti atlyginimus“, – mano E. Leontjeva.
LLRI vadovei pritaria ir I. Genytė-Pikčienė, matanti, kad nors ir einama teisingu keliu ir aukštą pridėtinę vertę kuriančios bei dosnias algas mokančios įmonės Lietuvoje kuriasi, pokyčių tempai yra per lėti.
„Jei mes dabartiniais tempais auginsimės atlyginimus, tai tikrai yra rizikų, kad tam tikros pramonės šakos ir ekonominės veiklos tiesiog nebesugebės prisitaikyti, taps nekonkurencingos ir tiesiog užsigniauš, o mes tuo pačiu metu nebūsime sukūrę tų perspektyviųjų (aukštos pridėtinės vertės ekonominių veiklų – ELTA) pakankamos kritinės masės, kuri pakeistų ekonomiką, užpildytų atsivėrusius vakuumus.“
Tačiau nors požymių matyti, E. Leontjeva visgi netiki, kad Lietuva gali rimtai įkliūti vidutinių pajamų spąstuose. Ekonomikos ekspertės vertinimu, Lietuvos padėtis dar nėra labai prasta, o politikai ir verslininkai neleis sau atsilikti nuo kitų Vakarų valstybių.
„Tikiu, kad vis tiek nepateksime į tuos spąstus, nes vyksta globalioje rinkoje konkurencija ir po tokio nuostabaus Lietuvos augimo patekti į kažkokią merdėjimo stadiją ir atsilikti nuo pažangiausių šalių nemanau, kad būtų ambicija leisti. Vis tiek ir politikai, ir verslas ieškos tų sprendimų“, – teigia LLRI prezidentė.
Į vidutinių pajamų spąstus papuolusiomis valstybėmis laikomos Pietų Europos šalys: Portugalija, Graikija, Ispanija, Italija. Sėkmės istorija vadinama Airija.
Premjerė Ingrida Šimonytė praėjusuą savaitę žiniasklaidai priminė, kad darbdaviai, užuot skatinę keisti nedarbo išmokų mokėjimo tvarką, prieštaravę darbo užmokesčio kėlimui ar skundęsi žemu darbo našumu, turėtų kelti klausimą „ar yra pakankamų įrankių, technologijųs ir procesų, kad žmonės per tą savo darbo laiką sukurtų daugiau produkto“. Vyriausybės vadovė vietoj trijų kastuvų ragino pirkti ekskavatorių, taip pabrėždama investicijų į darbo vietų automatizaciją būtinybę.
I. Genytė-Pikčienė sutinka, kad Lietuvos ekonomikai ekskavatoriaus reikia, kadangi tai padėtų stiprinti nuo darbo jėgos priklausomo šalies ūkio konkurencingumą, tačiau reikiamų investicijų pasigenda.
„Darbo kaštų augimas, kaip toks veiksnys, yra ir tęsiasi, tai kol kas tikrai grasina mūsų konkurencingumui, nes įmonės galėtų mažinti priklausomybę nuo šito darbui imlaus veiksnio, investuodamos į mašinas ir įrenginius. Netgi premjerė minėjo ekskavatorių ir kastuvus. Visiškai teisingai premjerė pastebėjo – Lietuvoje yra per mažai investuojama į technologinį atsinaujinimą“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
Ekonomistė pasidalina statistika: investicijomis į naujas technologijas Lietuva atsilieka nuo daugumos Vidurio ir Rytų Europos valstybių, tokių kaip Bulgarija, Slovėnija, Slovakija, Čekija ar Estija.
Remiantis pašnekovės pateiktais Eurostato duomenimis, aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonėje 2020 metais Lietuvoje dirbo 2,6 proc. visų šalies dirbančiųjų. Tai keliskart mažiau nei kitose regiono valstybėse, pavyzdžiui, Čekijoje ar Slovakijoje, kur tokiose srityse, kaip IT, telekomunikacijos, farmacija, biotechnologijos ir kt., praėjusiais metais dirbo 11 iš 100 darbuotojų.
„Dirbančiųjų, kuriems atlyginimai gali augti daug ir sparčiai, kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse yra santykinai gerokai daugiau, nei Lietuvoje“, – pažymi I. Genytė-Pikčienė.
Jos nuomone, nors Lietuvai pavyko pritraukti skambių vardų IT sektoriuje, jo indėlis į Lietuvos ekonomiką palyginti nedidelis. „Čia mes net ir su Estija negalime lenktyniauti, nes apskritai IT ir telekomunikacijų sektoriaus indėlis į mūsų ekonomiką Lietuvoje yra tik 3,8 proc., kai Estijoje – 6,8 proc. Svoris gerokai didesnis BVP struktūroje“, – anot ekonomistės, kontrastą iliustruoja Lietuvos ir Estijos IT paslaugų eksportas, kuris yra beveik toks pat, nors Lietuvos ekonomika kone dukart didesnė.
„Iš principo mes atsiliekame. Norėtųsi, kad ilgainiui proveržis būtų didesnis ir tiesiog struktūriniai pokyčiai vyktų koja kojon su tuo, kad kylantys darbo kaštai per anksti neužgniaužtų tų ekonominių veiklų į kurias Lietuvos ekonomika dabar remiasi“, – statistinį paveikslą įvertina I. Genytė-Pikčienė.
E. Leontjevos teigimu, norint išvengti vidutinių pajamų spąstų, įmonėms turi būti sudarytos sąlygos investuoti iš uždirbto pelno – kuo didesnės investicijos, tuo labiau jos siektų didinti darbo našumą ir kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus. Jos vertinimu, darbo našumo augimas prasideda būtent nuo investicijų į inovacijas, o jam didėjant augs ir kuriama pridėtinė vertė. Vis daugiau įmonių pereinant prie aukštos pridėtinės vertės kūrimo darbo vietose, vidutinių pajamų spąstai liks praeityje, tvirtina LLRI vadovė.
Tačiau didesnės uždirbtos pajamos neturėtų būti labiau apmokestinamos, kad gautą pelną bendrovės galėtų paversti investicijomis.
„Manau, kad įmonės visada nori investuoti, bet visada reikia turėti tam šaltinių. Žinome, kad sąlygos pasiskolinti tikrai nėra lengvos, ypač vidutinėms ir mažoms įmonėms, todėl joms ypač svarbu leisti visą uždirbtą pelną investuoti į inovacijas ir atsinaujinimą. (…) Vėlgi, svarbu, kad tos aukštesnės pajamos nebūtų baudžiamos progresiniais mokesčiais“, – paaiškina ekonomistė.
Ekspertė pažymi kad būdų diegti inovacijas ir didinti finansinę sėkmę ieško daugybė įmonių, tačiau joms investuoti į technologijas sudėtinga dėl tenkančios biurokratinės naštos, pavyzdžiui, norint gauti pelno mokesčio lengvatą investiciniams projektams. Ši lengvata suteikiama įmonėms, norinčioms gaminti naujus produktus ar teikti naujas paslaugas, taip pat didinti gamybos pajėgumus, diegti naujus gamybos procesus, planuoti esamų procesų esminius pakeitimus ar diegti tarptautiniais išradimų patentais apsaugotas technologijas.
„Jos (įmonės – ELTA) yra taip apsunkintos biurokratija, kad tiesiog vargsta ir dažnai patyrusios tos biurokratinės naštos nebenori eiti tais keliais. Visas tas kliūtis reikia naikinti, tada įmonėms bus lengviau investuoti. Kiekvienas dalykas svarbus – kaip investuoti, kaip rasti tam lėšų, o dar kai prisideda visa biurokratinė našta, rizika, kad ką nors ne taip apiforminsi (…) Tai brangiai kainuoja visai visuomenei“, – sako LLRI prezidentė.
Vyriausybė savo programoje žada vertinti galimybes koreguoti pelno mokestį įmonėms atsisakant apmokestinti pelną, kurį įmonės reinvestuoja. E. Leontjevos teigimu, tai yra pirmasis žingsnis, atitolinsiantis Lietuvą nuo vidutinių pajamų spąstų.
„Pirmasis mūsų siūlymas jau yra Vyriausybės programoje, kaip galima alternatyva – pelno mokesčio pertvarkymas pereinant tik prie skirstomo pelno apmokestinimo. Kad viskas, kas lieka įmonės plėtrai, investicijoms, inovacijoms, kad visos uždirbtos lėšos nebūtų prarandamos“, – teigia E. Leontjeva.
Kitas aspektas, pasak LLRI vadovės, yra nepakankamas įmonių skatinimas. „Neišvengiamai paskatinama yra vienetai, dešimtys įmonių, o įmonių turime dešimtis tūkstančių Lietuvoje. Visų tų įmonių galimybes padidinti, sakyčiau, yra vienas, universalus ir generalinis žingsnis, kuris padėtų išspręsti problemą“, – sako E. Leontjeva.
„Mums labai svarbu, kad įvairios administracinės, mokestinės ir kitokios priemonės, kurios yra politikų rankose, kurie paprastai nori greitų, populiarių rezultatų tam tikrose srityse, nesubjaurotų to verslo ir investicinio klimato ir nesugandintų to mūsų pereinamojo ir struktūrinio pokyčio į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančią valstybę“, – pažymi I. Genytė-Pikčienė. INVL ekonomistės nuomone, Lietuva šiuo metu išgyvena perėjimo į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančią valstybę laikotarpį ir šio proceso metu naudojamos politinės priemonės turi būti pamatuotos, skatinti spartesnę ūkio modernizaciją.
