Kūrybos mozaika

„Pavasaris kužda į ausį, gieda saldžias melodijas“ – gamtos kaitos įkvėpta rašo Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos abiturientė Dominyka Šaučiulytė. Kovo 27-ąją minint Tarptautinę teatro dieną skelbiame vieno iškiliausių lietuvių teatro režisieriaus Juozo Miltinio gimnazijos moksleivių kūrybą.

Dominykos, Akvilės Vitkevičiūtės ir Vaivos Vaičeliūnaitės darbus atsiuntė ilgametė projekto bičiulė, lietuvių kalbos mokytoja Lina Rastenienė.

Dominyka Šaučiulytė, IV klasė

„Manau, labiausiai skatina rašyti įvairūs įspūdžiai ir noras juos įamžinti kartu su jausmais“, – sako Dominyka. Gimnazistė nepamiršta ir literatūros pamokų mokykloje. Anot jos, analizuojami kūriniai, kuriuose keliamos skirtingos problemos, veikėjų išgyvenimai formuoja jauno žmogaus pažiūras, vertybes, prisideda prie pasaulėžiūros kūrimo. Dominyka domisi žmogaus psichologija ir kriminalistika: „Jei rašyčiau knygą, ji tikriausiai būtų apie žmonių elgesį žiauriose, stresinėse situacijose.“

Žemei

Einu takeliu pro tankų mišką,

Einu sau ir svajoju…

Žiūriu į dangų, tokį platų ir baltą,

Žiūriu į žemę, tokią purią, sužėlusią.

Voveryte, ar tau medžių užtenka?

Lapute, ar maisto vaikučiams randi?

Kiškeli, ar tavęs negąsdina triukšmas?

Mano žeme, juk negrasini mirtimi?

Einu takeliu pro pilką mišką,

Retą, iškirstą, nuskriaustą…

Einu takeliu ir verkiu –

Ašarų upę miške palieku…

Žeme miela, atleisk, kad tavęs nemylėjom,

Mano žeme, neištark greitai žodžio „sudie“…

Jau taria „sudie“ blizgi Žiema. Nors mintyse dar sukasi jos balti peizažai ir girgžda sniegas po storais žieminių batų padais… Už lango saulė mojuoja skaisčiau, o Pavasaris kužda į ausį, gieda saldžias melodijas, gundo paleisti šaltą meilužę. Jis užburs gamtą savo pastelėmis ir neonais, vėl pameluos žadėdamas, kad niekada nepaliks. Vėl…

Akvilė Vitkevičiūtė, II klasė

„Man patinka kurti – ne dėl pažymių ar užduočių, o šiaip, dėl savęs. Kartais gimsta eilėraščiai, kartais – trumpi pasakojimai ar tiesiog mintys, kurios netelpa galvoje ir prašosi užrašomos. O bendrauti su kūrybingais žmonėmis yra kažkas nerealaus – jų idėjos priverčia pažvelgti į pasaulį kitaip, nustebti, net susimąstyti.

Aš norėčiau kurti istorijas, pilnas dramų ir nusivylimų – tokias, kuriose veikėjai patiria kritimus ir pakilimus, praranda viltį, bet atranda save iš naujo. Man patinka, kai pasakojimas sukelia emocijas ir leidžia pajusti tikrą gyvenimo skonį – kartais kartų, bet visuomet tikrą.“

Debesis mylėjo dangų… Jis klajojo, keitė formą, lijo, bet visada priklausė dangui. Kartais jis norėjo būti visiškai laisvas, pabėgti… Bet greitai suprato: laisvė nereiškia bėgti. Laisvė – tai būti tuo, kas esi, ir priklausyti tam, ką myli…

Vasaris

Vasaris – mėnuo, kuris niekaip neapsisprendžia, koks nori būti. Vieną dieną siaučia šaltukas, kitą – džiugina saulės spinduliai.

Šiandien vėjas nešioja snaiges, šaltis kandžioja pirštus, o medžiai, apsigaubę baltais kailiniais, stūkso tokie ramūs. Rytoj – gal saulė glostys veidus, varvekliai nutirps, ore tvyros pavasario kvapas ir norėsis kvėpuoti giliau.

Bet vasaris neleidžia atsipalaiduoti. Vakare viskas vėl sustings – šaltis sugrįš, sukaustydamas viską aplink. Tai lyg nuotaikų kaita – vieną akimirką pilka ir liūdna, kitą – gyva ir nenuspėjama. Galbūt todėl jis, tas vasaris, toks ypatingas – kaip paskutinė žiemos melodija, vedanti slapta į pavasarį.

Vaiva Vaičeliūnaitė, IV klasė

Vaiva aktyvi gimnazijos renginių dalyvė, skaitovė, scenos žmogus. Ji sako: „Mane kurti skatina galimybė eilėraštyje užšifruoti jausmus, kurie gali būti nepriimtini ar nesuprantami visuomenei. Rašydama aš galiu susikurti saugią erdvę, kurioje išliejamos ne tik pačios gilumos, bet ir tos emocijos, kurios dažnai lieka nepažintos ar nuslėptos nuo kitų.

Ir kūrinių temos gimsta iš jausmų ir emocijų, kurios nebetelpa širdyje, sudirginamos aplinkos veiksnių…“

***

Ikaras pralaimėjo kovą su tamsa

Nežinodamas, kad stūkso karo jis lauke.

Sielą, palikusią dar šiltą kūną,

Staiga nubloškė šalta būtis.

Atgaila ir graužatis, sielos rutina patapo.

Ikarai, kam tai padarei?!

Net kapą tavo man baugu lankyti

Jaučiu – pats prisirišai save prie žemės amžinai,

Juk siela kilt norėtų virš bažnyčios gaudžiančių varpų!

Norėjai bėgti nuo gyvenimo buities,