Latvijos miestas, kur klestėjo lietuvybė

Latvijos miestas, kur klestėjo lietuvybė

 

Kaimyninės Latvijos miestelis Mintauja (dabar Jelgava) caro priespaudos laikais buvo tikras lietuvybės židinys, kuriame žinių sėmėsi daugelis žymių to meto Lietuvos žmonių – politikų, valstybės vadovų, menininkų.

Panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas pasakoja, kad šiam miestui pradžią davė pilis, kurią XIII amžiuje pastatė Kalavijuočių ordinas. Garsioji „Academia Petrina“ – aukštesnioji vokiečių mokykla, įkurta 1775 metais, o 1806 -aisiais virtusi gimnazija. Pasak jo, nuo XIX amžiaus pradžios Mintauja buvo vadinama Latvijos Atėnais, nepaisant, kad miestelis teturėjo vos porą dešimčių tūkstančių gyventojų. Netgi 1887 metais joje suskaičiuota vos per 27 tūkst. gyventojų ir, pasak J. Brazausko, daugiau kaip trečdalį jų sudarė latviai, mažiau kaip trečdalį – vokiečiai, daugiau kaip penktadalį – žydai, apie dešimtadalis buvo rusai, gyveno šiek tiek lenkų ir – net 359 lietuviai.

„J. Tumo-Vaižganto duomenimis, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Mintaujos gimnazijoje lietuviai sudarė 51 procentą studentų, o kunigo Kazimiero Jasėno duomenimis, – net 60 procentų“, – pasakoja istorikas.

Išugdė valstybės kūrėjus

Mintaujoje lietuviai ne tik studijavo. Ieškodami sotesnio duonos kąsnio, dirbo įvairius darbus – sargavo, tarnavo, dirbo vežikais, auklėmis ir pan. Mintauja buvo tikras svajonių kraštas to meto jaunimui, siekusiam šviesos: visai šalia, patogiai pasiekiama gubernija, o Mintaujos mokyklose nebuvo tokia stipri caro priespauda.

„Tautų margumas ugdė tautinio pakantumo atmosferą. Lietuvio noras būti lietuviu ir viešai tą pareikšti nieko nestebino ir nekėlė jokio įtarimo“, – sako J. Brazauskas.

Pasak jo, čia smarkiai kilo latvių tautinė kultūra ir vietos baronų diegta vokiečių kultūra. Caro valdžia visa tai toleravo, kiek tai buvo jai naudinga. Vokiečių gimnazijose mokytojai nepersekiojo kitataučių, kaip tai buvo daroma rusiškose gimnazijose Lietuvoje.

Dažnas ano meto Lietuvos šviesuolis mokslus yra krimtęs Mintaujos gimnazijoje: gydytojai Liudas Vaineikis, Petras Avižonis, Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, premjerai Mykolas Sleževičius, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, ministras Juozas Tonkūnas, gydytojas Jonas Šliūpas, rašytojas, visuomenės veikėjas Konstantinas Jasiukaitis, dailininkai Petras Kalpokas, JustinasVienožinskis, žodynininkas Antanas Lelys ir daugelis kitų įvairių politinių pakraipų būsimų lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų – Lietuvos valstybės kūrėjų.

Mintaujos gimnazijoje mokėsi ir nemažai Panevėžio krašto šviesuolių: vyskupas Kazimieras Paltarokas, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (nuotraukoje) ir kt.

Kaip Vaižgantas užrūstino kleboną

Mintaujos lietuvių inteligentų centru 1889–1896 metais buvo tapę J. Jablonskio namai. O 1894 m. pradžioje Mintaujos katalikų parapijoje vikaru pradėjo dirbti Juozas Tumas-Vaižgantas. Čia jo niekas nelaukė ir nepageidavo – vietinis klebonas net nežinojo apie tokio paskyrimą. Pasak J. Brazausko, klebonui naujas vikaras nebuvo reikalingas, nes ankstesniajam išvykus, šias pareigas savavališkai pradėjo eiti kitas žmogus – Mykolas Andriuškevičius – susipykęs su vietiniu klebonu, jis be vyskupo leidimo ir net jam nepranešęs savavališkai atvyko į Mintaują. Tad J. Tumui-Vaižgantui nebuvo lengva.

Visgi J. Tumas-Vaižgantas greitai įsitraukė į lietuvių gyvenimą. Pasak istoriko, bendraudamas su kalbininko Jono Jablonskio ir advokato Motiejaus Lozoraičio šeimomis įsitikino, kad kunigas visuomeniniame ir kultūriniame darbe gali bendradarbiauti su pasauliečiais inteligentais. Pastarieji labai palaikė kunigą, įtraukė į Mintaujos lietuvių gyvenimą. Tokia draugystė nepatiko klebonui Petrui Valentui, tad jis nusprendė nebeleisti J. Tumui-Vaižgantui su lietuviais bendrauti. J. Tumas-Vaižgantas Mintaujoje suprato, kad jo kelias tarnauti Tėvynei bus laikomas pavojingu Bažnyčiai. Visgi, pasak istoriko, dvasininko sprendimas buvo kategoriškas – jei dėl religijos būtų tekę išsižadėti tautybės, būtų išsižadėjęs tokios religijos. Tokio principo jis laikėsi visą gyvenimą.

1890 metais Mintaujos lietuviai įkūrė slaptą patriotinę „Kūdikėlio“ draugiją, kuri vėliau virto literatų kuopele, o 1894 metais, pasak J. Brazausko, J. Jablonskio dukters krikštynų dingstimi, jo namuose įvyko varpininkų suvažiavimas. Jame dalyvavo Vincas Kudirka, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, J. Tumas-Vaižgantas, Motiejus Lozoraitis ir kiti tautinio atgimimo veikėjai. Deja, pasak istoriko, XIX amžiaus pabaigoje caro valdžia J. Jablonskį išsiuntė gyventi į Taliną, kuris po Mintaujos jam atrodė svetimas.

Lietuvybės centras Latvijoje

Pernai Biržuose ir Šiauliuose buvo surengta tarptautinė paroda „Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje“. Jos tikslas buvo per Mintaujos gimnazistus atskleisti abiejų kaimynių valstybių kelią į nepriklausomybę, pilietiškumo augimą, kuriam ši ugdymo įstaiga darė didelę įtaką.

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė sako, kad Mintauja tais laikais buvo lietuvybės židinys, ypač, kai ten mokyti nuvyko Jonas Jablonskis, buvo atkeltas Juozas Tumas-Vaižgantas. Latvijoje lietuvybė galėjo skleistis labiau, nes caro priespauda buvo mažesnė. Tad studentai persiėmė lietuvybės dvasia. Tiesa, buvo ir pašalintų iš mokyklos. Pavyzdžiui, už tai, kad atsisakė prieš pamokas melstis rusiškai.

„Lietuviškumo užkratas buvo labai stiprus“, – sako E. Lansbergienė.

Šiaurės Lietuvos gyventojams tai, ko gero, buvo pasiekiamiausia gimnazija, kurioje buvo galima siekti aukštesnio išsilavinimo.

„Mintauja Latvijai išaugino du prezidentus, Lietuvai – vieną ir net penkis ministrus pirmininkus. Iš jų net du buvo biržiečiai – Ernestas Galvanauskas ir Vytautas Petrulis“, – pasakojo muziejininkė.

Mintauja Latvijai išaugino du prezidentus, Lietuvai – vieną ir net penkis ministrus pirmininkus. Nuotraukoje Lietuvos prezidentas A. Smetona.

Mintaujoje taip pat mokėsi ir iš Biržų krašto kilęs dailininkas Petras Kalpokas, filosofas ir graikų literatūros, antikos kultūros žinovas profesorius Vladimiras Šilkarskis, kuris parašė įžanginius straipsnius Homero „Iliadai“ ir „Odisėjai“.

„Tai buvo ne tik valstybės kūrėjai, bet ir kitos asmenybės. Mintaujoje aplink Joną Jablonskį buvo susiformavęs tarsi lietuvybės židinys ir jaunieji studentai, matyt, persiėmė tomis idėjomis. Jie pasigavo tą užkratą Mintaujoje, parsivežė į Lietuvą ir vėliau stojo į valstybės kūrėjų gretas“, – pasakoja E. Lansbergienė.

Jos teigimu, galima sakyti, kad Mintaujoje prasidėjo ir būsimo prezidento Antano Smetonos draugystė su Chodakauskų šeima, nes jį, kaip mokytoją, Romanui Chodakauskui rekomendavo J. Jablonskis.

„Būtent Mintaujoje A. Smetona pirmą kartą pamatė savo būsimą žmoną Sofiją, kuriai tuo metu tebuvo 11 metų. Nors tos vestuvės įvyko gerokai vėliau, galima pajuokauti, kad J. Jablonskis buvo savotiškas piršlys“, – teigė muziejininkė.

Beje, Mintaujoje veikė ir mergaičių gimnazija, kurioje mokėsi seserys Chodakauskaitės – Sofija ir Jadvyga, rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kitos žinomos to meto moterys. Rašytoja Liudvika Didžiulienė-Žmona, kurią į Mintaują pasikvietė J. Jablonskis, buvo įkūrusi bendrabutį lietuviams moksleiviams.

„Tuo laiku Mintauja tapo prieglobsčiu susipratusiems lietuviams, kurie galėjo tą idėją toliau auginti, brandinti“, – pasakojo E. Lansbergienė.

Panevėžiečiai Mintaujoje

Mintaujos gimnazijoje mokėsi ir nemažai Panevėžio krašto šviesuolių: vyskupas Kazimieras Paltarokas, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kt. Čia kurį laiką kunigavo ir Julijonas Lindė-Dobilas. Vienas besimokiusiųjų garsiojoje gimnazijoje buvo ir būsimasis „Panevėžio balso“ redaktorius Konstantinas Jasiukaitis. Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko, jis dar laikomas politinio feljetono pradininku, socialinių dramų autoriumi, aktyviu visuomenininku. Savo mokslus K. Jasiukaitis pradėjo pas kaimo daraktorių dar spaudos draudimo metais, vėliau pas nusigyvenusio dvarininko sūnų. K. Jasiukaitis Mintaujoje mokėsi 1891–1902 metais. Nesutikęs stoti į kunigų seminariją, jis neteko tėvų paramos ir nutraukė mokslą. Vėliau apsigyveno Šiauliuose, viename kambaryje su Jonu Biliūnu, propagavusiu socialistines idėjas, tapo socialdemokratų partijos nariu, rašė kūrinius. 1907 metais už apsakymą, kuriame kariai buvo kviečiami nešaudyti į savo brolius, suimtas ir kalinamas. Paleistas išvyko į Panevėžį.

Naujas K. Jasiukaičio gyvenimo etapas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Gyvendamas Panevėžyje, aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, buvo išrinktas į pirmąją Panevėžio miesto tarybą, tapo jos pirmininku. Jam esant pirmininku, 1921 metų vasario 16 dieną Šeduvos gatvė Panevėžyje pavadinta Vasario 16-osios gatve.

K. Jasiukaitis buvo ir aktyvus visuomenininkas, vienas iš „Meno ir kultūros“ , „Aido“ draugijos atkūrimo organizatorių. Be to, leido svarbiausią Panevėžio krašto laikraštį „Panevėžio balsas“, vėliau tautinės minties laikraštį „Kraštas“.

„Tai buvo labai įvairiapusiška asmenybė. Velžio kelyje įsteigė modernų ūkį. Ten auginami gyvuliai buvo atgabenti iš Olandijos, Danijos ir kitų valstybių“, – pasakojo D. Pilkauskas.

Be to, K. Jasiukaitis dirbo ir Ligonių kasų direktoriumi, rūpinosi, kad neturtingieji gautų medicinos pagalbą.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų