M. Ganusauskaitės atspirties tašku tapusios natūros studijos, tačiau jos peizažai nutolę nuo tiesioginės gamtos reprezentacijos. M. Garucko nuotr.

Lietuviško peizažo paieškos Prancūzijoje

Lietuviško peizažo paieškos Prancūzijoje

Tapytoja Mykolė Ganusauskaitė savęs peizažiste nelaiko, nors prieš dešimtį metų pradėjusi tapyti Lietuvos kraštovaizdžius dabar sako niekaip negalinti nuo to susilaikyti.

Panevėžyje autorė pristatė personalinę tapybos parodą „Gamtovaizdis“, kurioje tiesėmis ir geometrinėmis figūromis ji pasakoja šalies peizažą.

Panevėžyje ir Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriuje „Galerija XX“ Mykolė jau nebe naujokė. Su Aukštaitijos sostine jaunoji kūrėja susipažino praėjusiais metais vykusiame tarptautiniame tapytojų plenere. Šį kartą autorės pristatytuose tapybos darbuose dominuoja peizažas.

Menotyrininkė Justina Augustytė pastebi, jog šis žanras jaunųjų tapytojų gretose ganėtinai retai sutinkamas.

M. Ganusauskaitės atspirties tašku tapusios natūros studijos, tačiau jos peizažai nutolę nuo tiesioginės gamtos reprezentacijos. Jie patikrina ribas tarp figūratyvumo ir abstrakcijos, o stilizuotos, geometrizuotos, suplokštintos gamtovaizdžių formos aiškiais planais išsluoksniuotoje erdvėje, pasak J. Augustytės, atrodo scenografiškos tarsi ištuštėjusios scenos dekoracijos.

Per atidarymą Mykolė pasakojo, jog kurti Lietuvos peizažo tema pradėjo dar besimokydama aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts). Ten įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

„Ėmiau kurti peizažus, kai pradėjau kvestionuoti erdvės klausimą. Pradžia tapo knyga „Erdvių rūšys“. Joje autorius labai gražiai suformuoja mintį, jog erdvė yra tai, už ko užkliūna akis. Tai – tam tikra iliuzija, suformuota regėjimo, kurią jaučiame. Pavyzdžiui, jeigu mano akis užklius už plytos, jau atsiranda erdvė tarp manęs ir jos“, – atidaryme pasakojo tapytoja.

Susidomėjusi erdvėmis, M. Ganusauskaitė pirmiausia pradėjusi tapyti kambarių interjerą.

„Man buvo įdomu, bet lyg ir ribojo: erdvė jau yra kvadratiška. Pagalvojau, kad norėčiau perkelti kambario suvokimą į peizažą, kur tarsi nėra sienų“, – pasakojo menininkė.

Švytėjimai ir vertikalės

Tapytoja jau spėjo surengti personalines parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur, 2011-aisiais tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininke, o dar po poros metų – laureate.

Anot J. Augustytės, ryškus autorės asmeninis santykis ankstyvuosiuose kūriniuose su vaizduojama vieta skiriasi nuo dabartinio – vis dažniau nustelbiamo analitiško dailininko žvilgsnio, preparuojančio gamtovaizdžio erdvinę ir spalvinę sąrangą.

„Mykolė atranda gamtovaizdžių poetiką kontrastuose – tuštumos ir gausos (spalvų, linijų, formų), statikos ir dinamikos, griežtų ir laisvų formų, atvirų ir uždarų erdvių. Drobėse mėgaujamasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžiamas natūralių elementų ritmas. Itin svarbus čia santykis tarp horizontalių ir vertikalių paveikslo elementų“, – M. Ganusauskaitės kūrybą pristato menotyrininkė.

Ji pabrėžia į viršų besistiebiančias vertikales Mykolės darbuose, kurios akcentuoja visa ko augimą, o jas dažnai pratęsia dar ir charakteringi dažų nuvarvėjimai.

M. Ganusauskaitės darbuose ne ką mažiau reikšmingas leitmotyvas yra ir vanduo: upės, upeliai, ežerai, jūros, pelkės. Vandenyje atsispindintys dangaus, augmenijos fragmentai pratęsia ritmą linijų ir tarsi yra įaudžiami į bendrą, dekoratyvią paveikslo schemą.

„Mykolės kūrybai būdingi skambūs, išraiškingi skaidrių spalvų deriniai, lemiantys kompozicijų emocinį krūvį. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo“, – teigia J. Augustytė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų