B. Butkaus nuotr.

Kūrybiškai sielai tobulėti ribų nebūna

Kūrybiškai sielai tobulėti ribų nebūna

Kūrybiškas žmogus neturėtų slėptis šešėlyje – tuo įsitikinusi devyniolikmetė Klaudija Mackevičiūtė, atidariusi pirmąją savo fotografijų parodą G. Petkevičaitės–Bitės bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje ir nustebinusi kūrybiniais sugebėjimais. Jos gyvenimas dinamiškas, nes vienas veiklas itin sparčiai keičia kitos.

„Šypsena yra tinkamiausias žmogui dalykas. Kai šypsaisi tu, šypsosi ir kiti“, – taip temos pasirinkimą pirmajai parodai „Saulės spinduliai“ paaiškina K. Mackevičiūtė.

Ir išties: atėjus ir pamačius besišypsančių žmonių portretus ir žiūrovui kyla noras šypsotis. Šie kūriniai yra pirmieji ir jau tvirti žingsniai, Klaudijos žengti į viešą fotografijos pasaulį.

Paklausta, ar buvo sunku atrinkti parodos vertus darbus, K. Mackevičiūtė nesuabejoja: sudėtinga nebuvo.
„Šie žmonės ir jų užfiksuotos emocijos papirko mano širdį. Tik atsiradus kadrams, sau pasakiau, kad jie turi išvysti dienos šviesą ir būti paliečiami gyvai, o ne tik instagrame su širdute kamputy“, – atvirai kalba mergina.

B. Butkaus nuotr.

Portretai – naujas išbandymas

Prieš kiek daugiau nei metus Klaudija nė nebuvo bandžiusi fotografuoti žmonių ir sakė, kad plėtoti šios fotografijos krypties neturinti noro. Tačiau dabar ji įsitikinusi, kad niekada nereikia nesakyti „niekada“.
„Mano draugė Judita ilgai prašė asmeninės fotosesijos. Daug kartų atsisakiusi, vienąsyk ėmiau ir sutikau. Ir tikrai labai džiaugiuosi, kad tai įvyko“, – pasakoja Klaudija.

Nuo šio pirmo bandymo K. Mackevičiūtė žmonių portretus fotografuoja su dideliu džiaugsmu ir suvokia, kad gyva emocija kur kas įtaigesnė ir įdomesnė, kai ją stengiamasi sustabdyti laike – tokiu būdu tampa nepamirštama.

Prieš imdamasi fotografuoti pirmuosius portretus, Klaudija buvo itin susidomėjusi urbanistinių pastatų fotografija. Socialiniame tinkle feisbuke ji sukūrė grupę „Just, i really love Panevėžys.“ ir dalijasi Panevėžio miesto gyvenimo akimirkomis bei pastatų nuotraukomis.

Drastiški išvaizdos pokyčiai

Ne paslaptis, kad dažnai menininkai išsiskiria iš minios ir todėl kartais lieka nesuprasti. Tai – vienas iš išskirtinių jų bruožų. Meniškos sielos K. Mackevičiūtės kūną puošia daugybė tatuiruočių, o neseniai ji atsisveikino su ilgais plaukais ir nusiskuto galvą.

„Matyt, tai lėmė kai kurių draugų, šeimos, kolegų nepritarimas mano norams taip atrodyti. Tai buvo didelis paskatinimas padaryti, ko aš pati noriu, parodyti jiems, kad mes visi galime atrodyti taip, kaip trokštame, ir ne visada reikia klausyti kitų nuomonių“, – mano mergina.

Nors buvo nepritariančiųjų išvaizdos pokyčiams, ji drąsiai, be baimės dėl aplinkinių požiūrio pasikeitė taip, kaip norėjo. Po šių pokyčių Klaudija labai nustebo, kad tie, kurie tokiam sprendimui nepritarė, dabar ja žavisi.

Laisvės keliu

Kūryba Klaudijai siejasi su laisve. Kuriantis žmogus ieško naujų idėjų, eksperimentuoja. Jos nuomone, laisvė geriausiai apibūdina kūrybą, nes kurdamas žmogus gali savęs nekontroliuoti ir be jokios baimės daryti, kas jam patinka.

Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad kūryba, kurioje leidžiama visiška laisvė, dažnai lieka nesuprasta, o ko žmogus nesupranta, tam nepritaria. K. Mackevičiūtė drąsiai paneigia šį stereotipą ir patvirtina, kad jos kūryba kaip tik sulaukia palaikymo.

„Nuosmukių dar nebuvo ir nesinorėtų jų patirti, bet visokia patirtis yra gerai. O kol kas daugumai labai patinka tai, ką darau. Žmonės, pamatę mano nuotraukas, dažnai nustemba, prašo ir asmeninių, ir švenčių fotosesijų“, – pasakoja jaunoji menininkė.

Fotoaparatą keičia teptuku

Prieš metus Klaudija buvo tiek pasinėrusi į fotografijos pasaulį, kad kartais tai netgi trukdydavo ir susikaupti, ir mokytis. Dabar ji sako atradusi būdą, kaip pažaboti nenumaldomą kūrybos troškimą, – pradėjo fotografuoti šventes.

„Jos ne tokios dažnos, bet po jų kuriam laikui nebesinori fotografuoti. Tada prisimenu ir kitus menus. Tarkim, lengvai pradeda rašytis eilės arba dažais pildytis drobės. Ir man tai labai patinka, nes kai persikrauni viena veikla, po kurio laiko ji tiesiog gali atsibosti“, – prisipažino.

Motyvuoja palaikymas

K. Mackevičiūtė sako per pastaruosius metus patobulinusi fotografijos žinias: geriau supranta, ką ir kaip fotografuoti, išmoko naudotis įvairiomis programomis, išsiaiškino, kaip geriausia nustatyti fotoaparatą.

„Kai išmokau pasitelkti sistemas, pamačiau, kad mano kūryba daug geresnė ir kokybiškesnė nei anksčiau. Ir tikrai tikiu, kad po metų dar daugiau patobulėsiu“, – pasiekimais džiaugiasi K. Mackevičiūtė.

Sėkmingas menininkas turi kažką, kas skatina jį judėti į priekį ir tobulėti. Klaudijos paskata – didelis užsidegimas ir aplinkinių palaikymas.

„Kartais atrodo, kad man tai padeda kvėpuoti, daugiau pamatyti, jausti aplinką ir save“, – tvirtina pašnekovė.
Paklausta, kaip išlieka produktyvi ir kūrybinga, ji svarsto, jog kitokia tiesiog negali būti. Jai nėra tekę susidurti su kūrybos išblėsimu arba noru viską mesti.

„Negalėčiau nekurti. Tai, atrodo, auga manyje ir su manimi, lydi kiekviename žingsnyje, kiekviename sprendime“, – kalba Klaudija.

Šiomis dienomis ji daug dirba. Kadangi vasarą Lietuvoje epidemiologinė situacija yra šiek tiek pagerėjusi, jaunoji fotografė irgi turi daugiau veiklos ir tuo labai patenkinta.

„Kai buvo griežtas karantinas, kai daug ko negalėjome, buvo dienų, kai tiesiog gulėdavau ir žiūrėdavau televizorių, bet dabar grįžtu į save ir savo kūrybą“, – pasakoja jaunoji kūrėja.

Sustabdė trauma

K. Mackevičiūtė praėjusiais metais baigė Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją. Ir nors sportas buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis, 12 klasėje, mokslo metų viduryje, mergina patyrė traumą, todėl nebegali sportuoti. Ji neslepia, kad ir didelio noro nebėra.

B. Butkaus nuotr.

„Manau, taip ir turėjo įvykti, mane pasišaukė menas“, – teigiamą pusę mato Klaudija.

Nelaimė iš jos atėmė dar vieną tikslą – nuo pradinių klasių svajotą kario uniformą. Vis dėlto Klaudija kratosi savigraužos ir tvirtina, kad ten, kur užsidaro durys, atsiveria langas.

Nuo Černobylio iki Japonijos

Klaudija – troškimų ir tikslų kupina asmenybė. Ateityje ji planuoja neapsiriboti tik menu: nori tęsti mokslus, dirbti, atidaryti dar kelias parodas, aplankyti daugiau Černobylio vietų, nors ten buvo jau du kartus. Bet jos pagrindinis planas yra kur kas paprastesnis: gyventi ir šypsotis.

Paklausta, kokia yra didžiausia jos svajonė, Klaudija atrėžia svajonių nekurianti: „Supratau, kad turi būti ne svajonės, o tikslai, nes tada tai pasiekiama. O svajonės ir lieka svajonės.“

Tikslų ji turi ne vieną: išsitatuiruoti 90 procentų savo kūno, pamatyti dar daugiau Černobylio, aplankyti Japoniją ir parašyti knygą.

Klaudija noriai pasidalijo patarimu, kuris gali padėti kūrybingiems žmonėms įgauti drąsos ir atskleisti savo talentą visuomenei.

„Palinkėčiau susikaupti ir pradėti dalytis savo talentu su kitais, kad galėtumėte pradžiuginti juos ir save patį. Negalvokite, ar kūrinys geras ar ne, visada atsiras kam patiks ir kam nepatiks. Kurti reikia pirmiausia dėl savęs ir dalytis dėl savęs, nes tai – didelis tobulėjimo žingsnis. Priimti kritiką iš tų, kurie nesiekia pasityčioti iš pavydo, nes nuoširdi kritika labai augina. Ir, aišku, sėkmės“, – patirtimi dalijasi K. Mackevičiūtė.

 

Komentarai

  • Negi Panevėžyje trūksta psichologų?

    • Kažkaip ne ten tos pagalbos ieškot 🙂

    • Jau jai ir psichologas nepadės.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų