Laiko tėkme nuo Spirakių iki Pazūkų

Laiko tėkme nuo Spirakių iki Pazūkų

Tarp miškų pasimetę Spirakių apylinkių kaimai per ilgą šimtmečių kelionę patyrė gausybę išbandymų ir sukaupė šimtus įdomių bei keistų istorijų.

Jeigu kada kiltų mintis sekmadienio maldai pasirinkti ypatingą šventovę, sukite į Spirakius.

Kiek daugiau nei dešimt kilometrų nuo Panevėžio nutolusio kaimo bažnyčioje sekmadieniais šventos Mišios aukojamos 9 valandą.

Prieš 180 metų pastatytos ir vėliau paties vyskupo Motiejaus Valančiaus pašventintos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios akmenų mūro sienos per ilgą gyvavimo laiką daug matė ir girdėjo. Kiek vilčių, tikėjimo, meilės, gailestingumo tarp jų patirta, išsipildymo ar skausmo ašarų pralieta!

Ir šiandien veikianti bažnyčia – ištuštėjusių Spirakių ir kitų aplinkinių kaimų pažiba, savo kuklia didybe traukianti ir pasitinkanti žmones.

Šalia varpinė, špitole vadinta koplyčia, dabar jau sandėliu virtusi, ir šventoriaus medžių paunksmėje amžiną poilsį radę kadaise čia gyvenusieji.

Vaikštinėjant po Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje esančias kaimo kapinaites čia sutiktos seserys Milė ir Rima, kadaise buvusios Bajoriūnaitės, dabar jau vyrų pavardes turinčios, – Spirakių senbuvių dukros. Šioje žemėje ilsisi jų seneliai ir proseniai, amžino poilsio atgulė ir jas, ir dar tris vaikus užauginęs tėvelis.

Nei Milė, nei Rima jau seniai nebe Spirakių gyventojos. Šiame kaime – jų garbaus amžiaus mama, kiti artimieji, tad dukteris kelias čia atveda gana dažnai.

Spirakiuose liko gyventi ir du jų broliai, o iš trijų seserų dvi savo gyvenimus sukūrė Panevėžyje, viena Vilniuje.

Bet visoms joms Spirakiai išliko ypatinga, pati gražiausia, patraukliausia vieta, gimtinė – vaikystės ir šeimos šviesa. Kaimas traukia prisiminimais ir visada čia tvyrančia ypatinga ramybe.

Moterys sako, kad dabar jau nedaug kas liko iš buvusių Spirakių – vos kelios sodybos išsimėčiusios aplinkui.

„O ir tose jau daugiausia naujokai gyvena“, – tikina seserys.

Senbuvių čia – vos vienas kitas. O juk, regis, ne taip seniai ir tų namų, ir gyventojų gerokai daugiau būta. Spirakiuose užteko visko: buvo mokykla, parduotuvė, biblioteka, patogus susisiekimas.

Lygumų gamta čia buvo ir išliko graži. Viskas aplinkui sava – kaimo pakraščiu tekanti Lokupė, už jos – Spirakių miškas.

Milė Spirakių kapinėse tvarko tėvelio kapą.

Garsėjo veiklumu

Daugiau sužinoti apie tolimesnę Spirakių praeitį padės istorikas Petras Juknevičius.

Jo žodžiais, tarp miškų pasimetę Spirakių apylinkių kaimai šiandien byloja, kad čia kažkoks užkampis. O juk buvo laikai, kai šiomis apylinkėmis ėjo svarbus kelias, kaimuose gyveno nemažai žmonių. Bet visagalis laikas vienas vietoves nuneša į užmarštį, kitas iškelia.

Nors šiais laikais ženklų, jog čia būta ir dvaro, neliko, pasirodo, Spirakių bažnytkaimis išaugo būtent prie dvaro.

Žinoma, kad 1790 metais dvaro savininkas čia pastatė medinę bažnyčią. Ilgiems dešimtmečiams prabėgus ir bažnyčiai pasenus, kitas dvaro savininkas Antanas Rimkevičius 1840 metais pastatė naują akmens mūro bažnyčią, tebestūksančią ir dabar.

Kai bažnyčia buvo pastatyta, sudaryta ir parapija iš kai kurių Panevėžio, Smilgių, Naujamiesčio bei Pušaloto parapijų kaimų.

Ypatingas įvykis buvo 1860 metais, kai vyskupas Motiejus Valančius konsekravo, tai yra pašventino, šią nedidelę Spirakių bažnyčią.

Kaip sako P. Juknevičius, nuo pat pradžių Spirakiai kūrėsi kaip bažnytkaimis. O tai darė kaimą išskirtinį ir suteikė šiek tiek kitokias, skirtingas sąlygas nei kituose kaimuose.

Juk bažnytkaimiai augo, plėtėsi greičiau – čia gyvendavo bažnyčios tarnai, čia įsikurdavo prieglaudos, būdavo aktyvesnis visuomeninis gyvenimas.

Daug permainingų dešimtmečių prabėgo pro Spirakių Švč. Trejybės bažnyčią.

1909 metais Spirakiuose įkurta pradinė mokykla, kurioje iki 1915 metų mokytojavo žymus visuomenininkas, publicistas Kazimieras Ubeika.

Tarpukariu kaime buvo aktyvūs šauliai, pavasarininkai. (Katalikiška jaunimo organizacija „Pavasaris“ veikė 1907–1940 metais.)

Apie Spirakių kaimą ne taip ir retai rašyta ir laikraštyje „Panevėžio balsas“.

Seniausias Lietuvoje, iki šių dienų tebeleidžiamas ir jau 96-uosius metus skaičiuojantis „Panevėžio balsas“ 1930 metų sausį apie pavasarininkus rašė (kalba netaisyta): „Spirakių pavas. pereitais metais suruošė 6 vieš. ir 2 šeimyninius vakarus, padarė 10 visuotinių susirinkimų; kuopa turi 41 narį, didelį chorą, vedamą vargon. Jakaičio, kuriame yra ypatingai pasišventusių choristų, einančių kas šventadieniais po 10 klm. giedoti bažnyčioje (Mikšytė, Gustonienė,Viseckas…)“.

Taip pat: „Spirakių (Piniavos v.) šaulių būrys surengė vakarą. Suvaidinta „Laimės kovotojai“, 4 veiksmų vaizdelis, po to šokta, žaista ir t. t. Publikos buvo pilnutėlė salė.“

To meto spaudoje aprašomi ir kiti svarbūs bažnytkaimiui įvykiai. Štai ką galima sužinoti iš 1931 metais spausdinto straipsnio „Varpą pašventino“: „Spirakiuose II. 22. įvyko iškilmingas varpo pašventinimas. Didelei miniai dalyvaujant varpo pašventinimą atliko ir tam momentui pritaikytą pamokslą pasakė klebonas kun. P. Ulickas. Varpą pašventinus, giedant šventas giesmes, jis buvo iš bažnyčios išneštas ir galingu balsu pirmą kartą, nešdams žmonių mintį Dievop, praskambo. Šiam varpui įsigyti 5000 litų paaukojo Skupskai. Daukniūnų km. gyventojas (buvęs) Amerikoj, Kazimieras Bujokas. Varpas sveria 24 pūdus.“

Karčemą degino moterys

Aplankius Spirakius nedera aplenkti ir kitų prie to paties kadaise reikšmingo kelio esančių kaimų. Vienas iš jų – nuo Spirakių keletą kilometrų nutolęs Dragonių kaimas.

Istoriko P. Juknevičiaus teigimu, pirmas žinomas šio kaimo paminėjimas – 1892 metai. Bet, be abejonės, kaimas kur kas senesnis. Kai kurie šaltiniai mini čia buvusių pilkapių liekanas.

Šiais laikais, atvažiuodami nuo Spirakių, prie Dragonių pamatysite kryžių, ant kurio išrašyta 1889 m. data.

Senas kryžius prie Dragonių kaimo. M. Garucko nuotr.

P. Juknevičiaus surinkta medžiaga atskleidžia, kad kadaise prie kelių Pazūkai–Stačiūnai, Dragonys–Ažagai kryžkelės apsigyveno ir karčemą pasistatė žydų tautybės vyras.

Ta karčema, sakoma, buvusi dar ir tarpukariu. Tačiau tokia vieta ne visiems patiko. Pasirodo, kaimo moterys net tris kartus buvo tą karčemą padegusios. Matyt, nebeapsikentė savųjų vyrų tik karčemoje malšinamo troškulio.

Karčemininkas matyt nebenorėjo daugiau rizikuoti, tad uždarė karčemą ir paliko Dragonių kaimą.

1902 metais Dragonių kaime gyveno 160 žmonių, 1923 m. – 171. Po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką kaimas buvo kolūkio centras. 1959 m. kaime suskaičiuoti 122 žmonės.

Istorikas atkreipia dėmesį, kad šio kaimo kapinėse palaidota daug partizanų, žuvusių 1945 metų pavasarį Ažagų miške vykusiame mūšyje su NKVD kareiviais.

Dar vienas šių apylinkių kaimas – Ažagai pirmą kartą buvo minimas taip pat 1892 metais. Kaimo pavadinimas kilęs nuo Ažagėlės upelio, o upelis neabejotinai turi žuvies – ažegio, ežegio, pūgžlio – vardą.

Įdomu, jog miške prie šio kaimo lankydavosi ir 1863 metų sukilėliai. Žinoma, kad būrio vado Vilimo nurodymu valstietis T. Ligeika Ažagų kaime sukilėliams surinko 9 dalgius ir 2 rublius 50 kapeikų.

Ažagai – Generalinio štabo pulkininko, istoriko Povilo Žilio (1897–1968) gimtinė. Tačiau jo gimtosios sodybos jau nebelikę.

Pulkininkas Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus. Jau gyvendamas JAV, P. Žilys 1967 m. išleido knygą „Suomių – sovietų karas 1939–1940 m.“, parašė straipsnių monografijai.

Senieji Pazūkai

Dar kiek tuo pačiu vieškeliu pavažiavus pasieksi pačiame Panevėžio rajono pakraštyje besiglaudžiantį Pazūkų kaimą.

Kaip teigia P. Juknevičius, šis kaimas senesniuose šaltiniuose buvo vadinamas Graštogala. O juk, pasak kalbininkų, vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra – gala, mena senus laikus.

Dabartinis kaimo pavadinimas – pavardinės kilmės. Yra žinoma, kad čia kadaise gyvenę žmonės pavarde Pazukai.

Ir šioje vietovėje būta dvaro, minimo 1892 metų sąraše.

Dabar tik keli ąžuolai prie kaimo kapelių dar mena tą dvarą buvus. Žinoma, kad dvaro savininkės Viktorijos Leparskienės rūpesčiu 1894 m. kapinėse iš raudonų degtų plytų buvo pastatyta koplytėlė, atstojusi nedidelę kaimo bažnytėlę.

Kiekvieną gegužės mėnesio vakarą čia vykdavo gegužinės pamaldos. Altorėlis būdavo papuoštas iš šonų berželiais, o viduryje, kur stovėjo Marijos statula, – gėlėmis.

Pazūkų statistika byloja, kad 1903 m. kaime gyveno 98 žmonės. Tuomet jame būta ir malūno, ir lentpjūvės. Tarpukariu įkurta ir ilgą laiką veikė Pazūkų pradžios mokykla.

Grįžtant atgal pro Spirakius negalima nepaminėti ir artimiausio kaimyno, pro kurį ir atvažiuoji iš Panevėžio į šiuos kraštus – Daukniūnų kaimo.

Pro kolūkio laikais į centrinę gyvenvietę išaugusį kaimą taip pat teka Lokupė.

„Upelio pavadinimas pats kalba už save: jis mena tolimus laikus, kai šiose apylinkėse plytėjo dideli miškų masyvai“, – sako P. Juknevičius.

Per kaimą ir dabar eina kelias iš Naujamiesčio į Spirakius, o kadaise kažkur šiomis apylinkėmis ėjo ir senasis kelias link Livonijos.

Aukštaitijos lygumose Dragonių kaimas matomas iš tolo.

Spirakiai

Oficialiuose dokumentuose 1892 metais minimas tik Spirakių dvaras. Bažnytkaimis neminimas.

1902 metais Spirakiai vadinti gyvenviete, kurioje gyveno 23 žmonės. 1923 m. čia suskaičiuotas 91 gyventojas, o dvare – 38.

Po Antrojo pasaulinio karo gyventojų Spirakiuose vis mažėjo: 1959 m. buvo 41 gyventojas, 1970 m. – 50, o 2001 m. – jau tik 25.

Bažnyčia kaimo gyvenime visada buvo svarbi. 1926 m. bažnyčia gavo 8 ha žemes.

1936 m. kunigo Petro Ulecko rūpesčiu buvo išdažytas Spirakių bažnyčios vidus.

Bažnyčia stačiakampio plano vienabokštė, su bokšteliu. Joje įrengti du altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Komentarai

  • Esu buvus. Labai įdomi vieta, o ypač ta bažnytėlė. Tikrai verta užsukt savaitgaliui paįvairint.

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Vilma komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų