-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Julita Tičkaitė (10 kl.)
„Esu. Kūryba mano gyvenime yra lyg geriausias draugas, nes su ja susiduriu kiekviename žingsnyje. Kartais idėjos atsiranda pačiu netikėčiausiu momentu, todėl viską rašausi savo telefone, kad nepamirščiau. Kūryba įvairiausiomis savo formomis mane aplanko net tada, kai man nuobodu. Dažniausiai akistatą su kūryba patiriu tą stebuklingą vakaro metą, kai gulėdama lovoje stengiuosi užmigti. Apie tai ir yra nemaža dalis mano kūrinių, kurie, lyg siūlų kamuolys susiraizgę mano galvoje, pagaliau turėjo galimybę išvysti dienos šviesą…“
***
Laikas, kai nusidažo pušys geltonai
Ir debesys rausvi pakyla,
Kai ima rūkti kaminai,
O tu gali išgirsti tylą…
***
Po mano lova gyvenantis baubas nėra labai gražus. Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju, kaip jis atrodo, tačiau guosdama savo baimės sukaustytas smegenis, kaskart tikinu save, kad jis nėra baisus. Jis kiekvieną vakarą kantriai laukia, kol imsiu skaičiuoti tas nelemtas avis. Tuomet su džiaugsmu išlenda iš mano palovio, išgirdęs nepasitenkinimo garsą, kai aš eilinį kartą susimaunu, nes man nepavyko užmigti skaičiuojant avis. Tos bailios avys lyg tyčia nešoka per tą nelemtą tvorą ir žiūri į mane lyg į kvailę savo buku žvilgsniu. Tuomet mes su baubu (galėtume jį vadinti Antanu arba Aloyzu) draugiškai išgeriame po puodelį arbatos, sužaidžiame šachmatų partiją, papasakojame savo dienos įspūdžius ir pamatę, kad tie keistuoliai gaidžiai jau pasiruošę pradėti savo koncertą, kurio niekas niekada nelaukia, nusprendžiame pagaliau eiti miegoti. Žinoma, mes abu puikiai žinome, kad jis miegoti neis, tačiau tuo metu tai būna nesvarbu, nes aš pradedu justi, kaip miegas, pasitelkęs savo inkarus, traukia mane žemyn į sapnų gilumą ir, užklojęs šilta antklode, pagaliau įtraukia į savo karalystę, iš kurios išvykti gali priversti tik nelemtas noras į tualetą.
***
Kiekvieną vakarą miesto lempos sukelia gaisrą, kurio niekas negesina. Jis paliekamas degti atvira liepsna, kurios niekas nepastebi. Ta liepsna plinta elektros lemputėmis, gatvių žibintais ir automobilių lempomis. Žmonių akys prie šio vakarinio gaisro labai greitai priprato. Šį gaisrą galėtume palyginti su pirmuoju sniegu. Pirmą kartą jį pamatę žmonės stebisi ir džiūgauja, o vėliau tai tampa įprastu dalyku, kurio net nematome…
Kiekvieną vakarą užsidega miestas, kurį užgesinti gali tik ryto šviesa…
***
Kiekvieną rytą mokytojas savo kompiuterio ekrane mato bandą avių ir avinų. Pamokos pradžioje, įvairiais
balsais keistai mekendami, beveik kiekvienas pasistengia ištarti: „Labas rytas“, o po to prasideda spengianti tyla. Tyla, kurią galima išgirsti kapuose, tačiau toli gražu ne mokykloje, ne pamokoje, ne klasėje. Deja, viskas kitaip. Nuotolinių pamokų metu visi puola slėptis, išjunginėti mikrofonus ir kameras, paslėpti savo veidą ir palikti mokytoją vieną. Mokytojas, apsiginklavęs nemenko dydžio mokslo ir žinių bagažu, kurį kaupė ne vieną dešimtį metų, vienui vienas paliktas kovoti mūšio lauke, pilname apatiškų, miego norinčių avių ir avinų, kurie tikrai nesiruošia atsiversti vadovėlio ar sąsiuvinio. Juk niekas nepatikrins, ką jie iš tiesų daro… Nors mokytojas savo paslaptingųjų žiūrovų ir nemato, tačiau nuojauta nuolat kužda, kad iš visos jų gausos yra bent vienas avinėlis ar avelė, kuris jo klauso. 40 minučių slenka lėtai ir be galo nuobodžiai. Žinoma, kartais pasitaiko išimčių, kai nesugebėdamos atsakyti į užduotą klausimą, avys, apsiginklavusios sunkiais, tačiau iš tolo matomais, blizgančiais melo šarvais, bando įrodyti, kad viską stebi, girdi ir mokosi, nors visi puikiai žino, kad taip tikrai nėra. Kyla ginčas, kuriam pasibaigus, viskas kartojasi iš naujo. Visi pasislėpę po tamsiomis širmomis, ant kurių užrašyti „besimokančiųjų“ vardai, ir toliau saldžiai miega, pusryčiauja ar žaidžia žaidimus, pro ausis praleisdami kiekvieną mokytojo pasakytą žodį. Pamokai einant į pabaigą avys pradeda mankštinti kojas, kad kuo greičiau atsisveikintų ir paspaustų raudoną mygtuką – pamoka pasibaigė. Kartais pasitaiko ir tokių, kurie treniruotės metu, pagauti azarto, per anksti paspaudžia mygtuką ir pasimetę virtualybėje bando sugrįžti atgal. Likus paskutinėms sekundėms, kai mokytojas pagaliau ištaria tuos stebuklingus žodžius, leidžiančius mokiniams išeiti iš pamokos, prasideda skambus „Viso gero“ koncertas, po kurio vėl užplūsta spengianti tyla. Mokytojas toje tyloje lieka vienas iki kitos, kupinos tylos pamokos.
***
Pramerki akis – tamsu. Kažkur tolumoje girdi tą erzinantį žadintuvo garsą, kuris tau leidžia suprasti, kad privalai palikti šiltus patalus ir su džiaugsmu priimti visus gyvenimo sunkumus, kurie jau nuo 5 ryto trepsi kojomis prie tavo kambario durų ir nekantrauja su trenksmu įsiveržti vidun. Iš stalčiaus išsitraukęs pirmą po ranka pasitaikiusį megztinį, net nenusiprausęs veido, sėdi prie kompiuterio ekrano. Už lango dar tamsu, todėl užuolaidų, skiriančių tave nuo realaus pasaulio, dar neatitrauki. Įsijungęs stalinę lempą, kuri lyg žibintas turėtų padėti pasirinkti tau teisingą gyvenimo kelią, visa galva, rankomis ir kojomis pasineri į interneto ir mokslo platybes. Jeigu pažiūrėtumėte iš šalies, tikriausiai pamatytumėte, kad iš ekrano kyšo tik kojų pirštų galiukai. Šis nardymas, labai dažnai primenantis skendimą informacijos vandenyse, yra labai stebuklingas. Praradęs laiko nuovoką, pamiršti norą valgyti, miegoti, bendrauti, užsiimti savo norima veikla, galų gale pamiršti net tingėti. Svarbiausias tampa laikrodis, kuris kas valandą primena tau, kad tu turi, tu privalai kažką nufotografuoti, įkelti ir išsiųsti. Laikui bėgant imi panašėti į bananą, kuris, ilgai gulėjęs ant palangės, iš pradžių pasidengia taškeliais, tuomet pradeda juoduoti, kol galiausiai, apsuptas įkyrių vaisinių muselių, savo antruosius namus randa šiukšlių dėžėje. O kas bus su tavimi?
***
Kodėl naktį viskas atrodo kitaip?
Daiktai, žmonės, mintys, net garsai. Naktį lengviau sukurti eilėraštį, ypač savo galvoje, nes klaidžiodamas minčių labirintuose tu jį tučtuojau pamirši. Naktimis lengviau išgirsti kažkur tolumoje važiuojantį automobilį ar lojantį šunį.
Naktį tu gali išgirsti pačią tylą. Naktimis gali pabandyti sukišti savo mintis į lagaminą ir išsiųsti kažkur toli toli… Tačiau dažniausiai lagaminas tiesiog plyšta ir jos dar labiau išsidraiko, sukeldamos be galo didelę netvarką. Naktimis tu gali leisti savo vaizduotei klaidžioti minčių labirintais, kurti nuostabiausius kūrinius, tekstus, piešinius savo galvoje, nes saulei patekėjus, vis tiek jų neprisiminsi. Naktį viskas apsigaubia magiška tyla, ramuma, leidžia viską apmąstyti ir kurti pačias genialiausias idėjas, kurios lyg nereikšmingi sapnai išnyksta iš tavo atminties. Naktį kiekvienas susikuriame individualų vandenyną, kuriame paskęstame nors trumpam, tol, kol patekės saulė arba nenuorama žadintuvas ims skambėti, primindamas tau, kad yra realusis pasaulis…
***
Debesėlis apsisprendė:
Eis geriau žinių keliu,
Bet tada staiga pamatė
Piktą baubą prie namų.
Baubas jam nukando koją,
Ranką, galvą ir ausis,
O nuliūdęs debesėlis manė – niekad nebeskris.
Bet tada atskrido fėja
Baisiu raganos vardu
Ir padėjo debesėliui
Greit pabėgti nuo bėdų.
Ji užbūrė jį stebuklais
Ir kerais labai keistais,
Tai pamatę žmonės žiūri,
Stebis pokyčiais tokiais:
Debesėlis ėmė snigti,
Ėmė kristi iš vidaus,
Žmonės džiaugėsi, jis irgi,
Meilė sklido iš viršaus.
Nors ištirpo debesėlis,
Visas jau, be pabaigos,
Jautėsi labai laimingas,
Nes mylėjo iš vidaus.
