Laiškas-velykinis sveikinimas, rašytas emigracijoje 1945-03-06 buvusiam panevėžiečiui Alfonsui Gilvydžiui į Jėnos pabėgėlių stovyklą nuo bičiulio H. Miliūno iš Zalcburgo. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų

1945 METŲ SVEIKINIMAS SU ŠV. VELYKOMIS

1945 METŲ SVEIKINIMAS SU ŠV. VELYKOMIS

Pavasaris. Už lango šiluma, paukščių balsai, sprogstantys pumpurai, pirmieji žiedai. Tačiau šįkart jis kitoks. Mumyse skleidžiasi daugiau santūrumo, kuklumo, atidumo. Artėjančios šv. Velykos drauge su Prisikėlimo žinia kviečia keistis, kilti ir kelti, permąstyti, būti meilėje ir viltyje.

Dirbu muziejuje. Pastarąsias savaites tvarkau buvusio panevėžiečio, politiko, agronomo ir visuomenės veikėjo Alfonso Gilvydžio (1895–1987) archyvą, persiųstą iš JAV. Šūsnyje nuotraukų, dokumentų, atsiminimų saugomi ir emigracijoje 1944–1947 metais A. Gilvydžiui siųsti laiškai. Ypač jautriai ir taikliai su dabartiniu laiku susisieja inžinieriaus H. Miliūno iš Zalcburgo 1945 m. kovo 26 d. rašytas laiškas-velykinis sveikinimas Gilvydžiams į Jėnos (Vokietija) pabėgėlių stovyklą. Politiniai įvykiai prieš 75-erius metus buvo sudėtingi ir negailestingi. Tuokart daugelyje Vokietijos miestų ir miestelių glaudėsi šimtai pabėgėlių iš Lietuvos ir kitų šalių. Keičiantis politinei situacijai, jie buvo priversti trauktis iš rytinių Vokietijos žemių tolyn, bėgti nuo žygiuojančios sovietų armijos. Šiame 1945 m. laiške-velykiniame sveikinime atsispindi karo pabaiga, bombardavimas, sovietų veržimasis gilyn į Vakarus, nežinia dėl tėvynės ir ten likusių artimųjų, nežinia dėl ateities, nuolatinis rūpestis pastoge ir duona. Praėjusį pavasarį šį tekstą būtume skaitę tik kaip žinutę iš praeities. Per 2020-ųjų šv. Velykas jį suprantame daug giliau ir esmingiau. Laiško kalba netaisyta. Lyg iš praeities rašytų apie…

Zalcburg, 26. 3. 45
Mieli Bičiuliai p. Gilvydžiai!
Jūsų laiškus gavau, dėkui.
Nuoširdžiai dėkojame už sveikinimus ir linkėjimus šv. Velykų proga.
Priimkite ir Jūs mūsų nuoširdžiausius sveikinimus. Linkime Jums ir šeimynėlei daug sveikatos, jėgų ir sėkmės kovoje su šių dienų ir ateities sunkumais ir dar šiais metais sulaukti mūsų Valstybės prisikėlimo šventę. Linksmą Aleliują!
Taip „Linksmą“ tai buvo tada kai buvome savo tėvynėje, tarp savųjų giminių ir tautiečių. Linksma buvo tada kai patrankų sviediniai ir bombonešiai su savo kroviniais buvo kur tai toli nuo mūsų. O dabar viskas virto antraip. Gal kol šis laiškas pasieks Jus jau viskas bus pasikeitę tiek, kad nė atsakymas jau negalės manęs pasiekti. Su pavasariu viskas atgyjo, sukruto ir vyksta bent tuo tarpu dideliu tempu ir jei tas tempas nedaug kaiteliosis artimiausioje ateityje mės vėl atsidursime naujos padėties akyvaizdoje. Ir kas mūsų laukia, tai tik vienas Dievas žino, o gal ir tas susimaišė? Ko įvairūs spėliotojai, pranašautojai ar jiems panašūs neprišneka, kai kada net baisu pasidaro. Bet ir iš tikrųjų ramu ir nėra. Bepiga bevaikiams ar visai nevedusiems, jie bent laisvai gali iš vienos vietos į kitą keliauti, tuo gyvenimą pasiivairinti, na ir lemiamais momentais lengvai persimesti į ten kur gera ir saugu. Kombinuoju ir aš šiek tiek Vakarų linkui pasiduoti, bet dar tuo tarpu ne taip lengvai tas duodasi. Ypač dabar visur sunku su pastoge. Gal visai atšilus vis tiek reiks pasijudinti, žinoma jei nebus per vėlu.
Gerai Jūs sakote, kad mūsų Velykas čia Reiche dar gal ir geras būsiančias. Bet Dievas žino ką dabar turi likusieji tėvynėje, gal daugelis jų jau Sibire kenčia šaltį ir badą?
Zalcburge, ypač paskutiniu metu visai aprimo, apie savaitė laiko nė į slėptuves neinam, matytis, kad lėktuvai kitur labai užimti? /…/
Aš ir mano šeima, dėkui Dievui, esame dar sveiki ir dar šiaip taip verčiamės. Šį maitinimo periodą labai pajutome duonos stoką, bet papildę iš šono ir atsargų nedateklių išlyginame.
Dar šia proga sveikinu Jūs persiritus į antrąjį amželio pusrutulį ir linkiu laimingai pasiekti ašigalį.
P. Stebulis dėkoja Jums už Velykinius sveikinimus ir prašo manęs perduoti Jums.
Baigdamas linkiu, kad ir toliau mūsų neužmiršite ir kol dar įmanoma rašysite.
Visiems, visos mano šeimos vardu viso geriausio.
H. Miliūnas

Jūratė Gaidelienė
Panevėžio kraštotyros muziejus

Galerija

Komentarai

  • Ir svarbiausia – su fiureriu? Na, žinoma, istorija

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų