-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tik nevadinkite viso to muziejumi“, – atverdamas plačias duris į didelį raudonų plytų ūkinį pastatą, pilną įvairiausių kaimo padargų, įspėja naujamiestietis 75-erių Albertas Klikūnas.
Jo valdose Naujamiestyje – kelios sėjamosios, javapjovės, kuliamosios, malūnai, įvairiausi smulkintuvai, sietai, bulvių kasamoji ir visa eilė kitų tarpukariu lietuvių žemės ūkyje naudotų daiktų.
„Renku tik tai, ką mūsų ūkininkai turėjo Smetonos laikais. Kodėl būtent tokiu laikotarpiu? Vėliau juk iki Lietuvos nepriklausomybės viskas virė viename katile. Padargai, technika, žemės, gyvuliai buvo kolūkio “, – pasakoja ponas Albertas, vesdamas svečius prie ilgos virtinės arklinių plūgų.
Ūkininko kolekcijoje jų net 18. Dalis plūgų vienai vagai arti, o keletas versdavo dvi, tris ir net keturias vagas iš karto. Tokie tarpukariu buvo laikomi labai moderniais.
„Plūgai – mano silpnybė. Kiekvieno jų istorija ypatinga“, – patikina kolekcijos šeimininkas ir parodo pirmąjį savo eksponatą – keturvagį verstuvą.
Arklio tempiamą padargą naujamiestietis dar 1992 m. nusipirko už keturis butelius degtinės. Greičiausiai pavogtas plūgas, pasak kolekcininko, jau buvo pakeliui į metalo supirktuvę, kai jis spėjo tokią senieną perimti į savo rankas.
„Pardavėjai gal dar porą dienų po tokio uždarbio šlapiomis kelnėmis vaikščiojo, – juokiasi ūkininkas. – O man tai buvo labai įdomus radinys.“
P. Židonio nuotr.
A. Klikūnas išsiaiškino, kad jo pirmasis plūgas priklausė senam Naujamiesčio ūkininkui, prieš karą turėjusiam apie 60 ha žemės.
„Visi tuo metu dar arė vienvagiais, o jo arkliai jau vertė iš karto keturias vagas“, – moderniu tarpukario kaime padargu savo kolekcijoje džiaugiasi Albertas.
Vėliau jo kolekciją papildė dar keli plūgai ir ūkininkui užgimė naujas jausmas, nebeleidęs sustoti ieškant senovinių žemės ūkio įrankių.
„Mano pomėgis atsirado visai netyčia. Turėjau jau kelis senus padargus, kai tokius pat Upytėje ėmė rinkti ir mano jaunystės laikų bendrakursis. Dabar jau jo gyvo nebėra – neseniai mirė dėl šitos amžiaus rykštės – koronaviruso“, – atsidūsta pašnekovas.
Bet jo skruostus tuoj pat papuošia šypsena prisiminus užvirusias lenktynes su bičiuliu. Draugai ėmė varžytis, kuris daugiau pririnks senovinių padargų.
Aišku, A. Klikūno kolekcija dabar jau gerokai pralenkė sodybai papuošti visokių smetoniškų senienų prisirinkusio bendramokslio turtą. Naujamiestietis svarsto, jog per tris dešimtmečius tokios aistros ir Arklio muziejų Niūronyse jau bus perspjovęs.
A. Klikūnas neabejoja: senoviniai lietuvių rakandai, padargai šiais laikais – jau vertybė. Jei Lietuvai atgavus laisvę tokį turtą žmonės traukė iš senų klėčių ir dalijo į kairę ir dešinę, metė į sąvartynus, vežė metalo supirkėjams, dabar šių relikvijų rasti nebe taip paprasta.
Jos daugiausia stovi tokių pačių kolekcininkų namuose. Pats ūkininkas dažniausiai apie naują eksponatą sužino iš lūpų į lūpas. Žinodami jo aistrą smetoniškam palikimui, draugai, pažįstami dar kartais nurodo vieną kitą nematytą retenybę.
„Šitas vokiškas 4 vagų plūgas tarpukariu plukdytas per Nemunėlio upę Biržų rajone, pasienyje tarp Lietuvos ir Latvijos. Čia ėjo kontrabanda, nes kaimynai anuomet turėjo galimybę iš Vokietijos gauti pigesnių metalo gaminių“, – nelegaliai lietuvių kažkada įsigytą eksponatą rodo A. Klikūnas.
Ir tuoj pat beda pirštu į trivagį vokišką verstuvą nuo Limeikių kaimo. Šiuo padargu artojas galėjo viena rankena reguliuoti vagos gylį.
„Šalia kiti vokiški, lenkiški dvivagiai plūgai. Tik iš pirmo žvilgsnio jie visi vienodi. Bet čia kaip ir apie automobilius „Audi“ sakoma: visos šios mašinos markės vienodos, bet kartu kažkuo ir skiriasi“, – palygina A. Klikūnas.
Naujamiestietis vieną po kito rodo Lietuvoje gamintus rankinius gyvulinio pašaro smulkintuvus, 1938 m. naudotą cukrinių runkelių sėjamąją iš Danijos.
„O štai 1928 m. gaminta arkliuku tempiama sėjamoji iš Švedijos. Mūsų kraštuose tada dar sietais sėjo“, – pasakoja įspūdingos kolekcijos šeimininkas.
Joje stovi ir iki pat 1961-ųjų malęs vėjo malūnas.
O naujamiestiečio įsigytas senovinis kopūstų pjaustymo aparatas, sulčiaspaudė, Vermachto ginkluotų pajėgų katilas, kuris kaime ilgus metus naudotas naminukei virti, lankytojams yra ne tik pirmą kartą matomi, bet ir visai neatpažįstami daiktai.
„Šitos talpyklos paskirties taip pat neatspėja. Tai vokiečių palikta statinė parakui laikyti, viduje dar net įrašas apie tai likęs“, – intriguoja kolekcininkas.
A. Klikūnas veda prie grūdų, išskirtinės žirnių valymo mašinų, alaus gamybos katilo, Naujamiesčio karaimų turėto sieto salyklui. Tarpukariu, pasak Alberto, kaimo žmonės turėjo pakankamai įrankių buityje ir ūkyje.
Dabar tokių rakandų kaina jau ne kiekvienam būtų įkandama. Už kai kuriuos senovinius prietaisus ūkininkas pakloja ir tūkstantį eurų.
Tokį pasididžiavimą A. Klikūnas saugo senoje Naujamiesčio dvaro karvidėje.
„Dar matosi jos akmeniniai pamatai, kai kur tarpuose likę pridrėbto molio. Karo metais vokiečiai čia norėjo atidaryti tankų remonto dirbtuves, bet stogas įlūžo, sienos ėmė tirpti ir trupėti. Galiausiai iš jų nieko neliko“, – pastato istoriją pasakoja šeimininkas.
Po karo atėjus rusų valdžiai ir pradėjus kurtis kolūkiams, buvo prisiminti seni karvidės pamatai ir vietiniai kolūkiečiai iš netoli buvusios plytinės raudonų plytų atstatė didžiulį pastatą.
Kaip palikimą apie kolūkio laikus jį A. Klikūnas gavo už pajus iširus Naujamiesčio žemės ūkio bendrovei. Dabar čia šalia gausios kolekcijos ūkininkas laiko ir savo žemės ūkio techniką.
Todėl sulaukęs netikėtų lankytojų, šeimininkas jų į savo senienų garažą iš karto neveda. Esą reikia poros dienų savo „muziejui“ sutvarkyti ir iššluoti.
„Jokių ekskursijų nevedu ir neorganizuoju. Būna, kai kas tik užsuka. Štai ir šiandien jūsų laukiant atėjo dvi moteriškės, kurios Naujamiestyje tvarkėsi kažkokius reikalus. Papasakojo joms ir apie mane. Įsileidau, parodžiau viską“, – prisipažįsta Albertas, pridurdamas, jog šiais laikais jau retai kam ir beįdomūs tikri daiktai.
Jaunimas, ūkininko nuomone, visiškai paskendęs virtualioje realybėje. Jei mokytojai, anot jo, ir norėtų savo mokinius supažindinti su kaimo istorijos dalimi A. Klikūno valdose, pirmiausia, juokiasi šeimininkas, turėtų viską telefonu nufotografuoti ir parodyti vaikams socialiniuose tinkluose.
P. Židonio nuotr.
A. Klikūnas praeitimi susižavėjo klausydamasis tėvo pasakojimų. Pastarojo garbei prie senosios dvaro karvidės įėjimo stovi vis dar blizgantis plūgas.
„Šitą padargą tėvui slapta nukalė vienas kalvis. Jis mums liko iki šių dienų“, – pasakoja kelintos kartos naujamiestietis.
Jis veda prie nuotraukų stendo, kurioje visa Klikūnų giminės istorija.
„Mano gimtinė tiesiai per Nevėžį, už trijų buvusių kolūkio kiaulidžių, Naujamiesčio vienkiemyje. Iš ten dar matosi mūsų bažnyčia“, – ranka į vaikystės sodžiaus pusę mosteli pašnekovas ir prisimena smagią istoriją, kaip vienas Naujamiesčio kolūkio vairuotojas sovietmečiu nevažiuodavo ten, kur jau nebesimatydavo savojo miestelio Dievo namų bokštų.
A. Klikūno tėvas nebuvo stambus ūkininkas, tačiau praeito amžiaus pradžioje per reformą dalinant dvarų žemes bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, gavo 10 ha sklypą derlingoje vietoje už Naujamiesčio ir pradėjo dirbti.
Jo suręstos sodybos sūnus dabar net vietos neberanda: kuriantis kolūkiams, vienkiemį nuo žemės paviršiaus nušlavė melioratoriai.
„Štai nuotrauka, kurioje su broliu 1950-aisiais maži žaidžiame po sodybos žilvičiu. O čia jau 1961 m. traktoriai tą medį doroja“, – ilga bambuko lazdele per šeimos fotografijas veda iš keturių vaikų šeimos kilęs Albertas.
„Tėvas visą gyvenimą dirbo žemę. Kad ir nedidelį žemės sklypelį, tačiau ne kuo kitu, bet arkliu apdirbdavo. Jis ir iš bendrovės kaip pajų atsiėmė kumeliuką, užaugino dailią kumelaitę“, – pasakoja ūkininkas.
Senasis Klikūnas, anot jo, arklius mylėjo nuo jaunystės, kai juos tekdavo ganyti. Tėvo pasakoti prisiminimai sūnui iki šių dienų kelia šiltus jausmus.
„Štai nuotrauka, kurioje tėvo pakinkytas arklys 1936 m. per Nevėžį traukia vandens statinę į naktigonę“, – rodo vyras ir neria į tėvo prisiminimus iš tų ypatingų naktų.
Naktigonėse kaimo bernai prisigalvodavo įvairiausių išdaigų. Būdavo, užmigusio draugo nagines prie įtemptos medžio šakos pririša. Miegalius pabunda, šaka atšoka ir kaba arkliaganys aukštyn kojomis.
O kaip visi leipdavo iš juoko ryte vieni ant kitų veidų radę degutu išpieštus ūsus. Beržo smalos ir šuns taukų mišinys riebiai prilipdavo aplink kaimo smarkuolių lūpas.
Tokių nuotykių A. Klikūnas savo akimis jaunystėje jau neberegėjo. Jis gimė po karo.
„Patys ryškiausiai mano prisiminimai iš gimtosios sodybos, kai man buvo vos daugiau nei dveji. Atsimenu į vienkiemį užklydusius miškinius, skersai daržinę įžengusį karinį garnizoną. Vienas kareivių nušovė lojusį šunį ir paskui užbadė“, – kraupūs vaizdai neišsitrynė A. Klikūnui iš atminties.
Baigęs mokyklą, naujamiestietis įstojo į pavadinimus praeityje daug kartų keitusią dabartinę Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją. Ją baigė su mechanizatoriaus inžinieriaus diplomu.
Jaunas specialistas iš karto gavo darbą Panevėžio rajone. Jam teko darbuotis gimtojo Naujamiesčio, Vaškų, taip pat „Taikos“ kolūkiuose.
A. Klikūno albumuose daug nuotraukų iš šio laikmečio.
„Buvau, regis, paskutinis savo krašto kolūkietis“, – šypsosi vyras.
Dalis žmonių Naujamiestyje, anot jo, ir po nepriklausomybės atgavimo netikėjo, kad toks platus, kelis dešimtmečius visų rankomis kurtas žemės ūkio gigantas gali išnykti. Tačiau paskutinė viltis tokius gyventojus, kaip Albertą, ne tik apgavo, bet ir sutrukdė laiku įlipti į naują – ūkininkavimo traukinį.
„Iširus kolūkiams, žmonės puolė susigrąžinti senelių žemes. Daugelis papildomai sklypų pigiai prisipirko. O mes vis laukėme – palaikėme vieni kitus, nepaleisdami bendrovės“, – pasakoja naujamiestietis.
Į ūkininkų gretas jis įstojo tik 2006-aisiais. A. Klikūnas save laiko smulkiu žemdirbiu, turinčiu kelis hektarus tėvo paliktos žemės.
Paklaustas, kam paliks savo ūkį ir vertingą kolekciją, tik gūžčioja pečiais. Palaidojęs žmoną, vyras gyvena su neįgalia dukra.
„Kaupiu, renku šitas senienas ir nežinau, kaip toliau bus. Gal kokia savivaldybė kada nors sutiks jas perimti“, – viliasi tikrą vertybę Panevėžio rajonui sukūręs ūkininkas.
