Kūryba – emocijų atspindys

Kūryba – emocijų atspindys

Kai kūryba gyvenime užima didžiulę dalį, taip ir norisi ja dalintis. Jūsų dėmesiui, Augustės Telyčėnaitės, Austėjos Dūdaitės ir Emos Gedvilaitės mintys.

Augustė Telyčėnaitė (8 kl.)

Kūryba užima didžiąją dalį mano laisvalaikio. Mokausi dailės mokykloje, man labai patinka fotografija, piešiu, užsiimu rankdarbiais. Kurdama galiu išreikšti save, savo mintis. Mėgaujuosi kūrybos procesu, nesvarbu, ar tai piešinys, fotografija, ar eilėraštis…“

* * *

Nakties karūnoj

Tuoj žvaigždė pasirodys.

Mėnulis laukia.

* * *

Rytmečio rasa.

Katinėlis ant šakos

Uosto vasarą.

* * *

Rudenį lauke žvarbu.

Į nukritusių lapų kalną krentu.

Langus aptraukia šalna.

Pasibaigia diena.

* * *

Kojinės –

rudos,

juodos,

margos,

melsvai dryžuotos,

šermukšnių raudonumo,

žolės žalumo –

pasimetę,

ieško viena kitos.

Austėja Dūdaitė (7 kl.)

Mano eilėraščiai ir piešiniai – geriausias mano emocijų atspindys. Rašau eilėraščius, nes tiesiog negaliu jų nerašyti. Dar man patinka skaityti knygas.“

* * *

Gelsvas laiškelis.

Jam nereikia žodžių.

Prabilo spalvos.

* * *

Žolės blakstienos

Piešinyje ištirpo.

Krūptelėjo dangus.

* * *

Nepastebimas ir tylus

Kažko vis laukia, kviečia, šaukia

Suoliukas parke neramus.

Tik debesys pro jį praplaukia.

Bet ir jie labai toli.

Plaukia ir žemyn nežiūri.

Svetimoj dangaus šaly

Suoliukus svajonės kuria.

* * *

Žolės kasos siūbuoja,

Jas stebi pūkuotas dangus.

Medžių viršūnės linguoja.

Žolės kasos siūbuoja.

Drugelis po tamsą klajoja,

Prisimena saulėtus takus.

Žolės kasos siūbuoja

Jas stebi pūkuotas dangus.

* * *

Baltas rytas žiūri

Tau į akis.

Spalvų jau nebeturi.

Laukia, ką klevas pasakys.

Kaip tuščias popieriaus lapas,

Tiesiog šviesus ir baltas.

Be spalvoto tako

Gyvenimas tampa šaltas.

Šaltas, bet dar be sniego

Neramus rytas.

Kai svajonės miega,

Saulės dar neužrašytos.

Tyla

Tyla garsų šurmulyje,

Širdies gilumoje. Visur

Ją reikia rast šiame laike.

O laikas bėga, tačiau – kur?

Dauguma tylos negirdi,

Nes nemoka net sustoti.

Reikėtų kiekvienam patirti,

Ką smilgos bando tyloje pagroti.

* * *

Kodėl saulė žiūri tiesiai į akis?

Kodėl norime skaityti svetimas mintis?

Kodėl gėlės vėl susigėsta raudonai?

Kodėl mūsų akyse juodi takai?

Kodėl mes klausiame „kodėl“?

Kodėl netikime gyvenimu ir vėl?

O gal pasaulio iš tiesų nėra?

Gal čia tik pasaka, kurios pradžia – tai pabaiga?

Ema Gedvilė (6 kl.)

Kūryba man yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos darau gyvenime. Rašydama eilėraščius aš atsipalaiduoju, nusiraminu, atitraukiu savo mintis nuo darbų bei įvairiausių rūpesčių. Kūryba man padeda, kai netikėtu bei svarbiu momentu tenka improvizuoti.“

* * *

Rūkas.

Per jį į pasaulį žvelgiu.

Baugu.

Nėra saulės spindulių.

Žvelgiu

Į lapų visumą margų,

Rudens kvapą jaučiu

Eidama rūko taku.

* * *

Suoliukas parke

Skaičiuoja ilgesio giesmes.

Vis laikas eina, nesustoja.

Jis lapų šlamesį nuneš.

Kai medžių lapai sužaliuos,

Suoliukas parke vėl kartos:

Ištikimieji paukščiai,

Ar pasiilgot Lietuvos?

* * *

Rudens rytas.

Tylu.

Obeliai žvarbu.

Ant šakų šalna.

Obelis sunerimusi,

liūdna.

Akmenukas

Smėlyje įstrigęs

svajoja akmenukas

apie žvaigždes ir dangų,

beribį laiką, minutes.

Saulės spindulys

perspėja laiku.

Jūros banga jį nusineš

su savimi kartu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų