Kuršių nerijos geografiją papasakojo kadrais

Kuršių nerijos geografiją papasakojo kadrais

Ženkite vos tris žingsnius: tiesiai, į kairę ir į kairę. Ką pastebite? Vedami šio principo šalies fotografai savo darbuose įamžino Lietuvos pasididžiavimo – Kuršių nerijos – teritoriją.

Panevėžio fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje „Uždaros teritorijos: πR dimensija“ pristatomi 2018-ųjų pavasarį Kuršių nerijoje vykusio fotografų plenero darbai.

Eksponuojamos plenero dalyvių Liucijos Karalienės, Tado Kazakevičiaus, Elijaus Kniežausko, Pauliaus Peleckio, Ritos Stankevičiūtės-Kazakevičienės, Jono Staselio bei Gerdos Šeirės fotofrafijos.

Autoriai, vadovaujami žinomo fotomenininko ir dėstytojo Gintauto Trimako, paskutinę 2018-ųjų balandžio savaitę laisvai, be išankstinių nuostatų kūrė Kuršių nerijoje. Menininkai ne tik išgyveno emocijas, bet ir fotografijomis jas papasakojo, kiekvienas savaip pasitelkdami Kuršių nerijos vietovės erdves, fiksuodami objektus, jiems įdomių žmonių portretus.

„Aš be žmogaus faktiškai negaliu, jeigu kadre jo nėra – jis man atrodo tarsi nepakankamas, nors kartais ir daiktas arba lokacija būna žmogiška“, – atidaryme atviravo T. Kazakevičius, o jam pritarė ir kolegos – L. Karalienė ir E. Kniežauskas.

Fotomenininkai, vedami meno vadovo, eksperimentuotojo G. Trimako, buvo skatinami išeiti iš savo komforto zonos, ieškoti kitokių, neįprastų kadruočių, sprendimų, peržengti ribas, prie kurių yra įpratę.

Galerija

Įprastas klausimas – neįprastas posūkis

Plenere judėjimo kryptį fotomenininkams parodė žaismingai susiklosčiusi situacija.

Vienam iš kolegų pasiteiravus, kaip atrasti tualetą, L. Karalienė atsakė: „tiesiai, į kairę ir į kairę“. Šis atsakymas ir tapo kūrybine nuoroda.

T. Kazakevičiaus darbuose atsispindėjo ir antros valandos momentas – fotografas fiksavo kadrus vienu konkrečiu metu.

„Iš pradžių bandėme atsispirti nuo iš dalies primityvaus, „fluxus“ modelio, bet ilgainiui pradėjo lįsti ir mūsų pačių vidiniai interesai. Atsirado mūsų asmeninis kampas, vidinės paieškos, ką ir kaip padarysime“, – pasakojo jis.

L. Karalienė ieškodama įkvėpimo pasakojo susidūrusi su nemažai sunkumų. Fotografė daugiausia fotografuoja žmones, tačiau plenere ji sakė neskubėjusi megzti naujų draugysčių.

Ieškodama sprendimų, ji išėjo fotografuoti viena. Befotografuodama gamtą, ji prisipažino supratusi, jog vieno svarbaus akcento – žmogaus – jai vis tiek trūksta.

„Vaikščiojau basa, pradėjau tyrinėti samanas ir pagalvojau, kaip fotografuosiu be žmogaus? Taip pradėjau fotografuoti savo kojas.“

Kaunietis E. Kniežauskas pasakojo ieškojęs sąsajų, ką jam pačiam reiškia Kuršių nerija.

„Labiausiai man asocijuojasi su gaivalais: didelėmis bangomis, labai šaltu vėju. Uždara teritorija, balandžio mėnuo – nėra nei kur nuvažiuoti, nei ką sutikti, todėl turi pradėti ieškoti, ką dar gali atrasti savo fotografijoje. Ribotumas kartais atriša rankas“, – svarstė fotografas.

Menotyrininkė, fotografijos kritikė Sandra Umbrasienė pažymi, jog „šis dokumentinės fotografijos tyrimas vyko procesualiai, kūrėjams stebint save, tyrinėjant Kuršių nerijos, kaip geografinės ir emocinės teritorijos ir erdvės, savastį“.

Anot jos, G. Trimako kūrėjams dėstomos meistriškumo pamokos vėliau buvo pritaikytos tyrinėjant ir savaip reflektuojant fotografinę savistabą.

Uždaros teritorijos, pasak menotyrininkės, gali būti ne tik geografine prasme.

„Juk uždari ar atviri gali būti ne tik žemės plotai, bet ir žmonės. Tai, manau, labiausiai atsiskleidžia šių septynių kūrėjų fotografijose – kiek uždaras jis (ji) aplinkai, o kiek aplinka uždara jam (jai)?“

Paroda veiks iki birželio 1 dienos.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų