P. ŽIDONIO nuotr.

Laikas, kai Lietuva budo

Laikas, kai Lietuva budo

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Stiprėjantis permainų vėjas Lietuvoje buvo juntamas iki nepriklausomybės likus dar keleriems metams.

To meto įvykiams įtakos turėjo ir tautos drąsa bei ryžtas nusimesti pusę amžiaus nešiotus pančius, ir ne viena sėkmingai sutapusi aplinkybė pačioje Sovietų Sąjungoje.

Devintasis praėjusio šimtmečio dešimtmetis kupinas radikalių pokyčių Sovietų Sąjungoje, neišvengiamai turėjusių įtakos ir situacijai Lietuvoje.

Istorikai turi ne vieną versiją apie priežastis, kodėl tuo laiku susidarė sąlygos sovietų prispaustoms tautoms išsilaisvinti.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius. DELFI (A. Ufarto) nuotr.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius. DELFI (A. Ufarto) nuotr.

Komunizmo taip ir nepastatė

Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, ir Sovietų Sąjungos politinėje vadovybėje vyko radikalūs pokyčiai.

1982 metais mirė Leonidas Brežnevas. Po jo vienas paskui kitą labai trumpai vadovavo Jurijus Andropovas ir Konstantinas Černenka.

„Vėlyvasis L. Brežnevo valdymo laikotarpis, vėliau J. Andropovo, K. Černenkos, pasižymi akivaizdžiu Sovietų Sąjungos vadovybės politiniu suglebimu. Akivaizdu, kad valstybė nebesivystė, nebeturėjo dinamikos, o jos vadovai nebematė politinės ir ekonominės perspektyvos“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Propaganda toliau trimitavo apie komunizmo statybą. Dar Nikita Chruščiovas buvo paskelbęs, jog apie 1980-uosius Sovietų Sąjungoje bus pastatytas komunizmas ir visi gyvens komunistinėje visuomenėje.

„Aš dar iš pradinių klasių mokytojų kalbų šiek tiek atsimenu tokias fantazijas, kad parduotuvės bus atviros, kiekvienas pasiims, ko ir kiek reikia, pinigų nebus. Žmonės bus sąmoningi, laukai didžiuliai, numelioruoti. To, apie ką svajojo Sovietų Sąjungos lyderiai N. Chruščiovo valdymo metais, L. Brežnevo valdymo pabaigoje, o ypač J. Andropovo ir K. Černenkos, nebeliko“, – pasakoja istorikas.

Nors sovietai jau turėjo gyventi išsvajotame komunizme, J. Andropovas kalbėjo ne apie jį, o apie kovą su korupcija, girtuoklyste, darbo drausmės pažeidimais.

„Tai neturėjo nieko bendro su komunizmo idėjomis. Galima sakyti, kad iš svajonių labai grubiai nukrista ant žemės. Turbūt tuomet įvyko pirmas rimtas tos sistemos sukrėtimas“, – svarsto dr. A. Kasparavičius.

„Aš dar iš pradinių klasių mokytojų kalbų šiek tiek atsimenu tokias fantazijas, kad parduotuvės bus atviros, kiekvienas pasiims, ko ir kiek reikia, pinigų nebus.“

Dr. A. Kasparavičius

Kontrastas pirmtakams

Kai į aukščiausią valdžią iškilo 54-erių Michailas Gorbačiovas, pirmiausia krito jo išvaizdos skirtumas nuo ligotų, jau solidaus amžiaus trijų paskutinių Sovietų Sąjungos vadovų.

„M. Gorbačiovas bandė totalitarinei sovietinei sistemai plačiąja ideologine prasme sugrąžinti viziją, sugrąžinti svajonę. Jis buvo politinis vizionierius ir vienu ypu bandė spręsti daugybę problemų“, – teigia istorikas.

Pirmiausia M. Gorbačiovas bandė laimėti karą Afganistane. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, patys aršiausi, daugiausia abiejų pusių gyvybių nusinešę mūšiai įvyko 1986–1987 metų pradžioje. Pirmas M. Gorbačiovo bandymas pasirodyti efektyviu Sovietų Sąjungos generaliniu sekretoriumi buvo nesėkmingas, tad 1987–1989 metais sovietų kariuomenę iš Afganistano pradėta išvesti.

„Tai sako, kad M. Gorbačiovas mąstė naujai. Pabandė laimėti karą, to padaryti nepavyko ir iš esmės atsisakė šios karinės avantiūros. Vadovaudamasis ta pačia politine logika, jis bandė veikti ir vidaus politiniame fronte“, – mano pašnekovas.

1987 metų rugpjūčio 23-iosios dienos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Diena, kai sovietinėje Lietuvoje ėmė sklaidytis baimė. ELTA nuotrauka

1987 metų rugpjūčio 23-iosios dienos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Diena, kai sovietinėje Lietuvoje ėmė sklaidytis baimė. ELTA nuotrauka

Intelektualų parama

Išrinktas generaliniu sekretoriumi, M. Gorbačiovas labai greitai paskelbė „perestroikos“ – persitvarkymo – doktriną.

„M. Gorbačiovas bandė atnaujinti ir komunistų partiją, ir politinę valstybės struktūrą, ir visuomenę. Garsieji jo šūkiai „uskarenije“, „glasnost“, „demokratizacija“ – ekonomikos greitinimas, viešumas, sistemos demokratizavimas, sakyčiau, rado atgarsį opoziciškai nusiteikusioje visuomenėje“, – pažymi dr. A. Kasparavičius.

Pirmiausia, pasak jo, į raginimus pertvarkyti valstybę atsiliepė didieji Rusijos miestai – Maskva, tuometis Leningradas, kai kurie kiti, kurie turėjo gilias kultūrines rusų tradicijas, juose gyveno rusų inteligentai, vadinamieji „zapadnikai“, ir giliu sovietmečiu skaitę vakarų spaudą, kiek įmanoma, klausęsi vakarietiškų radijo stočių, mėgavęsi vakarietiškais drabužiais ar vakarietiška kino produkcija. Tai, dr. A. Kasparavičiaus teigimu, daugiausia buvo vadinamų laisvųjų profesijų žmonės, kuriems nereikėjo dirbti nuo 8 iki 17 valandos – dėstytojai, menininkai, profesoriai, mokslininkai.

„Jiems nereikėjo stovėti prie staklių, jie kiekvieną minutę virš galvos neturėjo viršininko ir buvo žymiai laisvesni veikti, mąstyti. Turbūt iš tų akademinių, kultūrinių visuomenės sluoksnių Rusijoje pirmiausia ir atėjo politinė parama M. Gorbačiovui“, – mano istorikas.

Pajuto politinį įšalą

Dr. A. Kasparavičius pasakoja 1986 metų vėlyvą rudenį grįžęs iš sovietinės kariuomenės į Lietuvą liko gerokai nustebęs.

„Čia 1986 metų gruodį buvo visiškas įšalas. Tarsi nieko nevyko. Iš visų pusių raudona sistema. Tiesą sakant, pasijutau labai keistai“, – pamena jis.

Anot pašnekovo, netgi sovietinėje kariuomenėje tarp puskarininkių, karininkų virdavo politinės diskusijos, būdavo nevengiama pasišaipyti iš politinės sistemos.

Grįžęs į Lietuvą jis pasigedo ir kitokios spaudos. Rusijoje tuo metu jau buvo leidinių, kėlusių opias problemas: istorijos falsifikavimo, stalininių represijų ir kitomis temomis. Šiuos leidinius išgraibstydavo tą pačią dieną iki pietų – toks visuomenėje buvo jų poreikis.

„Lietuvoje tuo metu turėjome gilų įšalą. Tai, kas įvyko 1987 metų rugpjūčio 23-iąją, prilygo bombos sprogimui“, – dr. A. Kasparavičius prisimena Lietuvos laisvės lygos organizuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

Tai buvo pirma vieša antisovietinė akcija po 1972 metų įvykių Kaune, kai susidegino Romas Kalanta.

Pasak istoriko, pavarčius tų metų rugpjūčio pabaigos sovietinės Lietuvos spaudą, matyti milžiniškos purvo dozės pylimas ant šio mitingo dalyvių ir organizatorių.

Nors susirinko vos keli šimtai žmonių, dr. A. Kasparavičius neabejoja: šis įvykis pribloškė sovietinės Lietuvos valdžią, kuri sutrikusi nelabai suprato, kaip reaguoti.

Maskvoje jau pūtė kitokie vėjai – kalbėta apie viešumą, asmenybės kultą, persitvarkymą.

Po mitingo Vilniuje jo dalyviai represijų nesulaukė – juos tampė saugumas, tačiau teismų išvengta.

„Reikia pažymėti dar vieną reikšmingą dalyką. Po 1987 metų rugpjūtį įvykusio pirmo visuomenės sujudinimo iki 1988 metų birželio 3 dienos vėl viskas iš esmės nurimo. Kažkas kažkur generavosi visuomenės giluminiuose sluoksniuose, bet generavimasis buvo pavienis“, – pasakoja istorikas.

Pasak jo, ir to meto sovietinėje Lietuvos spaudoje neatsispindėjo jokių radikalių persitvarkymo nuotaikų, kokios buvo juntamos beveik visoje centrinėje Rusijoje.

Vienintelis svarbus dalykas, istoriko teigimu, buvo olimpinio čempiono, filosofo dr. Arvydo Juozaičio 1988 metų balandį perskaitytas garsus pranešimas apie politinę kultūrą, kažkiek sujudinęs visuomenę.

Pasak istoriko, dabar galima surasti daug įvairių politikų tariamų prisiminimų apie tą laiką, tačiau originalių faktų, kuriuos būtų galima pagrįsti dokumentais, daug nėra.

1988 metų birželio 3-iąją susikuria Sąjūdis. Jo branduolį sudaro kultūros ir mokslo žmonės.

Po pirmuoju visuomenės sujudinimu tapusio mitingo Vilniuje 1987-ųjų rugpjūtį beveik metams – iki Sąjūdžio įsikūrimo – stojo savotiškas stilius. Vienintelis svarbus dalykas, istoriko Algimanto Kasparavičiaus vertinimu, buvo olimpinio čempiono, filosofo dr. Arvydo Juozaičio 1988 metų balandį perskaitytas garsusis pranešimas apie politinę kultūrą. (Romualdo Baliūno/ Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fondų nuotraukoje – Arvydas Juozaitis Roko maršo koncerte Tauragėje 1988-ųjų vasarą.)

Po pirmuoju visuomenės sujudinimu tapusio mitingo Vilniuje 1987-ųjų rugpjūtį beveik metams – iki Sąjūdžio įsikūrimo – stojo savotiškas stilius. Vienintelis svarbus dalykas, istoriko Algimanto Kasparavičiaus vertinimu, buvo olimpinio čempiono, filosofo dr. Arvydo Juozaičio 1988 metų balandį perskaitytas garsusis pranešimas apie politinę kultūrą. (Romualdo Baliūno/ Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fondų nuotraukoje – Arvydas Juozaitis Roko maršo koncerte Tauragėje 1988-ųjų vasarą.)

Žaibiškas startas

„Žaibiškas Lietuvos startas į laisvę yra tam tikras fenomenas arba stebuklas. Dar 1986–1987 metais šie politiniai procesai vėlavo, bet 1988 metų birželio 3-iąją tiesiog šovė į viršų“, – pažymi dr. A. Kasparavičius.

Po Sąjūdžio įsikūrimo praėjus vos porai mėnesių, Vingio parke į mitingą susirinko jau ketvirtis milijono žmonių.

„Mano supratimu, toks visuomenės radikalizmas teigiama prasme pirmiausia įvyko dėl mūsų istorinės atminties“, – svarsto istorikas.

Lietuva, skirtingai nei Estija ir Latvija, turi ilgą valstybingumo istoriją – ne tik smetoniškos respublikos laikotarpį, bet ir didingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.

„Netgi sovietiniai lietuviai, pirmiausia akademinių sluoksnių, didžiavosi ir kiekviena patogia proga demonstravo, kad Vilniaus universitetas yra keliais šimtais metų senesnis už bet kurį Sovietų Sąjungoje. Tai suponavo mūsų tam tikrą moralinį, emocinį, kultūrinį pranašumą“, – pabrėžia pašnekovas.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis atvedė Lietuvą į 1990 metų vasario Aukščiausios Tarybos rinkimus, kuriuose Sąjūdis laimėjo beveik du trečdalius balsų.

Patraukė į savo pusę

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo iki 1990 metų kovo 11-osios egzistavo politinė sistema, kurioje valdančioji partija buvo viena.

„Reikia atiduoti duoklę Lietuvos komunistų partijai. Ji, veikiama Sąjūdžio, kartu su juo palaipsniui stojo ant nacionalinio lietuviško valstybingumo tako ir bėgant mėnesiams Lietuvos komunistų, simpatizavusių Sąjūdžiui, rėmusių Sąjūdį, gana sparčiai daugėjo. Šis procesas buvo gana radikalus“, – teigia dr. A. Kasparavičius.

1989 metų gruodį Sovietų Sąjungos komunistų partija skilo – Lietuvos komunistų partija atsiskyrė.

„Vertinant politiškai tarptautiniu mastu, manyčiau, tai buvo ne mažesnės reikšmės įvykis negu 1990 metų kovo 11-oji“, – svarsto istorikas.

Iki atsiskyrimo Sovietų Sąjungos Lietuvos komunistų partijos skyriui priklausė apie 210 tūkst. narių. Pridėjus jų šeimų narius, buvo apie 600 tūkst. žmonių, tiesiogiai susijusių su komunistų partija. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, dar pridėjus jų gimines, artimuosius, komjaunuolius, būtų jau apie du trečdalius Lietuvos.

„Jeigu Sąjūdžiui nebūtų pavykę patraukti tų žmonių į savo pusę, Lietuvos visuomenėje būtų beveik garantuotas skilimas su pačiomis blogiausiomis pasekmėmis“, – svarsto pašnekovas.

Istorikas mano, kad jeigu tokia masė žmonių būtų pasipriešinusi Sąjūdžio idealams, jo tikslams atkurti nacionalinį valstybingumą, pilietinio karo veikiausiai nebūtų išvengta.

„Kuo jis būtų pasibaigęs, vienas Dievas težino. Faktas, kad Sąjūdžio banga labai greitai pagavo didelę dalį Lietuvos komunistų“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Beveik 40 procentų 1990 metų Kovo 11-osios Akto signatarų – buvę komunistai.

1988-ųjų Sąjūdžio mitingas Vingio parke, į kurį susirinko ketvirtis milijono dalyvių. LCVA (R. Urbakavičiaus) nuotrauka

1988-ųjų Sąjūdžio mitingas Vingio parke, į kurį susirinko ketvirtis milijono dalyvių. LCVA (R. Urbakavičiaus) nuotrauka

Budo kartu su tauta

Represinis aparatas į pokyčius visuomenėje taip pat reagavo. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, ir šiose struktūrose tuo laiku vyko pokyčiai, tik lėčiau.

Dar 1988 metų vasarą jie lūkuriavo, stebėjo, kas vyksta, o 1989 metais vykusiame Baltijos kelyje milicijos pareigūnai, vilkėdami sovietines uniformas su sovietiniais skiriamaisiais ženklais, reguliavo eismą ir net patys stovėjo Baltijos kelyje – dalis jų net su uniformomis. Pasak istoriko, tai rodo ir archyvinės nuotraukos.

„1989 metais net ir pačioje slapčiausioje sovietinėje sistemoje – KGB įvyko skilimas. Ten pradėjo reikštis ryški prolietuviška nacionalistinė kagėbistų grupė“, – pasakoja pašnekovas.

Pasak istoriko, dar prieš kelis mėnesius kovoję su lietuviškumu, jie pajuto visuomenės pulsą, nuotaikas, bendrą širdžių plakimą pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose. Ten tvyrojusi politinės ekstazės nuotaika negalėjo nepaveikti ir jėgos struktūrose dirbusių žmonių.

„Drąsiai galima sakyti, kad vis dėlto didžioji dalis Lietuvoje tuo metu tarnavusių kagėbistų pasislinko į lietuviškos politikos, Sąjūdžio pusę“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Istoriko teigimu, į Sovietų Sąjungos pusę tuo laiku perbėgo tik Vilniaus OMON.

Sugebame susitelkti

Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, nors mėgstame pakritikuoti savo tautą, tačiau lemiamais istoriniais momentais, kai reikia susitelkimo, ryžto, lietuviai sugeba tai padaryti.

„Jie atsistoja teisingoje istorijos pusėje. Dalis, kuri neatsistoja ar ne visuomet atsistoja teisingoje pusėje, lemiamomis akimirkomis neliko priešiška. Blogiausiu atveju, kaip tie pareigūnai, užėmė neutralią pilietinę poziciją, bent netrukdė patriotams. Manyčiau, tai pagrindinis ir svarbiausias mūsų nepriklausomybės atkovojimo laidas 1988–1991 metais. Pats svarbiausias – tautos sugebėjimas veikti vieningai, iš tautos vidinių gelmių neiškilimas priešiškų jėgų“, – svarsto istorikas.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite