Joana Kakanytė (7 kl.)
„Mano auklėtinė puikiai piešia. Kuria savitą santykį su pasauliu, kurį nori pažinti. Bando užrašyti… Man atrodo , kad keičiasi mokinės santykis su tuo, apie ką prabyla. Mintis kaskart gilesnė, daugiau nustebimo nei piktinimosi… Stebėkimės. Būkime…“ – rašo mokytoja Vida Gaušienė.
ŠLAPIOS ŽVAIGŽDĖS
Prabudau per pilnatį. Alsavau tankiai ir kuo toliau tuo labiau į mane skverbėsi keista gyvuliška baimė. Viskas, rodos, spaudė mane ir grasino sutraiškyti. Net ant mano žalsvos antklodės nutūpę mėnulio šviesos atspindžiai priminė keistus smeigtukus. Jaučiausi prisegta prie savo čiužinio kaip lapas skelbimų lentoje. Staigiu judesiu išslydau iš šilto patalynės debesies ant ledinių grindų. Eidama basomis kojomis jutau kiekvieną nešvarumą, kiekvieną trupinį. Negalvodama pasukau prie laukujų durų. Guodžiausi, kad man tiesiog trūksta šviežio oro, bet žinojau, kad tai netiesa. Žingsnis po žingsnio nulipau laiptais. Nė karto nesuklupau, nors aplink tvyrojo tamsa. Mėnulis, buvęs vieninteliu šviesos šaltiniu, paniro į tirštus debesis. Priėjusi melsvai dažytas duris nedrąsiai paspaudžiau rankeną, tarsi už jų galėtų būti kažkas kitas, o ne mano iki skausmo pažįstamas sodas ir upė už jo. Vaizdas nenuvylė. Tos pačios miegančios gėlės ir tas pats juodas vanduo. Būtent jo man reikėjo. Bridau rasotais šaltos žemės takais, nebejutau kojų pirštų, bet man nerūpėjo. Pasiekusi apžėlusį krantą akimis ėmiau ieškoti proskynos nendrynuose. Radusi ją ėmiau leistis nerangiai slidinėdama drėgna žeme. Pirštų galais pajutus ledinį vandenį per nugarą nuėjo šiurpuliukai. Netrukus visa pasinėriau į stingdantį šaltį ir ėmiau plaukti. Slidžios vandens žolės lietė pėdas, tarp lelijų lapų sūpavosi geltoni žiedai. Yriausi ratais, kol dantys ėmė kalenti ir šaltis įsiskverbė į kaulus. Išlipusi namo ėjau lėtai, slidinėdama ant šviežios žolės. Leidau vandeniui nuvarvėti nuo odos bei plaukų ir įsigerti į žemę. Peržengusi namų slenkstį įsispyriau į šlepetes ir nužliurgsėjau savo kambario link. Bet jo nebebuvo. Tik aklina siena, paskubomis užmūryta pilkomis plytomis. Ji vis dar buvo drėgna ir blizgi. Sunkiai nugurgiau seiles ir pažvelgiau į tėvų kambarį. Tuščia. Tik tvarkingai paklota lova ir naktinis staliukas su stikline vandens ant jo. Priėjau arčiau ir atidžiai pažvelgiau į stiklinę. Viduje sparnais bejėgiškai plakė naktinis drugys. Vanduo, kaustantis mažą pūkuotą kūnelį, atrodė klampus. Drugys nurimo. Tą pačią akimirką stiklinė pažiro į šipulius. Vieną akimirką stiklo gabalėliams žaidžiant su šviesa patikėjau, kad tai žvaigždės. Šlapios žvaigždės, gulinčios po kojų. Man sujudėjus, viena žvaigždė įsmigo į odą. Ir tada pajutau, kaip naktinis drugys atgyja.
***
Banguojanti javų jūra glemžėsi absoliučią tuštumą menantį pilką horizontą, kurį klaidingai laikiau intymiu man vienai.
Ji manė grožiu pranoksianti Karibų jūrą, nors jos dugne buvo ne švelnus smėlis ar anglies spalvos akmenys, o suragėjusi vieniša žemė.
Tarėsi juntanti rubinais žėrinčias žuvis glostant saulės išsiilgusius javus, nors tai tebuvo smulkūs išgyventi bandantys graužikai.
Ji kone patikėjo, jog nuotykių ištroškęs keliautojas įžvelgė joje kažką verto atskleisti pasauliui ir ne veltui užtikrintais žingsniais mindė tą gelsvą tirtantį kūną.
Bet tai buvau tik aš. Ir aš ėjau susigrąžinti savojo horizonto…
***
Perdegusi lempa.
Ryžiais ir kariu atsiduodanti šviesa nesiliauja tampytis.
Virtuvė pamažu prisiima aptrintos kino juostos vaidmenį.
Šiandienos filmų vakarą praleisiu gausioje draugijoje.
Tik be žmonių.
***
Išblukę elektros laidai vangiai šliaužia ant bronzinius vakaro šviesulius atspindinčio rasoto žalsvo debesies. Panyra į vėjo sukeltą įvairiabalsį klegesį. Įsiręžia į skeldėjančią žievę. Suveržia. Aštrus spragtelėjimas.
Ir taip gabalas senos gumos užsegė beržui pasaitą.