Tačiau istorijoje apstu pavyzdžių, kai net verslo pasaulio elitas prikrėsdavo tokių kvailysčių, jog ir nenusimanantiems žmonėms belikdavo gūžčioti pečiais ir svarstyti, ar tai anekdotas, ar tiesa.
Įdomiausia, kad tai nutikdavo visai ne dėl to, jog pramonės, prekybos ar nekilnojamojo turto magnatai nėra jau tokie protingi, kokiais dedasi.
Veikiau atrodydavo, kad pats gyvenimas norėdavo juos pamokyti įspėdamas, jog net ir labiausiai pasitikintiems savimi negalima pernelyg atsipalaiduoti.
Dešimtainės ir trupmenos kelia galvos skausmą daugeliui moksleivių, o kadaise jos suglumino net kai kuriuos didžiausius protus.
1999 m. Marso orbiteris, kurį kompanija „Lockheed Martin“ sukūrė NASA užsakymu, buvo prarastas kosmose dėl itin paprastutės klaidos.
Klaida įsivėlė, kai vienos didžiausių aukštųjų technologijų bei lėktuvų ir kitų aviacijos bei kosmonautikos aparatų gamybos korporacijų „Lockhead Martin“ inžinieriai panaudojo britiškus matavimo vienetus (pėdas, colius ir pan.) vietoj įprastai NASA naudojamų matavimo vienetų (metrai, centimetrai ir pan.). Dėl to navigacinė informacija negalėjo būti tinkamai perduota ir orbiteris dingo.
Dėl tokios „klaidelės“ NASA patirtas nuostolis – „tik“ 125 mln. dolerių.
Jei ne Holivudo grando režisieriaus Styveno Spilbergo 1982-ųjų mokslinės fantastikos filmas „Ateivis“ (angl. „E.T. the Extra-Terrestrial“) populiariųjų žemės riešutų sviesto skonio „Reese’s Pieces“ saldainių šiandien galbūt ir nebūtų.
Styveno Spilbergo šedevre apie berniuko ir nežemiškos būtybės santykius galite prisiminti ikonišką sceną, kai berniukas Eljotas išvilioja ateivį iš slėptuvės, panaudodamas saldainius.
Šis „Reese’s Pieces“ ryškiaspalvių saldainiukų pėdsakas iš tikrųjų turėjo būti „M&M’s“ dražė, tačiau kai filmo kūrėjai kreipėsi į kompaniją dėl spalvingų saldainių naudojimo filmo scenoje, jie atsisakė pasiūlymo.
Po saldainiukų pasirodymo 792,9 mln. dolerių uždirbusiame filme „Reese’s Pieces“ pardavimai išaugo 65 proc.! Ir įėjo į istoriją kaip vienas sėkmingiausių visų laikų produktų pasirodymų ekrane.
2003-iaisiais Kalifornijoje įsikūrusi saugos paslaugų korporacija „Alarm One“ darbuotojams surengė mokymus.
Jų metu personalo nariams už smulkius prasižengimus, tokius kaip vėlavimas į darbą, grėsdavo… pėrimas per minkštą vietą. Savaime aišku, ne visiems korporacijos darbuotojams tai pasirodė priimtina.
53 metų pardavėja Džaneta Orlando, išperta perpus jaunesnių kolegų, padavė darbdavį į teismą ir prisiteisė 1,7 mln. dolerių moralinės kompensacijos plius dar pusę milijono dolerių už tai, kad po to neteko darbo.
Maikas Smitas ir Dikas Roujis dirbo Didžiosios Britanijos įrašų kompanijoje „Decca Records“ – ieškojo naujų talentų.
Kartą Liverpulyje jie atsidūrė vienos vietos grupės koncerte ir pakvietė jaunuosius muzikantus atvykti į perklausą Londone. 1962 metų sausio 1 dieną keturi vaikinai iš Liverpulio padainavo „Decca Records“ vadybininkams kelias savo dainas ir išvažiavo namo. Mat D. Roujis nusprendė, kad roko grupių – ir ypač tokių, kurias sudaro keturi vaikinai su gitaromis, – laikai jau praėjo.
Šio istorinio „išbrokavimo“ muzikos įrašų pramonė nepamiršta iki šiol.
Nes praėjo labai nedaug laiko ir nevykėliai rokeriai iš Liverpulio, pasivadinę „The Beatles“, pasirašė kontraktą su „EMI Records“ ir tapo pačia populiariausia grupe visame pasaulyje, o minėta įrašų kompanija – sėkmingiausia savo versle.
Tačiau kokia likimo ironija: laikui bėgant „The Beatles“ plokštelės tapo tokios populiarios, kad „EMI“ pajėgų nebepakako paklausai patenkinti, taigi tiražo likutis buvo leidžiamas… „Decca Records“ gamykloje.
2005 metais amerikiečių kompanija „Hershey’s“ pagamino šokolado batonėlį, pavadintą „Сajeta Elegancita“.
Reklaminiu veidu savo produkcijai garsusis šokolado gamintojas pasirinko ne mažiau garsią Meksikos muilo operų žvaigždę, dainininkę, visiems puikiai pažįstamą Talią.
Viskas būtų buvę puiku, jei ne faktas, kad ispanišku žodžiu „cajeta“, oficialiai reiškiančiu pienišką karamelę, žargonu vadinama… vagina. Šokoladukus teko skubiai atšaukti iš rinkos.
1972 metais populiarus JAV laikraštis „The Washington Post“ pasiūlė savo kolegoms – laikraščiui „San Francisco Chronicle“ – nusipirkti teises perspausdinti seriją straipsnių, parengtų pagal jų reporterių Karlo Bernšteino ir Bobo Vudvorto atliktą žurnalistinį tyrimą.
Straipsniai buvo susiję su įsilaužimu į Demokratų partijos būstinės patalpas Vašingtone.
Tačiau San Fransiske leidžiamo laikraščio redaktorius atsisakė nusprendęs, kad jų skaitytojams nebus įdomus skandalas, nutikęs kitoje šalies dalyje.
Teisės į publikacijas atiteko „San Francisco Chronicle“ konkurentams – laikraščiui „San Francisco Examiner“. Ir tik už 500 dolerių.
O veikiai serija rašinių politinį skandalą išaugino iki nacionalinio lygio. Ir tai, kas prasidėjo kaip žurnalistinis tyrimas, baigėsi JAV prezidento Ričardo Niksono atsistatydinimu.
Garsus JAV kavos parduotuvių tinklas „Starbucks“ visiems savo darbuotojams kaip paskatinimą elektroniniu paštu išsiuntinėjo kuponą puodeliui nemokamos kavos bet kurioje tinklo parduotuvėje. Laiške taip pat užsiminta, kad šia privilegija gali pasinaudoti darbuotojų draugai bei šeimos nariai.
Dosnūs darbdaviai nepagalvojo, kad norinčiųjų pasimėgauti kava už dyką atsiras tiek daug.
Jiems taip pat nešovė į galvą, kad tas pats žmogus paštu gautą kuponą galės atsispausdinti tiek kartų, kiek širdis geis.
Jau savaitės pabaigoje pirkėjų su kuponais buvo tiek, kad parduotuvių darbuotojai fiziškai nebepajėgė susidoroti su tokiu antplūdžiu.
Akciją teko nutraukti. Bet tuo „Starbucks“ bėdos nesibaigė.
Viena darbuotoja, visiškai teisėtai gavusi kuponą, nusprendė, kad buvo pažeistos jos teisės, ir padavė darbdavį į teismą reikalaudama 114 mln. dolerių kompensacijos. Aišku, jos galiausiai gauta išmoka buvo gerokai mažesnė, tačiau kavinių tinklo reputacija gerokai nukentėjo.
2006 metais automobilių gamintoja „Honda“ išspausdino 26 tūkst. atvirukų su atsiprašymais savo klientams Amerikoje.
Mat kiekvieno jų įsigyto automobilio eksploatavimo instrukcijoje buvo nurodytas klaidingas JAV nacionalinės kelių eismo saugumo tarnybos telefono numeris.
Automobilininkai, surinkę kodą „800“ vietoj „888“, sulaukdavo sekso telefonu paslaugų pasiūlymo.
Daug didžiųjų verslo įmonių turi vidaus aprangos kodą, kurio privalu laikytis visiems darbuotojams. Tačiau „Disney“ kompanija šioje srityje pasiekė ypatingų aukštumų.
Didžiojo Volto Disnėjaus imperijos paveldėtojai visiems suprantamą aprangos kodo idėją patobulino iki visiško nesusipratimo: kompanijos valdyba įpareigojo visus „Disneilende“ dirbančius aktorius, persirengiančius animacinių filmukų herojais, dėvėti… „tarnybinius“ apatinius. Jie, beje, būdavo dalijami tiesiog darbo vietoje, o darbo dienai pasibaigus privalėjo būti grąžinti.
Nors „Disney“ kompanijos vadovybė skyrė papildomų lėšų naudotai apatinei uniformai skalbti, darbuotojai netrukus pradėjo skųstis. Juk apatiniai – tai labai asmeniška ir net išskalbti gali tapti bakterinio ar infekcinio užkrato šaltiniu.
Po kelių profesinių sąjungų surengtų protestų „Disney“ valdžia pagaliau nusileido ir suteikė darbuotojams teisę uniforminius apatinius parsinešti namo ir išsiskalbti patiems.
Tačiau įsakymo dėl privalomų apatinių su kompanijos simbolika neatšaukė.
Niekam ne paslaptis, kad amerikiečiai yra pagrindiniai greitojo maisto vartotojai pasaulyje.
Prie kovos su nacionaline problema – nutukimu – kadaise nutarė prisijungti ir „McDonald’s“ restoranų tinklas.
Jo valdytojai pasižadėjo saugoti klientų sveikatą ir visus keptus patiekalus ruošti tik augaliniuose riebaluose, vildamiesi patraukti savo pusėn ir vegetarus bei mėsos dėl religinių sumetimų nevalgančius amerikiečius.
Prireikė ilgų vienuolikos metų, kad jie 2001-aisiais pagaliau prisipažintų, jog bulvytėms kepti restoranuose buvo naudojamas ne tik žadėtas aliejus, bet ir „natūralus aromatizatorius“ – galvijų taukai.