PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Laisvėjančiam Panevėžiui – „Laisvas žodis“

Laisvėjančiam Panevėžiui – „Laisvas žodis“

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Nepriklausomybės priešaušriu Panevėžyje pradėtas leisti laikraštis, dar sovietmečiu išdrįsęs skelbti tiesą be cenzūros.

Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaiga pažymėta istorinių įvykių gausa.

1988 metų birželio 3-iąją Vilniuje įsteigus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, po mėnesio Aukštaitijos sostinėje gimė Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupė.

Tuo metu filosofas Arvydas Juozaitis Vilniuje jau leido „Sąjūdžio žinias“.

Juodas darbas

„Kadangi aš – lituanistas, man reikėjo spausdinto žodžio. Pasiūliau leisti laikraštį ir Panevėžyje“, – pasakoja Arnoldas Simėnas, mūsų mieste leisto laikraščio „Sąjūdžio žodis“ redaktorius.

Jis juokauja, kad žinodamas, kas laukia, kažin ar būtų taip siūlęs.

Redakcijos adresas buvo jo namai. Tačiau kūrybinis ir leidybinis darbas vyko Ramygalos gatvėje, menininkų Kosmauskų bute.

„Ten vyko juodas darbas. Vieta labai patogi – pats miesto centras“, – sako A. Simėnas.

Pirmasis laikraštis buvo manufaktūrinis. Pirmiausia spausdinimo mašinėle buvo išspausdinami redaguoti tekstai. Paskui lapai su straipsniais sukarpomi taip, kad gražiai susidėliotų ant A3 formato lapo, kurį perlenkus išeidavo laikraščio puslapiai. Viską gražiai sudėjus, kad liktų kuo mažesni tarpeliai, tekstus prie vadinamojo maketavimo lapo priklijuodavo šviesaus atminimo Vygantas Kosmauskas.

Tuomečio sąjūdiečių leidinio redaktorius Arnoldas Simėnas sako, jog nepriklausomybės priešaušryje visą laiką kiek tik įmanoma laikytasi konspiracijos – būta informacijos, kad KGB domisi Sąjūdžio laikraščio leidėjais Panevėžyje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Tuomečio sąjūdiečių leidinio redaktorius Arnoldas Simėnas sako, jog nepriklausomybės priešaušryje visą laiką kiek tik įmanoma laikytasi konspiracijos – būta informacijos, kad KGB domisi Sąjūdžio laikraščio leidėjais Panevėžyje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

 

Iš rankų į rankas per miestą

Pirmasis numeris išleistas Sąjūdžio renginiui, rugpjūčio pabaigoje vykusiam tuomečiame „Raketos“ kino teatre. Jame buvo nagrinėjamos rimtos ekologinės Panevėžio problemos – kalbėta apie Nevėžio teršimą, Liūdynės sąvartyne buvusią pavojingų atliekų duobę ir pan.

„Pirmas išdalintas laikraštukas buvo labai populiarus ir ėjo iš rankų į rankas“, – pamena buvęs jo redaktorius.

A. Simėno teigimu, žmonės tais laikais buvo ištroškę tikrų žinių.

Mėgusieji teatrą, literatūrą straipsniuose sovietmečiu ieškodavo Ezopo kalbos, tai yra paslėptos teisybės. Tačiau „Sąjūdžio žodyje“ viskas buvo rašoma be užuolankų.

Redaktorius pasakoja, kad tais laikais etatinių rašytojų laikraštyje nelabai ir buvo.

Pagrindą sudarė skaitytojų laiškai.

Kaip teigia pašnekovas, laiškai paprastai atkeliaudavo į jo namus. Panevėžietis juokiasi, kad kaimynai stebėdavosi matydami paštininkę su nemaža laiškų šūsnimi.

Straipsnius rašydavo ir pats A. Simėnas, kiti patriotiškai nusiteikę panevėžiečiai.

Jis pasakoja keletą straipsnių gavęs ir iš tuo metu „Panevėžio tiesos“ žurnalistės, rašytojos Liudos Jonušienės. Pasak redaktoriaus, tada šis miesto laikraštis buvo valdomas partijos komiteto, taigi galiojo cenzūra, todėl ne visi straipsniai išvysdavo dienos šviesą.

O „Sąjūdžio žodis“, vėliau pervadintas „Laisvu žodžiu“, be jokios cenzūros spausdino, kas aktualu.

Tad pirmajame „Sąjūdžio žodžio“ numeryje pasirodė publikacija, kurią atsisakyta spausdinti „Panevėžio tiesoje“ – apie sąjūdininkų susitikimą su tuomete miesto valdžia.

Pirmasis „Sąjūdžio žodis“ buvo manufaktūrinis, mašinėle spausdintas laikraštukas. Tačiau žmonės, ištroškę tikrų žinių, graibstyte jį graibstydavo – lapai keliaudavo iš rankų į rankas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Pirmasis „Sąjūdžio žodis“ buvo manufaktūrinis, mašinėle spausdintas laikraštukas. Tačiau žmonės, ištroškę tikrų žinių, graibstyte jį graibstydavo – lapai keliaudavo iš rankų į rankas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Parką išgelbėjo nuo propagandos

Nepriklausomybės priešaušriu panevėžiečiai aktyviai diskutavo apie mieste planuotą statyti paminklą „Penkmečio kūrėjams“.

Toks turėjo iškilti Kultūros ir poilsio parke, vaizduoti dviejų žmonių – penkmečio pirmūnų – figūras. Kaip buvo numatyta projekte, paminklo aukštis turėjo siekti šešis metrus, o postamentas – net vienuolika metrų.

Tačiau laikai keitėsi, žmonės laisvėjo ir panevėžiečiai tapo bene pirmaisiais šalyje, užprotestavusiais tokio sovietinio atributo statybą.

Panevėžiečių pozicija šiuo klausimu atsispindėjo ir pirmajame Panevėžio sąjūdininkų laikraštyje. Publikuotas netgi skulptoriaus Rimanto Skuodžio laiškas, kuriame menininkas taip pat piktinosi šia idėja.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Slapta spausdino sostinėje

Panevėžiečių „Sąjūdžio žodis“ tuo metu spausdintas Vilniuje.

A. Simėnas pasakoja, kad laikraštėlio leidėjai tik gerokai vėliau sužinojo, kas ir kaip šį darbą atlikdavo.

Mat vienas sąjūdininkas paimdavo maketą ir nugabendavo jį į sostinę.

Kaip vėliau paaiškėjo, panevėžiečių laikraštį slapta spausdindavo signataras, ambasadorius Petras Vaitiekūnas, tuo metu dirbęs Fizikos institute.

Jis šį darbą atlikdavo naudodamasis darbovietės kopijavimo aparatu „Era“.

Pasak A. Simėno, „Sąjūdžio žodžio“ tiražas siekė apie 1000 egzempliorių.

Redaktorius pasakoja, jog galbūt buvo galima spausdinti ir daugiau laikraščio egzempliorių, nes poreikis skaityti necenzūruotas žinias buvo didžiulis.

Visgi tam trukdė techniniai dalykai.

Visų pirma, reikėjo popieriaus. Be to, dar tebebuvo sovietmetis, tad leidėjams teko imtis tam tikrų konspiracijos priemonių.

„Šiaip sau nenueisi ir aštuonioms darbo valandoms nepaleisi dauginimo mašinos. Be to, ir pats Fizikos institutas su ja turėjo savų darbų“, – pasakoja A. Simėnas.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Vidurvasarį su kepure

Konstruojant pirmąjį laikraščio numerį nutiko ir linksma istorija.

Pasak A. Simėno, svarstyta, kad laikraštis negali būti be vadinamosios kepurės, tai yra pavadinimo apipavidalinimo.

Ją sukurti apsiėmė dailininkas Rimantas Lukoševičius.

Tą dieną, kai planuota klijuoti, tai yra „maketuoti“, laikraštį, dailininkui paskambino laikraščio leidyboje taip pat dalyvavusi panevėžietė, dabar žinoma visuomenininkė, knygų leidėja, G. Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė Nomeda Simėnienė.

Kadangi tais laikais buvo būtina konspiracija, nes telefono pokalbių klausėsi saugumiečiai, susiklostė juokingas pokalbis.

„Nomeda sako: „Rimai, susitikime prie Lenino paminklo ir atsinešk kepurę.“ Liepos mėnesį… Rimas nutilo, ilgai pagalvojo ir paklausė: „O kodėl su kepure?“ Štai tokia buvo laikraščio pradžia“, – su šypsena pamena A. Simėnas.

„Kadangi aš – lituanistas, man reikėjo spausdinto žodžio. Pasiūliau leisti laikraštį ir Panevėžyje.“

A. Simėnas

Pakeitė pavadinimą

Prieš Naujuosius, 1989-uosius, pradėta galvoti, kad necenzūruotų naujienų reikia dar daugiau.

Gavus raštišką miesto partinio komiteto leidimą spausdinti sąjūdininkų laikraštį spaustuvėje, viskas pasikeitė.

A. Simėno teigimu, pagerėjo laikraščio kokybė, be to, Lietuvoje ėjo „Sąjūdžio žinios“ – dar vienas panašiu pavadinimu leistas laikraštis, tad panevėžiečiai nusprendė pakeisti pavadinimą. Taigi „Sąjūdžio žodis“ buvo pervadintas į „Laisvą žodį“.

„Man atrodo, kad pavadinimą „Laisvas žodis“ pasiūlė poetė Elena Mezginaitė. Ir dabar galvoju, kad rinkodaros prasme tai – idealus pavadinimas. Kai kalbama apie laisvą spaudą, visada nuskamba: mes kovojome už laisvą žodį“, – svarsto A. Simėnas.

Laikraštis naujuoju pavadinimu jau leistas Panevėžio spaustuvėje „Varsa“ 10 000 egzempliorių tiražu! Šiais laikais tokiu tiražu retas laikraštis gali pasigirti.

Panevėžyje leistas Sąjūdžio laikraštis turėjo labai didelę reikšmę. Tuo metu, kai kitus miesto ledinius reguliavo ir cenzūravo valdžia, „Laisvas žodis“ buvo alternatyva, rašiusi apie tai, kad panevėžiečiams iš tiesų rūpėjo ir buvo aktualu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Panevėžyje leistas Sąjūdžio laikraštis turėjo labai didelę reikšmę. Tuo metu, kai kitus miesto ledinius reguliavo ir cenzūravo valdžia, „Laisvas žodis“ buvo alternatyva, rašiusi apie tai, kad panevėžiečiams iš tiesų rūpėjo ir buvo aktualu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Alternatyva cenzūruotai spaudai

Pirmasis „Laisvo žodžio“ numeris išėjo prieš pat Naujuosius – 1988-ųjų gruodžio 30-ąją.

Pirmasis laikraštis „Sąjūdžio žodis“ buvo leistas iš aukų ir dalintas norintiems, o „Laisvas žodis“ jau buvo parduodamas spaudos kioskuose ir iš pradžių kainavo 25 kapeikas.

Šis leidinys gyvavo iki 1993 metų. Jo redaktoriumi A. Simėnas dirbo iki 1991 metų spalio. Tada perėjo į miesto laikraštį „Panevėžio balsas“.

A. Simėno manymu, Panevėžyje leistas Sąjūdžio laikraštis tais laikais turėjo labai didelę reikšmę. Mat tuo metu kitus miesto laikraščius reguliavo komunistų partija, jie visi buvo cenzūruojami.

„O „Laisvas žodis“ buvo alternatyva. Mes rašėme tai, apie ką norėjome, kas visiems rūpėjo, kas buvo aktualu. Mums negalėjo to uždrausti“, – pasakoja jis.

Nenuostabu, kad po pasirodžiusių publikacijų leidėjams ne vienas atsukdavo nugarą.

Pasak A. Simėno, būdavo ir supykusių, ir nekalbančių.

„Panevėžys nėra didelis miestas“, – sako istorinio leidinio redaktorius.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.

Iškvietė pasiaiškinti partijai

„Sąjūdžio žodžio“ periodiškumas nebuvo griežtai nustatytas, o „Laisvas žodis“ iš pradžių buvo leidžiamas du kartus, vėliau – tris kartus per mėnesį.

1989 metų vasario pabaigoje vyko rinkimai į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą. Laikraščio redakcija surizikavo ir dar 10 tūkst. egzempliorių tiražu išleido rinkimų priedą, skirtą Sąjūdžio remtiems kandidatams.

Dėl tokio akibrokšto Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkui Egidijui Jarašiūnui ir A. Simėnui teko aiškintis Lietuvos komunistų partijos miesto komitete.

Kartu į partijos komitetą ėjo ir sąjūdininkas kunigas Saulius Filipavičius.

Panevėžio partijos komiteto pirmasis sekretorius Narimantas Vaitkevičius nebuvo patenkintas. Pasak A. Simėno, netgi grasinta uždrausti laikraščio spausdinimą, tačiau tąkart pavyko išsisukti sugalvojant įvairių pasiteisinimų, pagiriant, kad miesto partijos komitetas per rinkimus buvo labai korektiškas – nepalyginsi su rajono partijos komitetu.

Galiausiai draugiškai atsisveikinta.

„Laisvo žodžio“ redakcijos kolektyvas: apačioje kairėje – fotografas Egidijus Ivanauskas, centre, – Arnoldas Simėnas, aukščiau iš kairės – poetė Elena Mezginaitė, sekretorė Laima Džiugaitė, Nomeda Simėnienė, korespondentas Bronius Matelis, dar aukščiau – dailininkas Gintaras Grigas, Vygaudas Vyšniauskas.

„Laisvo žodžio“ redakcijos kolektyvas: apačioje kairėje – fotografas Egidijus Ivanauskas, centre, – Arnoldas Simėnas, aukščiau iš kairės – poetė Elena Mezginaitė, sekretorė Laima Džiugaitė, Nomeda Simėnienė, korespondentas Bronius Matelis, dar aukščiau – dailininkas Gintaras Grigas, Vygaudas Vyšniauskas.

Jautė KGB akis

Laisvos spaudos leidėjams netrūko ir saugumo dėmesio.

„Kad jų dėmesys buvo, jautėme visą laiką, bet kad kviestųsi, bartų, dar kaip nors panašiai elgtųsi, nepatyrėme. Mes patys ieškojome kontakto, nes smagu paklausyti, ką papasakos į diktofoną“, – sako A. Simėnas.

Visgi žino, kad KGB juo domėjosi.

Tada pedagogu dirbęs A. Simėnas Sąjūdžio kūrimosi metais rugsėjo 1-ąją nuėjo į mokyklą.

„Viena kolegė, kuri dirbo komjaunimo komitete, priėjo ir kolegiškai sako: tu atsargiau, nes tavimi domėjosi KGB. Tikrai įvertinau jos perspėjimą, nes galėjo ir nepasakyti“, – A. Simėnas dėkingas komjaunimo komitete gana aukštas pareigas užėmusiai kolegei už tokį perspėjimą.

Žinodami, kad KGB visus seka, nepriklausomybės priešaušryje visą laiką kiek tik įmanoma laikytasi konspiracijos.

Pasak A. Simėno, ir prieš 1991 metų sausio 13-osios įvykius buvo slepiama laikraščio leidybai reikalinga aparatūra, popierius, o apie slaptavietes žinojo toli gražu ne visi net ir savi.

„Tuo metu mums technika buvo labai brangi. Netgi fakso aparatas buvo naujiena – specialiai „Laisvo žodžio“ redakcijai atvežtas iš Vokietijos, Liūneno. O, pavyzdžiui, vaizdo kamera buvo dovanota australų lietuvių“, – pamena pirmosios Panevėžyje laisvos spaudos leidėjas.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite