-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjus jau 26 metams, kai į Baltijos jūros dugną su 852 žmonėmis nugrimzdo nepaskandinamu vadintas keltas „Estonia“, prisiminimų bangos jau beveik nurimo ir vienintelio tame laive išgyvenusio lietuvio, panevėžiečio Artūro Tamašausko širdyje. Visgi į viešumą lendant naujoms šios tragedijos detalėms, ir jis nebeslepia savo abejonių dėl oficialių įvykio priežasčių.
Neseniai Švedija pranešė sieksianti panaikinti daugiau nei du dešimtmečius galiojusį draudimą tikrinti nuskendusio kelto „Estonia“ nuolaužas. Antra tokios didelės katastrofos byla jūroje po Antrojo pasaulinio karo buvo užversta po Estijos, Suomijos ir Švedijos tarpvyriausybinės komisijos išvados.
Ji skelbė, kad 1994 m. rugsėjo 28d. apie 1 val. nakties dėl bangų ir vandens slėgio atitrūko kelto priekinis skydas ir vanduo pradėjo plūsti į automobilių denį. Manoma, kad situaciją pablogino dar ir tai, jog keltas plaukė per dideliu greičiu.
„Estonios“ tragedijos priežasčių tyrimas truko trejus metus. Buvo daug klausimų, į kuriuos bandyta atsakyti kaltinant ir sovietų armijos ginklus švedams neva gabenusią Estiją. Būta netgi hipotezių, esą tie sprogmenys sprogo.
Spėlionėms nesibaigiant, švedų valdžia galiausiai įslaptino informaciją apie kelto katastrofos aplinkybes ir uždraudė apžiūrėti laivo liekanas jūroje. Šią paslaptį ketinta palaidoti po cemento sluoksniu, motyvuojant pagarba mirusiųjų atminimui, bet tuo kartu užteko ir žvyro sluoksnio.
O nelaimę mačiusiems gelbėtojams prisakyta tylėti.
Tačiau pati Švedija vėl nori atidengti šią seną laiko ir vandens uždangą. Jos nelaimingų atsitikimų tyrimų tarnyba pateikė prašymą pakartotinai ištirti nuolaužas ant Baltijos jūros dugno, pasirodžius dokumentiniam filmui, kuriame pateikiama įrodymų, jog laivo korpuse yra anksčiau nepastebėta didelė skylė.
Ekspertų nuomone, ji galėjo atsirasti dėl išorinio poveikio – galbūt net povandeninio laivo smūgio.
Šią versiją pernai iškėlė ir buvęs Estijos prokuroras Margus Kurmas. Jis vadovavo 2004–2009 Vyriausybės komisijai, kuri tyrė kelto „Estonia“ nuskendimą Baltijos jūroje 1994-aisiais.
A. Tamašauskas dalį metų leidžia Panevėžyje, o dalį už Atlanto, kur dirba ir gyvena jau dvidešimt metų. Asmeninio archyvo nuotr.
„Manau, kol nenumirs paskutinis šioje istorijoje rankas susitepęs asmuo, tol tiesa neišaiškės“, – sako istorinę katastrofą savo akimis regėjęs panevėžietis, 55-erių A. Tamašauskas, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju.
Gimtajame Panevėžyje jis praleido vasarą ir rugsėjį vėl iškeliavo už Atlanto, kur dirba ir gyvena jau dvidešimt metų. 1998-aisiais su žmona ir dukrele kraštietis laimėjo žaliąją kortelę ir tuoj pat persikraustė į savo svajonių šalį – Ameriką.
Ten porai gimė sūnus. Po aštuonerių metų šeima gavo JAV pilietybę ir iki šiol visi turi tiek lietuvišką, tiek Amerikos pilietybes. Artūras su žmona dabar jau išsiskyrę.
„Prieš dešimt metų grįžom į Lietuvą, Panevėžyje nusipirkom namus ir dar reikėjo padirbėti juos įrengiant. Lietuvoje užsidirbti galimybių nemačiau, čia lyg kitas pasaulis, palyginti su Amerika. Nors vargsti, bet bent žinai dėl ko. Tačiau namai jau beveik baigti, o į juos jau grįšiu nebent vienas“, – kalba A. Tamašauskas.
Jo sūnus ir buvusi žmona po skyrybų emigravo į Angliją. 23-ejų Artūro dukra gyvena JAV. Su vyresnėle tėvas praleido ir pastarąsias atostogas Floridoje, kai į gimtinę parvažiuoti sutrukdė karantinas.
„Mano darbovietė Čikagoje, taip ir važinėju aplink ją. Vakar perėjau medicinos komisiją dėl darbo, supratau, kad ilgai mano karjera prie vairo nebesitęs. Kad ir kaip stengiuosi sveikai maitintis, vartoti daug vandens, bet kraujo spaudimas elgiasi, kaip jis pats nori“, – šiandieniniais rūpesčiais per Atlantą su „Sekunde“ savaitgalį dalijosi tolimųjų reisų vairuotojas.
Artūras neabejoja: sveikatą sugadino naktinis darbas ir nuovargis. Kad tam įtakos galėjo turėti 1994 m. rugsėjo 28-osios įvykiai Baltijos jūroje, pašnekovas nenori pripažinti. Jo rami reakcija tą lemtingą naktį pribloškė net medikus, kurie neslėpė, jog išsigelbėjusiam lietuviui vandenyje gyventi buvo belikę 5 minutės.
„Žmonės karus, Sibiro baisybes išgyveno… Man viskas gerai, iš proto neišėjau – matyt, viskas priklauso nuo nervų sistemos“, – šypteli panevėžietis.
Jis tvirtina, kad viena didžiausių praeito amžiaus pabaigos nelaimių jo atmintyje nepaliko visą gyvenimą apvertusių pėdsakų.
Tačiau daugiau nei 800 žmonių šis įvykis užbaigė viską. A. Tamašauskas iki šiol prisimena suakmenėjusius veidus, kurie žiūrėjo į svyrantį laivą, juodą šaltą vandenį ir nedarė nieko.
Vienintelis tada iš nuskendusio kelto išsigelbėjęs lietuvis buvo ir vienas pirmųjų sureagavęs į įtartinai pasisukusią kelionę.
„Tuo metu dirbau vairuotoju ir keliavau į Švediją, mikroautobusu užsakovui vežiau elektros įrenginius. Kelte susipažinau su kitu lietuviu, pavakarieniavome, išgėrėme butelį degtinės ir nuėjau miegoti į apatinį denį. Miegojau trumpai, kol laivą sudrebino smūgiai – jų nepajusti nebuvo įmanoma“, – prisimena pirmą kartą tada keltu plaukęs A. Tamašauskas.
Pradžioje pagalvojęs, kad taip ir turi būti, netrukus Artūras tiesiog išgriuvo iš lovos – laivas staiga pasviro. Ant grindų jau buvo vandens.
Viską metęs, nė apsirengti nespėjęs panevėžietis puolė bėgti aukštyn. Kelionės pradžioje buvo peržiūrėjęs laivo planą ir žinojo, kaip pasiekti denį.
„Iš apatinio denio bėgau į viršutinį devintajame aukšte. Žinojau, kad jis pasiekiamas šoniniais laiptais, o į patį denį yra tik vienas kelias – per restoraną. Pasiekti viršų netrukome nė penkių minučių. Buvau fiziškai stiprus, jaunas – dabartinio amžiaus tikriausiai nebūčiau išsigelbėjęs. Kiek žinau, dauguma ir nuskendo vyresni, silpnesni“, – sako A. Tamašauskas.
Pusnuogiam keleiviui kertant kelto restoraną, žmonės po vidurnakčio ten dar linksminosi. Pamatę prašalaitį, visi ėmė ploti, manydami, kad šis linksminasi. Bet staiga laivas dar labiau pakrypo, ėmė griūti daiktai, čiuožti indai nuo stalų – vakarėlis baigėsi.
„Į denį jau teko ropoti, nes laivas krypo, žmonės lipo vieni kitiems per galvas. Vieninteliai tąnakt išsigelbėjo tie, kurie buvo restorane ir galėjo išeiti į denį“, – pasakoja A. Tamašauskas.
Viskas tetruko tik 20 minučių. Šimtai žmonių, anot Artūro, buvo tiesiog įkalinti patalpose ir nebegalėjo pasiekti išėjimo.
„Įsivaizduokite: jei svyra namas ir jo durys kyla aukštyn – ar spėsit rasti būdą jas pasiekti?“ – palygina panevėžietis.
A. Tamašauskas vienas pirmųjų prasibrovė į lauką. Rado prie laivo pritvirtintas gelbėjimo valtis, bet jas laikė surūdiję ir dar uždažyti varžtai – jų įveikti nepavyko.
Laivo tarnautojų pagalbos, pasak Artūro, net nebuvo – nesimatė nė vieno įgulos nario. Kapitonas apskritai dingo ir apie jį iki šiol sklando įvairios versijos: vienos pasakoja, kad esą išsigelbėjo, kitos – kad dingo be žinios, žuvo.
A. Tamašauskas pamena, kad skęstančiame kelte viskas vyko pagal džiunglių įstatymus – pasidaliję gelbėjimosi liemenes, kiekvienas gelbėjosi pats, jei dar norėjo gyventi. Tačiau riksmų, žviegimo nebuvo.
„Tokiomis akimirkomis suvokimas, kas vyksta, ateina lėčiau, nei skęsta laivas, – ne taip, kaip „Titanike“ su visu koncertu. Kol pradedi suprasti, nebežinai, ką daryti“, – teigia paskutinėmis kelto grimzdimo sekundėmis ant jo kamino stovėjęs Artūras.
Šokti į ledinį vandenį ir mirti, anot jo, tikrai nesinorėjo. Beprasmį A. Tamašausko laukimą užbaigė banga, nubloškusi jį į jūrą.
„Čia ne toks gylis, kad susidarytu verpetas. Kelto ilgis buvo didesnis už atstumą iki dugno. Gylis siekė apie 70–80 metrų. Kai laivas galutinai panėrė, jo galas jau buvo atsirėmęs į žemę“, – pasakojo A. Tamašauskas.
Likęs itin banguotame vandens paviršiuje panevėžietis puolė prie automatiškai prisipūtusių gelbėjimo plaustų. Juos už 15 – 20 metrų pamatė dar būdamas paskutines minutes kelte, kai jau galvojo, jog galimybės išgyventi nebėra.
„Tokiuose plaustuose galėjo tilpti 25 žmonės. Bet jei jie apvirsta, atsiversti atgal jau nebeįmanoma.
Tą naktį stipriai bangavo, bangos siekė ir 20 metrų. Neapvirtę išsilaikė vos keli plaustai“, – atsidūsta Artūras.
Jis pasiekė plaustą, kuriame sėdėjo jaunas švedas. Užsienietis padėjo lietuviui įlipti, bet daugiau gailesčio pusnuogiam, sušalusiam kaimynui nebeparodė.
„Kartu buvęs vyras, paskui išsiaiškinau, kad tai buvo Švedijos jūrų laivyno darbuotojas, vilkėjo viršutinius drabužius ir pernelyg nešalo. O aš buvau tik su glaudėmis. Oro temperatūra siekė 6 laipsnius šilumos, lijo“, – pamena panevėžietis.
Plauste buvo paruošta raketų, fakelų ir lavonmaišių. Apsirengęs švedas, lyg nematydamas šąlančio bendrakeleivio, dar ir tuo maišu užsidengė. Netekęs kantrybės lietuvis norėjo atimti bent jau tokį uždangalą nuo gamtos stichijų, bet per grumtynes šis suplyšo.
Sėdėdamas plauste, A. Tamašauskas bandė panaudoti ir signalinę raketą. Sovietų armijoje buvo išmokęs, kad pirmiausia reikia sukti tokio prietaiso galą ir tada ištraukti virvę. Tačiau vakariečių viskas buvo kitaip – reikėjo pasukti galą ir paspausti. Raketą iššovė plausto viduje, užsidegė dugnas. Laimė, jis buvo dvigubas ir keleiviai spėjo gaisrą numalšinti iš lauko prilytu vandeniu.
Fakelu lietuvis bandė įvertinti pirmuosius katastrofos padarinius. Pasišvietęs matė tik tuščią jūros tamsumą ir šėlstančias bangas.
Išsigelbėjusius „Estonios“ keleivius pagalba iš kranto pasiekė tik po 6 valandų.
„Buvome visai netoli Suomijos salos. Pagal jūros įstatymus suplaukė visi šalia buvę laisvai – jų pirmą valandą po nelaimės prisistatė net šeši. Bet gelbėjimo darbai nevyko – dreifavome visą laiką nešiojami bangų ir kamuojami šalčio“, – pasakoja Artūras.
Kai jį pagaliau iš plausto ištraukė iš Suomijos plaukianti Švedijos medikų delegacija, A. Tamašausko kūno temperatūra vos besiekė 24 laipsnius. Gydytojai įvertino, kad šiam gyventi buvo belikę kelios minutės. Apklotą Artūrą dar ilgai kamavo traukuliai.
Tą naktį, pasak pašnekovo, daug ir mirė ne nuskendę, o sušalę.
O panevėžiečio pakeleiviui nė neprireikė jokios medicininės pagalbos. Pasiekęs krantą jis ramiai nuėjo gerti arbatos.
„Žurnalistai prieš kokius dešimt metų klausė, ar norėčiau susitikti kartu išsigelbėjusį švedą. Aš atsisakiau – nekokia buvo mūsų pažintis“, – prasitaria Artūras.
Po nelaimės išsigelbėjusieji krantą pasiekė tik beveik po paros.
„Galvojau, kad mus tuoj pat nugabens į Švediją ir iš ten paskambinsiu artimiesiems. Bet mano gelbėtojų laivas dar 15 valandų suko ratą katastrofos epicentre. Atskridę švedų migracijos tarnybos ir specialiųjų tarnybų pareigūnai aiškinosi, kas tokie esame“, – prisimena A. Tamašauskas.
Toks pagalbos vilkinimas nuo pat kelto pasvirimo jam iki šiol atrodo tyčinis. Į jo atmintį įsirėžė ir daugiau įtartinų aplinkybių: neveiksni įgula, palikti laive likę žmonės.
„Matau, kad vis pasirodo naujienų apie „Estonią“, bet specialiai jų neseku. Giminės paprastai man jų atsiunčia paskaityti“, – sako vairuotojas.
Po nelaimės 1994 m. jis buvo pasirengęs net nepasakoti šeimai, kad pateko į nelemtą keltą. Bet ir tiesai iškilus ši per daug dramatiškai nesureagavo. Juk Artūras buvo tarp tų 137 išgyvenusiųjų.
O dabar ši nelaimė Artūrui – kaip tolimas prisiminimas. Psichologai įspėjo lietuvį, kad tai vis tiek kada nors išlįs iš jo pasąmonės. Visgi jis tikras, kad kiekvienas gyvenimas pilnas staigmenų ir įvykių.
„Man ta vienatvė po skyrybų ir dabartinė nežinia, ar kas manęs laukia Lietuvoje, gal net baisesnė“, – netikėtai prisipažįsta Artūras.
„Estonia“– 1979 m. Vokietijoje gamintas 157 m ilgio mašinų ir keleivių keltas. Jo savininkai keletą kartų keitėsi, 1993-iaisiais laivą įsigijo bendra Estijos ir Švedijos įmonė „EstLine A/S“. Iki nelaimės keltas kursavo maršrutu Talinas–Stokholmas ir iš viso buvo nukeliavęs beveik 20 500 valandų.
Laive tilpo 1190 žmonių, tragedijos dieną juo keliavo 989 (803 keleiviai ir 186 įgulos nariai), dauguma jų – pagyvenusio amžiaus švedai.
Katastrofoje žuvo 17-os šalių piliečiai, tarp jų trys lietuviai.
Paskutinis nelaimės signalas iš skęstančios „Estonios“ priimtas 1994 rugsėjo 28-ąją 2.04 val.
2019 m. spalį Talino administracinis teismas patenkino žuvusiųjų artimųjų prašymą pradėti naują tyrimą.
Komentarai
-
- Kamikadzė
- 01:56 2021.01.17
-
- Algirdas
- 07:10 2021.01.17
Rodyti visus komentarus (2)Nu blyn įdomios tokios istorijos.
Įdomi istorija ir kartu siaubinga tai vistik reikėtų ištirti katastrofos priežastis pasakyti tiesą