Kūryba – apie kitokius žmones

Kūryba – apie kitokius žmones

Šiandien publikuojama Nedo novelė suintriguoja iškart, vos perskaičius pirmąjį sakinį: „Jis kitoks“. Taip ir ieškai įrodymų visame kūrinyje, kol juos aptinki. Pačioje pabaigoje. Norisi jauniesiems palinkėti nesustoti.

Nedas Vaičekonis (11 kl.)

Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė taip kalba apie jaunąjį kūrėją:„Nedas, įrašęs kūrinį kabinete į laikmeną, pridūrė, kad tai jo geriausias kūrinys. Stebina, kad tai kūriniai, pasakojantys dažniausiai apie kitokius žmones. Jis ir savo akiratį plečia skaitydamas būtent tokią literatūrą.“

PALEISKIT, PRAŠAU. PALEISKIT, PRAŠAU, PASIGAILĖKIT. NENORIU!!!

Jis kitoks. Ne toks kaip kiti. Tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl jo niekas nesuprasdavo. Tai ir dar paaiškinimas, kodėl jam taip patinka smalkės. Bet jo problemos nebuvo paauglystė, nebuvo ir hormonai. Kalta šalta širdis.

Jo kūnas buvo nutapytas spalvomis. Riešas – raudona juosta. Mintys juodos, akys mėlynos, jo žvilgsnis pilkas, plastikinis. Jis buvo sutrikęs visada. Mama praskiedžia spalvas savo ašaromis, o tėčio spalvų nėra ir išvis nebuvo. Opioidai jo kraują nudažo, klasiokai jo dantis nuvalo. Psichologė bando nudažyti jo gyvenimą balta spalva, bet veltui. Jo galvoje mokyklos koridoriai turi akis, tarsi psichiatrinės baltos sienos išduoda daug nerimo. Jam teliko sėdėti ir žiūrėti į baltą sieną ir galvoti… apie ją.

Per vasaros atostogas jis su mama nuvažiavo į Nidą. Norėjo paplaukioti jūros vandeny, pasigrožėti jachtų uostu, pasisotinti gardžia žuvimi. Įprastai sakant, pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių, arba apie jį kalbant – nuo kasdienio inferno.

Mama… Aš nemoku plaukt, – sako jis liūdnu veidu.

Nesiparink. Įlipsi į vandenį ir išmoksi. Jeigu bus sunku, aš tau padėsiu.

Gerai.

Kai jie pasirodė paplūdimy, bangos nebuvo cunamiai. Žmonių jam buvo per daug, bet tai jis pakentė, nes virš jų buvo mėlynas dangus, kaitri saulė. Kadangi buvo labai karšta, jie numetė visus savo daiktus ir nėrė tiesiai į vėsų vandenį. Vanduo jį atgaivino, nuėmė svorį nuo pečių. Mama buvo pasiėmusi spalvingą kamuoliuką ir jie pradėjo mėtyti vienas kitam. Šitas žaidimas patiko ir pagaliau ant jo akmeninio veido po tiek daug laiko atsirado mažytė šypsena. Tik staiga jis pajautė grybštelėjimą už kojos. Jis pasižiūrėjo žemyn ir nepamatė, kas jį pagriebė. Pajuto, kad kažkas staigiai ir stipriai traukė jį į vandenį. Baimė užvaldė, jis instinktyviai mosikavo rankomis, kad išsigelbėtų. Vanduo pripildė jo plaučius. Jis kaip akis išdegęs judėjo, kad paspruktų iš žudiko glėbio, kol neišgirdo Jos balso:

Nusiramink, čia aš, – jo ausis pasiekė mergaitės balsas.

Tu?

Taip, aš.

Tai buvo Ji – net Dievas pavydėtų. Šviesūs plaukai, o mėlynos akys pilnos meilės. Šypsena sušildytų kiekvieną, ją pamačiusį. Ji vilkėjo baltą apsiaustą, jos sparnai iš nugaros buvo balti ir platūs. Jų lūpos susiliejo. Jis užsimerkė. Toks laisvas, toks lengvas, toks lyg rojuj… Kai jis atsimerkė, pamatė senuką baltu apsiaustu, už jo – tos prakeiktos baltos sienos.

Kaip jis nekentė tų sienų. Jos baltos, baisiai baltos, it baltas kalėjimas. Jos užrakina tave, sulaužo tave, paverčia į menkesnį žmogų. Kodėl kiekviena prakeikta psichiatrinė turi baltas sienas? Kaip darbuotojai nesuserga nuo tokio baltumo slėgio? Keista, kad šitokios įstaigos yra skirtos žmogaus sveikatinimui, nors čia – tik liūdnos pabaigos. Ir visai nesvarbu: ar tu pacientas, ar darbuotojas – tu ten esi, kad išeitum. Kartais jautiesi kaip laboratorinė pelė, naudojama tik mokslo naudai. Kai pirmą kartą jis atvyko į psichiatrinę, buvo ruduo, šaltas, nostalgiškas ruduo. Jį nuvedė į kambarį, kuris buvo mažas, o sienos nudažytos dviem spalvom: balta ir raudona (jis buvo labai patenkintas tuo), vienas platus langas ir dvi nepatogios lovos. Jis čia rado kambarioką Deividą. Deividas – išskirtinis asmuo, nes atsiųstas dėl suicidinio elgesio. Deividas pasakojo, kad jis – laisvės kovotojas (taip jis save vadino). Jis tikėjo, kad gali skraidyti, kad turi sparnus ir, jeigu labai norėtų, juos išskleistų dydžiu it vanagas. Aišku, visi žinojo, kad Deividui ne visi namie, bet, išskyrus jo nesąmoningus tikėjimus, atrodė visai sveiko proto žmogus: kalbėjo normaliai, savęs jokiais būdais nežalojo. Per visokius užsiėmimus jis jautėsi visai laimingas. Netgi per daug laimingas.

Tą dieną jiems buvo paskirta padaryti vieną darbą. Jie abu (su auklėtoja, aišku) turėjo nueiti į parduotuvę, kuri buvo už gatvės, ir nupirkti pieno bei naują žurnalą psichologei. Jie buvo labai sužavėti, nes anksčiau niekada neleido išeiti į lauką net sekundėlei. Deividas nešokinėjo iš laimės, bet metė entuziastišką žvilgsnį, kai išgirdo užduotį. Taigi, auklėtoja pasiėmė kortelę ir išėjo į lauką su vaikinais. Jis, tik žengęs iš psichiatrinės tarpdurio į erdvų ir laisvės pilną šaligatvį, kaip akis išdegęs pradėjo bėgti. Ir Deividas jam iš paskos. Jie bėgo, kiek tik plaučiai leido. Auklėtoja, aišku, tokia seniena, kokia ji ir yra, net penkių metrų nenubėgusi, užduso, nustojo vytis, ėjo atgal kviesti apsaugą, kad pagautų neklaužadas. Bėgdami šaligatviu, jie pasuko į miesto parką. Jis buvo mažytis, bet viename aukštame medyje slėpė namelį, neseniai pastatytą ir visai neblogai atrodantį. Ąžuolas buvo labai aukštas, gal kokių dešimties metrų aukščio. Jų smegenėlės (aišku, jeigu jie išvis tokių turėjo) susuko, kad būtų gera idėja įlipti į tą namelį ir pasislėpti, nors nuo žemės ir gerai matyti, kas jame slepiasi. Taigi jie tapu, tapu užlipo laiptukais ir truputuką kopėčioms į viršų, atsisėdo ant medinių lentų (iš jų buvo pastatytas šitas medžio namelis) ir laukė. Ko? Net patys nežinojo…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų