Daiva – tėvų paguoda, džiaugsmas ir didžiausias rūpestis. P. Židonio nuotr

Laimės formulė – nepasiduoti

Balsuoti atėjusios penktą dešimtį baigiančios įpusėti Daivos Riliškytės dar ne taip seniai rinkimų komisijos nariai teiravosi, ar ji tikrai pilnametė.

Ir išties ši 44-erių panevėžietė atrodo lyg paauglė ar bent jau daili panelė.

Daiva – kiek kitokia nei daugelis. Jai nustatytas Dauno sindromas. Tačiau tai netrukdo gyventi aktyvų gyvenimą – keliauti, vaidinti spektakliuose, skaityti, žaisti šachmatais ir net išmokti anglų kalbą, o tėvams jaustis laimingiems.

„Neįsivaizduojam gyvenimo be Daivos“, – patikina A. Riliškienė.

Kai ji gimė, tuomet keturiasdešimties su trupučiu Stanislovas Vytautas pražilo.

Daiva – iš dvynių. Į pasaulį atėjo kartu su sesyte Rasa.

Abiem mergytėms buvo nustatytas tas pats sutrikimas. Antroji Riliškių dukrelė, kuri atrodė gerokai guvesnė, išgyveno vos septynis mėnesius.

Gimus sutrikimą turinčioms mažylėms, pedagogės Alfonsos ir inžinieriaus Stanislovo Vytauto šeimoje jau augo du sveiki, gabūs, sportiški vaikai – dukra Lora ir sūnus Gintautas.

Dabar jau devinton dešimtin metų įkopę sutuoktiniai gali džiaugtis penkiais anūkais ir trimis proanūkiais.

„Visus juos, kaip ir Daivą, mylim vienodai. Vienodai visais džiaugiamės. Tačiau Daiva mums ne tik paguoda, džiaugsmas, bet ir didžiausias mūsų rūpestis“, – sako A. Riliškienė.

Nesibaigianti šventė

D. Riliškytę turėtų pažinti ar bent jau būti matę daugelis panevėžiečių.

Su tėvais ji gyvena turbūt pačioje geriausioje ir gražiausioje Panevėžio vietoje, Laisvės aikštėje.

Pirmuosius savo gyvenimo metus Daivutė augo Dembavoje, o nuo dvejų, tėvams gavus butą miesto centre, jos kiemas – Laisvės aikštė.

Gyvenimas čia – nesibaigianti šventė. Pro vieno kambario langus matyti rekonstruota aikštė.

Joje vykstančius renginius Daiva su tėvais iš savo buto žiūri tarsi iš prabangios ložės.

Žiemą grožisi spindinčia Kalėdų egle.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau užvėrus langus, bute negirdėti po langais gatve važiuojančių automobilių, jokių miesto centro garsų.

Namų tyloje Daiva mėgsta skaityti.

Ji – nuolatinė netoliese esančios „Šaltinėlio“ bibliotekos skaitytoja, dalyvaujanti vadinamuosiuose vasaros knygų skaitymo iššūkiuose, godžiai skaito pasiūlytas knygas.

Ši mergaitiška moteris ne tik skaito, bet ir puikiai rašo.

Daiva dalyvavo ir „Sekundės“ dienraščio konkurse Vasario 16-osios proga sukurti sveikinimą Lietuvai. D. Riliškytės sukurtas linkėjimas išrinktas vienu gražiausių.

Kratėsi net specialioji mokykla

„Daivos ir raštas labai gražus, o ir rašydama ji padaro ne itin daug klaidų. Be to, ji ir puikiai neria vąšeliu“, – pasakoja A. Riliškienė.

O Daivos tėtis prisimena, kad atėjus laikui mergaitei žengti į pirmą klasę, jos nenorėjo priimti netgi specialioji, tuomet vadinta pagalbine, mokykla Kranto gatvėje.

„Parodę inkilėlio piešinį ir paklausę, kas nupiešta, o Daivai atsakius, jog tai paukščio namelis, priėmimo komisijos pedagogai bandė įrodyti, kad mūsų vaikas nemokytinas. Tai reiškė, kad jo vieta – arba kokioje nors prieglaudoje, arba ji privalo būti uždaryta namuose. Visuomenė tuomet nebuvo linkusi matyti neįgalių, o tuo labiau proto negalios žmonių“, – ne be nuoskaudos mena A. Riliškienė.

Ji, pedagogė, tuomet per vargus priprašė priimti jos saulytę į šią mokyklą, pažadėjusi, kad visa šeima Daivutei padės mokytis.

Kai Daiva augo, Kranto gatvės mokykla buvo internatinė. Riliškių buvo pareikalauta, kad dukra gyventų internate.

Tėvams vėl reikėjo įrodinėti, kad kvaila bendrabutyje palikinėti prie namų prisirišusi vaiką, tuo labiau kad namus nuo mokyklos teskiria vos keli šimtai metrų.

„Ne iškart įtikinome. Tačiau kai bendrabutyje apgyvendinta Daiva pradėjo sirguliuoti, kad už ją atsakingos auklėtojos turėtų mažiau rūpesčių, leido po pamokų grįžti į namus“, – pasakojo D. Riliškytės mama.

Pasak A. Riliškienės, tuomečius ribojimus diktavo sovietinio režimo sąlygos.

Visi privalėjo būti vienodi lyg sukirpti, asmenybėms nebuvo vietos, jos ir nebuvo ugdomos, mokyklose augo režimui paklusnios masės.

Sovietinio režimo baisumus tiesiogiai patyręs ir Daivos tėtis. 1941-aisiais, jis, septynmetis, su tėvais ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą.

„Nuo tada aš, Ryliškis, tapau Riliškiu. Mat rusai neišmanė, kaip dokumentuose įrašyti „y“ raidę“, – pasakoja Stanislovas Vytautas.

Nuojauta neapgavo

Įrodyti, kad Dauno sindromą turinti Daiva neverta augti net šeimoje, tėvams bandė ir viena ją apžiūrėjusi vaikų gydytoja.

„Gydytoja nuoširdžiai stebėjosi, kad mes, augindami vaiką invalidą, užsikrovėme sau tokį vargą ir tokį rūpestį. Ji tvirtino, kad tokių nesveikų vaikų vieta – invalidų prieglaudos, kur jie sovietmečiu augo atskirti ne tik nuo šeimos, bet ir nuo visuomenės“, – atsidūsta A. Riliškienė.

Pasibaisėjusi mama niekaip negalėjo suprasti daktarės, kuri tikino norėjusi jų šeimai gero, nesupranta jos ir dabar.

„Taigi Daiva toks pat jaučiantis, mylintis, besidžiaugiantis, kartais ir kenčiantis žmogus. Ji kitokia tik tuo, kad jai reikia palydėjimo, padrąsinimo, o ypač reikia meilės. Kaip buvo galima tokį vaiką atiduoti į invalidų namus?“ – nesupranta A. Riliškienė.

Mamai skaudžiai į širdį smigo kūdikius priimančių Panevėžio medikų žodžiai, jog Daivos bei jos sesytės Rasos gimimas yra nesusipratimas.

Anot moters, jos nėštumą sekęs specialistas net neįtarė, kad ši nešioja du kūdikius.

„Jauni žmonės turbūt sunkiai įsivaizduos tai, tačiau pasakysiu, kad kai laukiausi Daivos ir Rasos, nebuvo echoskopų, kuriais tiriant nustatoma ir vaisiaus lytis, jei yra – atpažįstamos ir jo ligos. Mane besilaukiančią ginekologas tyrė prie pilvo pridėjęs tokį vamzdelį, per kurį klausėsi, kaip plaka vaiko širdutė. Pamenu, kartojo: nepatinka man, nepatinka. Ir niekada nepasakė, kad gims dvynukės“, – mažylių laukimo dienas mena A. Riliškienė.

Panevėžietė svarsto, kad gal dėl to daktaro pasakyto „nepatinka“, gal dar dėl kitų priežasčių, iki Daivai ir jos sesytei pasibeldžiant į šį pasaulį, ėmė kamuoti nuojauta, kad gims nesveikas vaikas.

Vyro atsakymas nuramino

Gimus mažosioms, mamai dukryčių neparodė.

Atėjusi seselė pasakė užuojautą ir pridūrė, kad mergaitės turi Dauno sindromą.

„Pirmą kartą iš seselės žodį „daunas“ ir išgirdau, o išgirdusi ant lapelio jį parašiau lankyti atėjusiam vyrui. Prašiau išsiaiškinti, ką jis reiškia“, – pasakoja A. Riliškienė.

Lapelį Stanislovui Vytautui nunešė sanitarė, mat iki išleidžiant iš gimdymo namų, sovietų laikais vaiko tėvas negalėjo į juos įkelti kojos.

Žmoną pamatydavo nebent pro langą, o kūdikius – tik veždamasis namo.

A. Riliškienę nuramino vyro atsakymas į jos raštelį.

Jis išsiaiškinęs, kad ir turėdami Dauno sindromą vaikai vystosi ir jie nėra nemokytini.

„Rasa numirė, o štai Daivai augti labai padėjo uošvis, Stanislovo Vytauto tėvas, pats pedagogas. Kantriai, atkakliai anūkę jis mokė ir to, ko reikia mokyklai, ir kas būtina gyvenimui“, – pasakoja A. Riliškienė.

Mama džiaugiasi, kad perskaičiusi nemažai knygų Daiva prisimena jų turinį, pavadinimus, autorius. Prisimena ji ir aplankytas šalis, o apkeliavusi tikrai nemažai.

Tėvų pasiųsta, eina ji ir į parduotuvę.