-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kotryna Vasilenkaitė (10 kl.)
„Kotryna jau pernai išbandė senąjį šiurpių žanrą. Jo nepaleidžia ir dabar…“ – priminė mokytoja Eglė Noreikienė.
Statula
Vieną šeštadienio vakarą išėjęs iš savo visada besipykstančios šeimos, berniukas nusprendė nueiti į vietą, kurioje dar nebuvo. Eina berniukas takeliu pro ežerėlį, pro įvairius medžius ir gražias pievas. Jį supa gilus rūkas. Kuo toliau berniukas eina, vis garsiau girdi labai gražų balsą, kuris lyg jam dainuoja. Ėjo jis, kol pagaliau priėjo seną, sugriuvusią, bet labai gražioje vietoje esančią sieną.
Berniukas atsisėda, atsiremia į ją ir pradeda galvoti apie savo sunkumus. Siena staiga prabilo:
– Berniuk, jei padėsi man išgelbėti pasaulį, aš sutvarkysiu visas tavo problemas.
– Berniukas išsigandęs paklausė:
– Kas tu?
Siena jam atsakė:
– Kadaise buvau nuostabaus grožio pilis, bet dabar, deja, esu tik sena sugriuvusi siena, kuri nori, kad pasaulis būtų geras. Bet be žmogaus pagalbos to negaliu.
Pakalbėjęs berniukas nusprendė padėti vargšei sienai, gerą darbą padarys ir gaus atlygį. Jis buvo perspėtas, kad gali būti ir nelaimių.
Atrodė, tai taip lengva, jam tereikėjo nunešti akmenėlį, nuskilusį nuo sienos, ir vidurnaktį jį įmesti į upę, esančią prie jo draugės namo.
Jis pasikvietė savo draugę kartu, ji nenoromis sutiko ir kartu vidurnaktį nuėjo prie upės. Upė buvo apsupta tamsių dūmų, kurie piktai su jais kalbėjo ir gąsdino jį, sakydami, kad jis turi tuoj pat dingti ir nemėtyti akmenų į upę, nes gyvas neliks. Berniukas nesiklausė, tik pokšt ir įmetė akmenį į upę. Oras staiga pasikeitė, dangus prašvito, viskas pasidarė gražu, bet vietoj berniuko jau stovėjo tik jo statula su akmeniu rankoje.
Karina Morta Lapėnaitė (9 kl.)
„Kūryba jai atidus ir atsargus žvilgsnis į pasaulį“, – mokytoja Eglė Noreikienė.
Mano pokalbis su knyga
Žiūriu aš į ją… Ir galvoju… Koks gražus viršelis! Kokias paslaptis tu savyje slepi? Kiek daug man dar nežinomų dalykų tu atskleisi? Mano smalsumas neduoda man ramybės, kol aš jos nesuvalgysiu ir neperkąsiu, tol nenurimsiu.
Atverčiau tave. Namai pakvimpa medžiu, spaustuve, ugnim. Pradedu į tave gilintis, smegenų pusrutuliuose nugula įsivaizduojamos istorijos, vaizduotę užlieja įvairios spalvos, garsai, kvapai. Kokia tu neišsemiama! Kiek peno ir galimybių smegenims tavyje slypi. Tiek daug tavyje žinių, neišnarpliotų istorijų, nepažintų šalių, neišspręstų intrigų, tiesiog daug nepažinto pasaulio.
Verčiu paskutinį tavo lapą, istorijos baigiasi, bet gyvenimas tęsiasi. Gera buvo su tavim susipažinti, šiltos ir jaukios emocijos užliejo mano mintis, jaučiuosi gavusi didelę dozę adrenalino ir vėl noriu naujos istorijos, naujo pažinimo, naujos patirties. O, knyga! Kaip gera, kad tave turiu, glaudžiu prie savo kūno, jaučiu tavo šilumą ir man gera.
