Šeimos archyvo nuotr.

Laisve tikėjo ir gūdžiu sovietmečiu (papildyta laidotuvių ceremonijos eiga)

Laisve tikėjo ir gūdžiu sovietmečiu (papildyta laidotuvių ceremonijos eiga)

 

Lietuvai švenčiant Valstybės atkūrimo dieną, panevėžiečiai atsisveikins su Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru Juliumi Beinortu. Atmintyje signataras išliks kaip mokytojas, kovotojas už laisvę, net ir gūdžiausiu sovietmečiu turėjęs tvirtą nuomonę ir ją gynęs.

Neoficialaus Lietuvos žygeivių judėjimo dalyvis, turistinių kraštotyros akcijų organizatorius, nelegalios literatūros platintojas, Sąjūdžio žmogus J. Beinortas visada tikėjo Lietuvos laisve.

„Negaliu patikėti, kad jo nėra. Mes turėjome tikrai didelį žmogų“, – sako ilgametė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkė Albina Saladūnaitė.

Ji pamena, kai 1982 metais J. Beinortas pakvietė į pusiau slaptą žygeivių judėjimą – švęsti Rasų šventės. Tuo metu A. Saladūnaitė dirbo bibliotekoje, o signataras buvo skaitytojas. Pasak bibliotekininkės, visi žinojo, kur eina, kuo rizikuoja, kad yra saugumo sąrašuose. Nepaisant to, žygių patirtis A. Saladūnaitė vadina antruoju didžiuoju universitetu.

„Julius visada turėjo didelę mokytojystės dovaną: jeigu mes neperduosime viso to einantiems po mūsų, jaunesniems, tai kokia prasmė? Julius turėjo slaptą didžiulį tikėjimą, kad Lietuva kažkada bus laisva“, – pasakoja bibliotekininkė.

Anot jos, J. Beinortas stebino fenomenalia atmintimi. Būdavo, kiti pasižiūri į žemėlapį – truputį supranta, truputį ne, o J. Beinortui buvo nesuvokiama, kaip galima neatsiminti, kas pažymėta. Eidami į žygį jo dalyviai kruopščiai rengdavo maršrutą, darbus paskirstydavo J. Beinortas.

„Mes, jauni, turbūt jau dažnas galvodavome, kad žygiuose per Lietuvą sukilėlių, knygnešių keliais išgyventos patirtys, mūsų buvimas Paberžėje buvo toks didelis Lietuvos pažinimas ir turbūt lietuvybės gilinimas. Tikrai lieku Juliui dėkinga visą likusį žemišką gyvenimą“, – kalbėjo A. Saladūnaitė.

Lietuvos žmogus

Turėjusiuosius galimybę prisiliesti prie J. Beinorto asmenybės visada stebindavo signataro erudicija ir proto galia, atsakomybės prisiėmimas. A. Saladūnaitė pamena, kaip net tais gūdžiais sovietmečio laikais J. Beinorto suburti žygeiviai prie laužo skaitė Mindaugo Tomonio – poeto, kovotojo už Lietuvos laisvę, kankinto ir nužudyto KGB – eilėraščius.

„Dabar niekam nepasakysi, bet mes skaitydavome tuos eilėraščius, laikėme rankose tuos autentiškus lapelius. Tai tikrai buvo tos patirtys, kurios prilygo antram universitetui – to mes negavome aukštojoje mokykloje“, – apie visam gyvenimui likusius įspūdžius pasakoja A. Saladūnaitė.

Pasak bibliotekininkės, visos tos žygių patirtys jų dalyviams dar gyvos ir sunku net papasakoti, perduoti kitiems, kiek daug jie reiškė kiekvienam.

„Julius ėmėsi atsakomybės. Tai nebuvo juokas. Ką reiškia, kai mes dabar giedame „Lietuva brangi“, ir ką reiškė, kai giedodavome „Lietuva brangi“ ant piliakalnio per Rasas? Joninės išaugo į gražią jaunimo, meilės ir vasaros šventę – ir tada ji buvo, bet buvo ir svarbiausias užtaisas – Lietuva“, – sako Panevėžio šviesuolė.

Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas jį pažinojusiųjų atmintyje išliks kaip mokytojas, kovotojas už laisvę, net ir gūdžiausiu sovietmečiu turėjęs tvirtą nuomonę ir ją gynęs.

Ji puikiai pamena ir 1988 metų birželio 3-iosios vakarą, kai Vilniuje įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

Pasak bibliotekininkės, J. Beinortas buvo fiziškai stiprus. Žygiuose reikėjo ir nešti, ir kalti, ir medžius kirsti. Būdavo, nueidavo būrys prie Lietuvai svarbaus užmiršto kapo, vyrai greitai nuleisdavo išdžiūvusią pušį, nulupdavo žievę, padarydavo tarsi mažą koplytėlę ir pritvirtindavo atsineštą rūpintojėlį. Koplytstulpis jau stovi, o visi greitai dingsta. A. Saladūnaitė džiaugiasi, kad 2017 metais J. Beinortas spėjo išleisti knygą „Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m.“.

Pasak jos, J. Beinortas supažindino ir su slaptaknygėmis. Viršelis būdavo kokio „Komunistų partijos manifesto“, o viduje – visai kitas turinys. Tokie leidiniai keliavo iš rankų į rankas.

„J. Beinortas buvo Lietuvos žmogus ir Lietuvai. Paskui, nepriklausomos Lietuvos laikais, kas darėsi karjeras, kas norėjo kėdžių, kas norėjo krėslų, kas veidmainiavo, kas visaip sukosi. Juliui tai buvo svetima. Jo gyvenimas buvo didžiulė dovana mums visiems“, – sako A. Saladūnaitė.

Stebino drąsa

Nepriklausomybės akto signataras Jonas Liaučius į Panevėžį atvyko gyventi 1979 metais, tačiau artimiau su J. Beinortu susipažino Sąjūdžio laikais.

„Netuščiažodžiaudamas sakau: jis tikrai buvo asmenybė. Pasakydavo ir nesitraukdavo, apgindavo nuomonę“, – dalijasi prisiminimais bendražygis.

J. Liaučiui į atmintį įstrigo, kai 1988 metų rudenį kardinolas Vincentas Saldkevičius atvyko į Panevėžį. Pasak signataro, sąjūdininkai susirinko, tačiau dar neskubėjo į bažnyčią, lūkuriavo šventoriuje.

„Julius viešai prie visų pasakė „aš esu tikintis. Aš eisiu į bažnyčią“. Tai buvo garsiai pasakyta sovietų laikais, kai aplink būriavosi ir komjaunuolių“, – toks aiškus, drąsus, tvirtas J. Beinorto žodis tąkart nustebino ir J. Liaučių.

Pernai Vasario 16-ąją bendražygis J. Beinortą su žmona Vida nuvežė į Sąjūdžio būstinę, kartu šventė. Rengėsi ir šiemet juos paimti, tačiau pritrūko vos kelių dienų.

„Julius buvo labai tvirtas, patikimas žmogus ir visada laikėsi savo principų. Žinia apie mirtį buvo labai netikėta“, – sako J. Liaučius.

Liks atmintyje ir istorijoje

„Liūdna susitaikyta su mintimi, kad jo nebėra. Julius buvo šviesulys ir mums visiems pavyzdys, įkvėpėjas keliaujant“, – sako kaunietis žygeivis Donatas Samėnas.

Pasak jo, būtent žygeivystė ir suvedė jį su J. Beinortu. Į Panevėžį D. Samėnas atvyko baigęs tą pačią aukštąją mokyklą kaip ir signataras, tik keleriais metais vėliau. Pasak D. Samėno, žygeiviai žinojo, kad keliauja ne šiaip sau, o kažką atrasdami, deklaruodami patriotizmą, kad yra lietuviai, kad gyvena Lietuvoje, kad čia – Tėvynė.

„Jautėmės patriotiškai. Žygiuodami tiesiog jautėme visą Lietuvos grožį. Vienas tokių įkvėpėjų ir buvo Julius“, – pasakoja D. Samėnas, prisimindamas 1975 metų žygį per Lietuvą Simonui Daukantui pagerbti.

Pasak D. Samėno, J. Beinortas daug prisidėjo skleidžiant patriotizmo idėjas, jo dėka ir dabar Panevėžyje žygeivystės dvasia gyva, yra daugybė žmonių tvarkančių užmirštus kapus, statančių kryžius.

„Prasidėjus Sąjūdžiui, Julius labai natūraliai įsijungė, nes nuo pat jaunystės jautė, kad tai jo kryptis. Manau, kad ir vėliau, būdamas Seime, propagavo lietuviškas patriotines idėjas. Visa jo veikla, jo gyvenimas buvo labai prasmingi“, – teigia J. Beinorto bendražygis.

Pasak D. Samėno, J. Beinortas niekuomet nebuvo pasipūtęs – buvo paprastas, su visais bendraudavo, niekada nepabrėždavo kokios jo pareigos. Dirbdamas Seime į žygeiviškus renginius atsivesdavo ir kitus parlamentarus.

„Lietuvybės vardan Julius nuveikė tikrai daug. Jo vardas liks Atgimimo istorijoje ir visų prisiminimuose“, – neabejoja D. Samėnas.

Julius Beinortas Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo medaliu, skirtu 15-osioms Nepriklausomybės metinėms, medaliu „Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui – 20 metų“. Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą J. Beinorto veikla pernai įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.


LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARO

JULIAUS BEINORTO LAIDOTUVIŲ

CEREMONIJOS EIGA

Vasario 15–17 d.

Vasario 15 d., penktadienis

Velionio palaikų pašarvojimas Panevėžio miesto savivaldybėje.

16.00–21.00 val. Visuomenės atsisveikinimas su velioniu.

Vasario 16 d., šeštadienis

9.00–21.00 val. Visuomenės atsisveikinimas su velioniu.

Vasario 17 d., sekmadienis

9.00–12.30 val. Visuomenės atsisveikinimas su velioniu.

11.30–12.30 val. Garbės sargyba prie velionio palaikų.

12.00 val. Atsisveikinimo kalbos.

12.15 val. Garbės sargyboje stovi bendražygiai.

12.25 val. Religinės apeigos, kunigo malda ir palaiminimas

12.30 val. Karsto su velionio palaikais uždengimas.

Karsto uždengimas Lietuvos Respublikos vėliava.

Garbės palydos išrikiavimas.

Karsto su velionio palaikais išnešimas iš šarvojimo patalpų.

Laidotuvių procesijos (kolonos) formavimas.

Laidotuvių procesijos ėjimas į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą.

Karsto su velionio palaikais įnešimas į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą.

13.00 val. Šv. Mišios Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.

14.00 val. Karsto su velionio palaikais išnešimas.

Laidotuvių procesijos (kolonos) formavimas.

Laidotuvių procesijos (kolonos) išvykimas į Vilniaus Antakalnio kapines.

16.00 val. Laidojimas Antakalnio kapinėse.

 

 

 

Komentarai

  • kai valdiški pinigai, tai artimieji jų ir neskaičiuoja…ir nuo kada savivaldybė tapo laidojimo rūmais, turinčiais šarvojimo salę??….

    • Baba, prisipažink, kas tu per bjaurastis esi.

  • oponavimą pasilik kitam kartui, pabūk bent kartelį etiška

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų