Lietuviai tuoktis neskuba ne tik dabar

Lietuviai tuoktis neskuba ne tik dabar

 

Tik sovietmečiu Lietuva santuokine elgsena buvo panašesnė į Rytų, kai anksti tuokiamasi ir tuokiasi dauguma. O iki Antrojo pasaulinio karo ir jau atgavus Nepriklausomybę Lietuva iš esmės kartojo Vakarų šeimos modelio tendencijas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus tradicinėje konferencijoje „Iš Panevėžio praeities: šeimos portretas istorijos kontekste“ dalyvavusi profesorė, habilituota mokslų daktarė Vlada Stankūnienė tyrinėja demografiją, taip pat atskleidžiančią, kaip bėgant dešimtmečiams keitėsi šeimos modelis. Profesorė tyrimams daugiausia naudojo gyventojų surašymo duomenis – bene tiksliausią ir pagrindinį informacijos šaltinį apie šeimą.

Pasak profesorės, pirmieji, labai fragmentiški, duomenys yra 1897 metų gyventojų surašymo, taip pat naudoti 1923 metų, keturių sovietmečio ir dviejų jau vėl nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymų duomenys. Per kiek daugiau nei šimtą metų išryškėjo trys santuokinės elgsenos modeliai. Anot profesorės, iki XX amžiaus vidurio dominavo vėlyvos santuokos, negana to, lietuviai tarpukariu mažai tuokėsi. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo plisti ankstyvos santuokos ir jų būta daug, o XX a. paskutinį dešimtmetį vėl paplito vėlyvos santuokos, be to, besituokiančiųjų mažėjo.

Pasak V. Stankūnienės, šiandien Lietuvos visuomenė išgyvena labai ryškius šeimos pokyčius ir tą jaučia kiekvienas: šeimos kuriamos jau vyresniame amžiuje ir didelė dalis gyvena poroje nesusituokę. Taip pat daugėja ištuokų. Vaikų susilaukiama taip pat vėliau ir mažiau. Beje, kalbant apie ne santuokoje gimusius vaikus, Lietuvoje situacija gerokai skiriasi nuo Latvijos ir Estijos. Lietuvoje ne santuokoje gimusių vaikų apie 30 procentų, Estijoje – apie 60 procentų.

V. Stankūnienės teigimu, iki XX a. vidurio Lietuvoje dominavo vėlyvos santuokos, negana to, lietuviai tarpukariu mažai tuokėsi. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo plisti ankstyvos santuokos ir jų būta daug, o XX a. paskutinį dešimtmetį vėl paplito vėlyvos santuokos, be to, besituokiančiųjų mažėjo.

Įdomu, kad iki XX amžiaus vidurio taip pat vyravo vėlyvos santuokos, o labai didelė dalis asmenų apskritai niekada nebuvo susituokę. 1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, niekada nevedę vyrai sudarė beveik 42 proc., o moterys – per 36 proc.

1923 metų surašymo duomenimis nesusituokusiųjų būta dar daugiau: vyrų – per 46 proc., moterų – daugiau nei 39 proc.

Pasak V. Stankūnienės, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos visuomenės bruožas – viengungystė.

Istorija padarė savo

Vis dėlto gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą besituokiančiųjų amžius ėmė jaunėti. V. Stankūnienės teigimu, XX amžiaus pradžioje moterys tekėjo sulaukusios vidutiniškai 27–28 metų. Vėliau kurį laiką nuotakos Lietuvoje jaunėjo, tačiau gimusios trečiame dešimtmetyje vėl tuokėsi vėliau. Pasak profesorės, tam įtakos turėjo istorija, o ne natūralūs dalykai.

„Jos buvo jaunos, tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, pokario rezistencija. Santuoka akivaizdžiai vėlavo dešimčia metų“, – sako V. Stankūnienė.

Be to, labai didelė dalis tos kartos moterų liko netekėjusios. Tačiau gimusios 1940–1950 metais šeimas kūrė jau anksčiau, o nurimus pokarinei situacijai šalyje, įsigalėjo tendencija tuoktis jauniems.

Profesorės teigimu, tokie pokyčiai pokariu būdingi ir Vakarų Europai bei vadinami santuokos aukso amžiumi. Sutuoktinių amžius jaunėjo iki maždaug 1990-ųjų. Be to, iki tų metų sparčiai augo ir susituokusiųjų dalis visuomenėje. Statistika rodo, kad jau 1959 metais beveik 65 proc. Lietuvos vyrų ir kiek daugiau nei 52 procentai moterų buvo susituokę, o dar vėlesni sovietmečio surašymai liudija, kad susituokusių vyrų buvo beveik 70 proc., moterų – apie 60 proc.

Aukso amžius su išlyga

Pasak V. Stankūnienės, 1979 metų gyventojų surašymo duomenys rodo, kad per daugiau nei 50 metų niekada santuokoje negyvenusių asmenų sumažėjo beveik per pusę: vyrų nuo 46,2 procento 1923 metais iki 25,1 procento 1979 metais, moterų atitinkamai 39,1 ir 19,8 procento.

Mažiausiai viengungių Lietuvoje gyveno XX amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje. Tuomet miekada nevedusių vyrų dalis nukrito iki 23 procentų, moterų – iki 17 procentų. V. Stankūnienės teigimu, šį periodą būtų galima vadinti Lietuvos santuokų aukso amžiumi, jei ne vienas aspektas – daugėjo išsituokusių ir našlių, ypač moterų, dalis. Stebima, kad skyrybų sparčiai pradėjo daugėti XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, o nuo šio dešimtmečio vidurio pradėjo augti vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumai.

XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje prasidėjo santuokų atidėjimo procesas. Manoma, kad pradžioje tam didelę įtaką darė visuomenės transformacija – vyko dideli pokyčiai ekonomikoje ir pan. Vėl gana sparčiai pradėjo mažėti susituokusiųjų. 2011 metais vertinant susituokusių vyrų ir moterų skaičių, priartėta prie 1923 metų situacijos. O paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis, beveik kas penkta moteris yra našlė ir dažniau nei kas dešimta – išsituokusi.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų