Didžiulis būrys studentų iš įvairių pasaulio valstybių Panevėžio rajone tobulino savo lietuvių kalbos įgūdžius. Organizatorių nuotr.

Į lietuvių kalbą atveda smalsumas, poezija ir meilė

Kam tau kalbėti lietuviškai? Tokį klausimą labai dažnai išgirsta užsieniečiai, besimokantys vienos seniausių ir sudėtingiausių pasaulio kalbų po įvairias šalis išsibarsčiusiuose baltistikos centruose. Penkiasdešimt tokių filologų iš keturiolikos šalių pastarąją savaitę stovyklavo ir savo žinias tobulino Aukštaitijos sostinėje.

Užsieniečiai prakalbo lietuviškai

„Panevėžyje lankiausi prieš kelerius metus su Europos savanoriais, man labai patiko čia vienoje kavinėje ruošta kava“, – šypsosi beveik tobulai lietuviškai kalbanti studentė iš Vienos universiteto Austrijoje, prancūzaitė Brižit Fransis Moran.

„O aš plaukiau baidarėmis Nevėžio upe iki Naujamiesčio, vanduo labai apaugęs žolėmis, bet mačiau bebrų“, – jai pritardamas pasakoja lenkas Mateušas Prochas iš Vroclavo.

Jiedu kartu su dar keliomis dešimtimis bičiulių iš keturiolikos užsienio šalių daugiau nei savaitę viešėjo Panevėžio rajone, tradicinėje, dešimtojoje, Lietuvos universitetų ir institutų organizuojamoje stovykloje.

„Šitie studentai labai nori išmokti lietuvių kalbą, daug žino apie Lietuvą ir nori ją pažinti vis artimiau ir artimiau“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Jurga Trimonytė-Bikelienė.

Kasmetinės užsieniečių stovyklos vyksta vis skirtinguose Žemaitijos, Aukštaitijos kraštuose. Šiemet pirmą kartą pasirinktas Panevėžys, kaip pastarojo regiono sostinė.

„Gal komunizmo penkiasdešimtmetis turėjo įtakos, bet nei mano tėvai, nei draugai nieko nežino apie Lietuvą. Kai kas net manė, kad lenkų žodžiai tokie pat kaip lietuvių, tik be galūnės -as.“

M. Prochas

Stovykloje vyksta intensyvios lietuvių kalbos paskaitos, edukacinės programos: užsieniečiai lieja žvakes, domisi krašto istorija, tautosaka, tradicijomis.

Taip su Lietuva pažindinosi ir lietuviškai mokėsi jaunuoliai iš Švedijos, Sakartvelo, Latvijos, Lenkijos, Austrijos, Indijos, Rusijos, Ukrainos, Čekijos, Suomijos ir Kazachstano universitetų, kur veikia baltistikos centrai. Kai kurie jaunuoliai lietuviškai kalba jau aukščiausiu C1 lygiu. Dviem studentams iš Indijos ypatingą džiaugsmą sukėlė, kai lietuviškai sugebėjo trumpai papasakoti apie save. O jaunuoliai iš Sakartvelo buvo santūrūs – jie savo šalyje lietuvių kalbos mokosi su garsiu mūsų šalies lituanistu, tad ir šių studentų žinios išsiskyrė iš kitų.

Frederiką iš Švedijos išmokti lietuvių kalbą paskatino meilė klaipėdietei. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Padėjo lietuviška meilė

Panevėžyje apsilankę švedas Frederikas Bisingeris, trisdešimtmetis Švedijos universiteto baltistikos centro atstovas, lietuviškai kalba puikiai – per dvejus metus pasiekė aukščiausią kalbėjimo ir gramatikos įgūdžių lygį.

„Susidomėti tokia kalba kaip lietuvių priverčia įvairūs motyvai, vienas iš jų verslas, o mane į šiuos mokslus atvedė meilė“, – kukliai, kaip įprasta skandinavams, nusišypso Frederikas, įsimylėjęs vertėja dirbančią lietuvaitę iš Klaipėdos.

Ši studijavo lietuvių ir švedų kalbas.

Tačiau iš tiesų švedas Lietuva ir jos šneka susidomėjo dar anksčiau – prieš dvejus metus, kai Vokietijoje krimto lingvistikos mokslus. Po jų F. Bisingeris ėmėsi sociolingvistikos ir daugiakalbystės studijų, o viena jos programų buvo lietuvių kalba.

„Vieną semestrą mokėmės Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių nemokėjau nė vieno lietuviško žodžio. Studijuodami Lietuvoje daug dėmesio skyrėme lietuvių gramatikai ir labai mažai šnekėdavome. Antrą semestrą tęsėme Vokietijoje ir daugiau kalbėjome lietuviškai. Po metų jau galėjau kalbėtis ir su lietuviais“, – pasakoja Frederikas.

Jau metus jis pradėtus mokslus tęsia Stokholmo universitete, kur dirba baltistikos centre. Su juo čia kartu lietuvių kalbą perkąsti bando dar keli studentai.

„Man lengviau, nes galima sakyti – mano darbas išmokti lietuvių kalbą. Labai padėjo bendravimas su drauge. Pastebiu, kad paprastai mišrių tautybių šeimose išmokti svetimą kalbą nėra taip lengva. Tai greičiau pavyksta kaip mano atveju – universitete, kai kas dieną privalau kalbėti su kitais lietuviškai“, – teigė švedas.

Pirmieji jo išmokti lietuviški žodžiai buvo „labas“, „kaip sekasi“ ir maisto terminai „cepelinai“, „kugelis“.

„Oi, man patinka lietuviška virtuvė! Kai būnu Klaipėdoje, draugės močiutė liepia daug valgyti“, – juokiasi Frederikas.

Gana gerai lietuviškai kalbantis užsienietis ir dabar pripažįsta, kad ši kalba jam labai sunki. Tačiau jau sugeba suprasti net ir lietuviškus frazeologizmus.

„Frazeologija taip pat įeina į mano studijas, žinau tokių posakių, kurių kai kurie iš jūsų net nežino. „Kaip su kiaušiniu ant galvos“, – šitą frazeologizmą man Lietuvoje ne visi galėjo paaiškinti. O štai „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“ turime ir mes, švedai“, – pasakoja F. Bisingeris.

O pats ilgiausias 39 raidžių lietuviškas žodis „nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ švedui vis dar sunkiai ištariamas.

„Šitas žodis užrašytas ant Kauno universiteto bendrabučio sienos, tai jį ten ir sugebu tik perskaityti, bet vis dar neištariu“, – pripažįsta užsienietis.

Jam patinka Lietuva ir jos žmonės. Tačiau šie, pasak Frederiko, universitete labai skiriasi nuo tų, kuriuos kitatautis mato parduotuvėje ar gatvėje.

„Man atrodo, kad parduotuvėse lietuviams labai nepatinka dirbti, jie čia pikti“, – jau atkreipė dėmesį švedas.

Prancūzaitei Bridget ir lenkui Matheusz lietuvių kalba atrodo labai poetiška ir melodinga. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Žinojo iš „Eurovizijos“

O štai 22-ejų prancūzaitei Brižit Fransis Moran lietuviai atrodo – poetų tauta.

„Man lietuvių kalba tokia poetiška, skambi“, – sako mergina, anksčiau apie Lietuvą težinojusi iš „Eurovizijos“ konkurso.

Užsienietės pažintis su šia šalimi prasidėjo jai savanoriaujant Latvijoje, kur aštuoniolikmetė Brižit dirbo su vaikais ir jaunimu. Prancūzė iš pirmo žvilgsnio pamilo Latviją, išmoko jos kalbą ir kartais užsukdavo pasidairyti po Lietuvą.

Įstojusi į Vienos universitetą Austrijoje mergina pasirinko skandinavistiką, jos programoje buvo lietuvių kalba, tad studentė nusprendė išmokti ir ją.

„Kai pirmą kartą atvykau į jūsų šalį, maniau, kad lietuviai moka latviškai kalbėti, juk ir žodžių daug panašių. Be pasirodė, niekas manęs čia latviškai visai nesupranta. Dabar jau pakankamai gerai kalbu ir lietuviškai, šia kalba bendrauju su draugais iš Lietuvos, dainuoju lietuvių chore baltistikos centre savo universitete, – pasakoja prancūzė ir nuostabiu balsu užtraukia lietuvių liaudies sutartinę apie martelę“.

O dabar ji mokosi kitą lietuvių liaudies dainą – „Išėjo tėvelis“.

Prancūzaitei atrodo sunkus lietuvių kalbos kirčiavimas, tačiau su ja šnekučiuojantis tokių trūkumų sunku pastebėti.

„Kartais sunku pasakyti, kaip kirčiuojami Trakai“, – žodį, dėl kurio kirčiavimo nesutaria net ir Lietuvos filologai, ištaria prancūzė.

Paklausta, kam pagrindines pasaulio kalbas mokančiai studentei prireikė dar ir lietuvių, B. F. Moran teigė, kad gyvenime yra dalykų, be kurių tikrai nepražūtum, bet kai jų neturi, kažko trūksta. Taip esą ir su lietuvių kalba – ja bendrauti Brižit labai įdomu.

Ji gerai kalba šešiomis kalbomis. Be lietuvių, moka anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, danų. Pakankamai supranta olandiškai ir rumuniškai.

Pastarosios ją dabar moko draugas iš šios šalies, todėl studentė jau kurpia planą po studijų metus išvykti į Rumuniją padirbėti. O paskui grįš atgal į mokslus, imsis magistrantūros studijų ir pati žada dėstyti kalbas kitiems.

Lietuva – nepažįstamas kraštas

Kaip giesmė lietuvių kalba skamba ir iš Lenkijos į Panevėžį atvykusiam Mateušui Prochui. Jo tautiečiai, pasak vaikino, iki šiol įsitikinę, jog lietuviški žodžiai nuo lenkų skiriasi tik galūne -as. Mateušo pastebėjimu, Lenkija mažai žino apie savo kaimynę, nepaisant praeityje jų bendros istorijos.

„Nežinau, kodėl taip yra, gal komunizmo penkiasdešimtmetis turėjo įtakos, bet nei mano tėvai, nei draugai nieko nežino apie Lietuvą. Kai jiems pasakiau, kad čia vyksiu į stovyklą, ėmė domėtis, o kaip skamba jūsų kalba. Kai kas net manė, kad lenkų žodžiai tokie pat kaip lietuvių, tik be galūnės -as“, – šypsosi lenkas.

Jo paties pažintis su Lietuva prasidėjo dar studijuojant, kai jaunuolis pagal mainų programą buvo pasiųstas mokytis į Latviją. Iš čia per ekskursijas lankėsi Lietuvos miestuose ir nusprendė išmokti lietuviškai.

„Mane sužavėjo šita kalba, bet jos studijos yra tik Varšuvos ir Poznanės universitetuose. Kartą pastebėjau, kad ir mano mieste Vroclave yra baltistikos centras, parašiau laišką jo dėstytojams ir taip paprastai pradėjau mokytis“, – pasakoja

M. Prochas.

Jis jau dvejus metus laužo liežuvį lietuviškai, sunkiausia, pasak Mateušo, išmokti taisyklingai kirčiuoti. Bet prieš metus užsienietis jau pasiekė tokį lygį, kad supranta lietuviškai, tik kalbėti jam dar nėra taip paprasta.

„Dirbu finansų centre norvegų įmonėje. Jos padalinys yra ir Vilniuje, tad kartais būna progų pabendrauti su šios vietos klientais lietuviškai“, – apie lietuvių kalbos naudą kalba jaunuolis.

Jam lietuviškai taip pat tenka kalbėti baltistikos centro studentų bendruomenės renginiuose ir susitikimuose.

Mateušas su tarptautine stovykla anksčiau lankėsi Žemaitijos regione, kur jam įstrigo ypatinga ramybė. Užsieniečiai tada buvo apgyvendinti itin atokiai nuo žmonių, gamtos apsupty.

Lenkas žavėjosi ir Panevėžio rajono peizažu, džiaugėsi plaukęs Nevėžiu.