Laisvės troškimas, gimęs ligoninės vienutėje

Laisvės troškimas, gimęs ligoninės vienutėje

Panevėžietis Ignas Sakalauskas tikina, kad kelionės – geriausia gyvenimo mokykla. Tiesa, jau paauglystėje vaikinas patyrė, kad gyvenimas ne visada piešiamas tik šviesiomis spalvomis. Tačiau po juodų periodų visuomet išlenda saulė.

Keliauti autostopu po Europą vienam su vos penkiasdešimčia eurų kišenėje – kiek avantiūristiškas ir pavojingas pasirinkimas, tačiau praėjusiais metais į tokią kelionę leidęsis panevėžietis tikina, kad tai buvo jo svajonė. Ilgą laiką kovojęs su onkologine liga, I. Sakalauskas labiausiai norėjęs pabėgti nuo slegiančios ligoninės aplinkos ir pilnais plaučiais įkvėpti laisvės oro.

Kaip pasakojo jaunas vaikinas, prieš maždaug penkerius metus jam buvo diagnozuotas vėžys. Kova su onkologine liga buvo ilga ir labai sekinanti – atrodydavo, kad ji atsitraukia, bet ir vėl grįždavo. Vėžys vaikinui atsinaujino net tris kartus. Jam teko patirti net dvi kaulų čiulpų transplantacijas. Paskutinė, kiek sudėtingesnė, buvo, kai donoru tapo jaunesnysis broliukas. Buvo daug baimių, ar jo dovanotų kaulų čiulpų organizmas neatmes.

„Ši transplantacija buvo sudėtingesnė. Paprasčiau tariant, tavo imuninė sistema visiškai nužudoma, kad perpiltos kraujo ląstelės prigytų“, – paaiškina Ignas.

Ligoninėje vaikinui teko praleisti du mėnesius prijungtam prie lašelinių ir kitų aparatų. I. Sakalauskas šypsosi, kad tikriausiai jam klaustrofobija ar uždarų patalpų baimė, bet tie du mėnesiai jam buvo patys sunkiausi. Kai organizmas visiškai nebeturi imuniteto, net ir paprasčiausi virusai ar bakterijos kelia didžiulį pavojų, tad ligonis dienas privalėjo leisti visiškai sterilioje vienutėje, net langų nebuvo galima atidaryti. Vieninteliai žmonės, kuriuos vaikinas galėjo matyti, buvo gydytojai ir mama.

„Jaučiausi tarsi vidiniame kalėjime. Gulėdamas toje vienutėje tiesiog svajodavau, kaip kuo greičiau išeiti iš šios palatos ir iškeliauti kažkur toli toli. Turėjau tik asmens tapatybės kortelę, tad tolimiausias man pasiekiamas taškas buvo Portugalija. Žinojau, kad šiame Europos pakrašty ošia vandenynas, manęs laukia visiška laisvė ir neaprėpiama erdvė. Labiausiai už viską norėjau pasijusti laisvas – gauti tai, apie ką labiausiai svajojau gulėdamas mažytėje ligoninės palatoje“, – pasakojo I. Sakalauskas.

Ignas aplankė net devynias šalis, tačiau jo tikslas nebuvo pamatyti kuo daugiau architektūros šedevrų – tai buvo daugiau savęs pažinimo kelionė. Asmeninio archyvo nuotr.

Išeiti iš komforto zonos

Ignas sako, kad svajonėms ribų nėra. O kai labai nori ir sieki, jos tampa realybe. Tiesa, tik grįžęs iš ligoninės į tokią ilgą kelionę panevėžietis dar nesiryžo leistis, bet su draugais tarsi padarė apšilimą – autostopu nukeliavo iki Rygos, taip pat po Lietuvą. O jau praėjusių metų rugpjūtį su viena kuprine ant pečių leidosi į didžiausią savo gyvenimo kelionę.

„Visada žavėjausi keliautojais, kurie sugeba išmaišyti visą pasaulį be jokių pinigų. O ir vieni bičiuliai pasakojo, kad pasirinkimas keliauti kišenėje turint tik 50 eurų buvo pats geriausias jų sprendimas ir didžiausias gyvenimo nuotykis“, – kalbėjo Ignas.

Tokiai avantiūrai ryžosi ir panevėžietis. Apie užsidegimą keliauti į Portugaliją autostopu jis paskelbė ir savo socialinio tinklo paskyroje, vildamasis, kad galbūt atsirastų dar daugiau tokių drąsuolių. Vienas toks atsirado, bet taip susiklostė, kad su nauju bendrakeleiviu Ignas keliavo tik pirmąsias ir paskutiniąsias penkias dienas. Likusią kelionės dalį jis buvo visiškai vienas.

„Sąmoningai pasirinkau sunkesnį kelią, nes norėjosi save išmesti iš komforto zonos. Bent jau man prieiti prie visai nepažįstamo žmogaus ir paprašyti maisto ar nakvynės nėra taip paprasta. Sunkiausia kelionės dalis ir buvo ta, kad reikėjo prisiversti visą laiką būti aktyviam ir komunikabiliam“, – atvirauja keliautojas.

Daugiausia nakvynės vietų panevėžietis rasdavo internetu, per „CouchSurfing“ tinklą ir nakčiai prisiglausdavo pas pastogę siūlančius vietinius, kurie ne tik suteikdavo lovą, bet ir keliautoją pamaitindavo. Tačiau ne kartą teko nakvoti po atviru dangumi. Pavyzdžiui, Prancūzijos Avinjono mieste jaunuolio niekas nenorėjo priimti, net iš nakvynės namų jis buvo išvytas. Galiausiai Ignas rado nuošalią vietą, kur tarp medžių galėjo užsikabinti savo hamaką. Tik bėdos čia nesibaigė – po užklupusios liūties visa keliautojo manta kiaurai permirko, o telefonas išsikrovė.

„Kelionėje, kaip ir gyvenime, po sunkių etapų visada ateina šviesus periodas. Taip buvo ir tąkart – jau kitą dieną sutikau draugų, kurie priėmė nakvynei, galėjau išsidžiovinti daiktus“, – šypsosi I. Sakalauskas.

Pamatuota rizika

Tris savaites keliaudamas Ignas aplankė net devynias Europos šalis. Vaikino teigimu, kelionės tikslas nebuvo aplankyti kuo daugiau architektūros įžymybių, tai daugiau buvo savęs pažinimo kelionė. Jos žavesys ir buvo tas, kad niekada negalėjai žinoti, kokių staigmenų pateiks diena. Tiesa, Ignas pripažįsta, kad čia ne iškyla, yra nemažai rizikos. Į kelionę vaikinas leidosi iš karto po gimnazijos baigimo, ir, kaip pats sako, tai buvo gera įžanga į savarankišką gyvenimo etapą. Jis džiaugiasi, kad artimieji, nors ir nerimavo dėl tokio Igno užsidegimo keliauti vienam autostopu ir praktiškai be pinigų, tačiau juo pasitikėjo ir palaikė. Su mama telefonu ar žinutėmis panevėžietis bendraudavo kasdien. Vaikinas šypsosi, kad dėl jo labiausiai nerimavo ne mama, o visos tetos.

„Ši kelionė man buvo savotiškas tramplinas į suaugusiųjų pasaulį. Suvokiau, kad gyvenimas nėra lengvas, turi būti čia ir dabar, kiekviena diena – savotiška kova. Džiaugiuosi, kad tėvai mane palaikė, aišku, savotiškai tam juos ruošiau. Mama manimi pasitikėjo, žinojo, kad esu atsakingas ir nesąmonių nekrėsiu, nors ir jaudinosi, to neparodė“, – sakė I. Sakalauskas.

Visgi romantikos kelionėje buvo nedaug. Kaip ir Lietuvoje, taip ir svetur keliaujantiesiems autostopu sustoja tikrai ne visi vairuotojai. Bent jau Ispanijoje taip keliaujantys žmonės vis dar retenybė. Pasak Igno, buvo tokių dienų, kai tekdavo automobilio laukti po penkias valandas, ypač sudėtinga būdavo rasti vairuotojų, kurie pervežtų per sieną. Taip pat tekdavo didžiulius atstumus kulniuoti pėsčiomis su iš alkio gurgiančiu pilvu ir iki kraujo nutrintomis kojomis. O kur dar svilinanti Ispanijos saulė… Kaip juokauja Ignas, po tokios karštos dienos jautiesi kaip virtas krabas. Bet tokie sunkumai, anot keliautojo, tik užgrūdina. Kita vertus, jeigu žmogus nepatirs, kas yra blogai, neišmoks vertinti to, kas yra gera.

„Patys geriausi prisiminimai ir buvo po visos dienos nieko nevalgymo pagaliau sočiai prikimštas pilvas pas svetingą nepažįstamųjų šeimą. O dušas ir švarūs drabužiai – didžiausias malonumas“, – juokiasi I. Sakalauskas.

Keliautojui tekdavo nakvoti ne tik svetingų vietinių namuose, bet ir parkuose, paplūdimiuose ar tiesiog ant medžių pasikabinus hamaką. Asmeninio archyvo nuotr.

Ant Europos krašto

Galutinis kelionės tikslas buvo labiausiai į pietvakarius nutolęs žemyninės Portugalijos taškas ir viena romantiškiausių vietų šioje šalyje – Šv. Vincento kyšulys. Pasak Igno, ir jam pačiam buvo sunku patikėti, kad tai, apie ką jis taip ilgai svajojo, įvyko.

„Svajonė tarsi jau buvo pasiekta. Nuostabus jausmas stovėti ant Europos krašto ir žinoti, kad priekyje manęs visus keletą tūkstančių kilometrų nėra nieko, tik vandenynas. Šitą laisvės jausmą norėjau patirti jau seniai. Visgi tikslas buvo pati kelionė, o ne galutinis jo taškas. Sutikti žmonės, naujos vietos, nepakartojami įspūdžiai buvo tai, ko niekada nepamiršiu“, – sakė keliautojas.

Atgal į namus jis paskrido lėktuvu. Anot Igno, būtų mielai tuo pačiu būdu grįžęs ir atgal, tačiau tokiai kelionei pritrūko laiko – jis turėjo vos kelias dienas priduoti reikalingus dokumentus stoti į universitetą. Nors jau prabėgo metai, vaikinas sako, kad šios kelionės niekuomet nepamirš. Kol kas neturi jokių konkrečių planų, bet tikrai žino, kad dar leisis į pasaulį autostopu. Tik galbūt dabar pasuks ne į Vakarų Europą, o į Rytų kultūros šalis.

„Po kelionės nebuvo taip, kad atėjo nušvitimas, o kartu su juo – svarbiausios gyvenimo pamokos. Tačiau kai analizuoji savo išgyvenimus, įspūdžius, suvoki, kad gyvename labai gražioje šalyje. Mes skirtingi kultūromis, bet pirmiausia visi esame žmonės. Po kelionės netapau kitoks, bet gal tai patirtis, kuri padės man augti kaip asmenybei. Tai buvo laimingiausios mano trys savaitės“, – sakė I. Sakalauskas.

Galerija

Komentarai

  • Šaunuolis

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų