-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jei nuoširdžiai, tai laikausi kaip niekada gerai, laiminga ir įsimylėjusi – nebent tik trumpam kažkas tą nuotaiką sugadina“, – į patį pirmąjį klausimą, kaipgi laikosi ir kokiomis nuotaikomis gyvena, su šypsena atsako Lauriana.
Kaip tik prieš keletą dienų skubėdama į kavinę – ką tik iš kirpyklos, pakylėta, su dailia šukuosena, – gatvėje sutiko buvusią kolegę. Pirmoji pokalbio dalis, pasak Laurianos, natūraliai pakrypo apie pasaulį sukausčiusią COVID-19 pandemiją, o iškart po to sekė klausimas: „Na, o kaip tu, mergaite? Dar be vyro, be vaikų?“
Klausimą hiperbolizavo patempta pažįstamos lūpa, demonstruojanti gailestį.
„Toks jausmas, kad nuo to klausimo man ir garbanėlės kiek pasitiesino“, – juokiasi L. Dubinskaitė ir prisipažįsta, jog pirmoji šelmiška mintis buvo čia pat, praeivių akivaizdoje, lygiai taip pat hiperbolizuotai įsikniaubti buvusiai kolegei į atlapus ir garsiai apsiverkti, kaip jai vienai sunku.
„Bet minutę patylėjusi teatsakiau: „Žaviuosi tavo šeimos nuotraukomis socialiniuose tinkluose – galbūt ir aš kada nors sutiksiu tą „savo“ žmogų“, – nesigaili nutylėjusi Lauriana.
A, Gudo nuotr.
Jauna moteris neslepia, kad kartais tempdama iš parduotuvės maišus ir kaip tik tuomet nerasdama mašinos raktelių – arba negalėdama pati atsidaryti stiklainio, mintyse paklausia Dievo, gal tam vieninteliam, kurį jai siuntė, sugedo navigacija? Bet greitai grįžta optimizmas ir vėl patiki, kad tikrai sutiks savąją meilę.
„Tiesa, karantino metu vienai buvo tikrai liūdna“, – neslepia Lauriana.\
Paskutinė L. Dubinskaitės daina – „Sušalo angelo sparnai“ – kaip tik buvo įrašyta dar per karantiną.
„Todėl buvo keblu net išvažiuoti iš Panevėžio į įrašų studiją. Tarėmės, kaip gauti leidimą išvykti iš miesto, – pasakoja. – Man, kaip ir daugumai, pastarieji metai buvo ne itin įkvepiantys džiaugtis gyvenimu: darbas, parduotuvė, namai. Todėl tikrai reikia pasistengti norint likti pozityviai.“
Tausodama savąjį pozityvą Lauriana teigia beveik nežiūrinti televizijos, o galvoje sugautą kiekvieną negatyvią mintį paleidžianti it oro balioną į dangų – tolyn.
„Dabar daug vaikščioju, kasdien ieškau malonių akimirkų smulkmenose, vis kažkam pasakau komplimentą, – atvirauja pašnekovė. – Stengiuosi surasti humoro bet kokioje situacijoje ir kovoti su šiais visiems sudėtingais metais. Tiesiog kasdien iš naujo bandau išlikti laiminga, įsimylėjusi gyvenimą ir kūrybą.“
Kiekvienas atlikėjas turi savo pažinties su muzika istoriją. Ne išimtis – ir L. Dubinskaitė. Tačiau ji sako nevadinanti savęs atlikėja ar muzikos kūrėja, nors jos dainas šiandien galėtų paniūniuoti tūkstančiai. Vien Virgilijaus Valuntonio ir grupės „Vanilinis dangus“ perdainuoti „Laivai“ ar „Skrendu“ įvairiose interneto platformose skaičiuoja milijonus peržiūrų.
„Aš tiesiog kūrėja, – gūžteli Lauriana. – Taro kortose yra Imperatorės korta, kaip tik ir simbolizuojanti Jaučio Zodiako ženklo moterį, kuri tyli, paslaptinga ir kurianti tik iš meilės – visai kaip aš…“
Kartais, sako, nesuradusi norimo papuošalo, puodelio ar kito daikto, pati juos susikuria. Arba neapsispręsdama, kuriais kvepalais kvepintis, sumaišiusi kelis skirtingus kvapus atranda savąjį.
„Savo išvaizdą, taip, kaip pateikiu save kitiems žmonėms, aš taip pat suvokiu kaip kūrybinį procesą, kaip savotišką personažo kūrimą“, – sako Laura.
Pirmoji Laurianos kūryba, eksponuota mokyklos parodose, buvo grafikos piešiniai ir modelino lipdiniai. Paauglystėje ji ieškojo savęs ir dramos, ir šokių užsiėmimuose. Kadangi panevėžietės tėtis yra daugkartinis Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionas veteranas, nuo vaikystės ji juto skatinimą daug laiko skirti sportui, laikytis disciplinos. Nors tvirtina, jog yra tinginukė ir labiau mėgsta pasilepinti maistu nei sportuoti.
Taigi taip ieškodama savęs vieną dieną L. Dubinskaitė apsilankė ir Virgilijaus Valuntonio dainavimo studijoje.
„Nežinojau, ar pavyks visas veiklas suspėti įgyvendinti. Nežinojau, ar patiks, ar seksis, bet tiesiog paskambinau ir nuėjau. Taip prasidėjo mano draugystė su muzika, kuri šiek tiek išstūmė į šoną visas kitas patikusias veikla“, – pasakoja pašnekovė.
Dabar scenoje Lauriana jau anaiptol ne naujokė. Kurį laiką ji netgi buvo legendinio scenos grando Kastyčio Kerbedžio pritariančioji vokalistė, dalyvavo jo koncertuose. Vėliau pati įkūrė grupę.
A. Gudo nuotr.
Laura sako, jog tai buvo vieni maloniausių metų, o K. Kerbedis ir visi kiti žymūs žmonės, su kuriais tekdavo bendrauti užkulisiuose, padarė daug įtakos ir dabartinei jai.
„Koncertai su nuostabiomis grupės šokėjomis Agne, Goda, Karolina ir Jurgita taip pat visada būdavo kupini nuotykių ir juoko“, – šypteli prisiminusi.
L. Dubinskaitė neslepia visada jautusi scenos baimę – ir labai didelę. Ypač kai tekdavo atlikti savo kūrybos dainas.
„Įsivaizduokite, jei kažkas paprašytų jūsų viešai perskaityti savo meilės žinutę, skirtą vienam asmeniui, – siūlo pabandyti. – Nuo pat kūdikystės esu empatė, jaučiu ir išgyvenu kitų skausmą. Darželyje auklėtoja stebėdavosi, kad kai verkdavo koks vaikutis, aš jį glostydavau ir braukdavau ašaras ir jam, ir sau, nors aš net neužsigaudavau… Jautrumas padeda kūryboje, bet emociškai išsekina mane pačią.“
Tarsi viduje būtų apsigyvenę du skirtingi žmonės, aiškina Lauriana, ir jie nuolat keičiasi vaidmenimis: kai myli, ji yra jautri empatė, o kai ją įskaudina, gali pasirodyti visiška bejausmė.
„Galima strateguoti, kas galėtų patikti klausytojui, bet čia ne matematika ir aiškios formulės nėra – arba sukuri ryšį su klausytoju, arba ne. Arba jis pajaučia tavo dainoje savo paties patirtį, arba ne. Kiekviena daina – tai nuoširdumas, tikrumas ir nieko čia nepagudrausi“, – sako dainų kūrėja.
Kai tuomet vos septyniolikos L. Dubinskaitė atvėrė dainavimo studijos duris, pabandė parašyti ir pirmosios savo dainos tekstą bei muziką. Su V. Valuntoniu įrašę ją duetu, pradėjo kartu koncertuoti. Gastrolės tesėsi apie aštuonerius metus, kol Lauriana išvyko į užsienį.
Pamena, jog talentą kurti dainas ji atrado, kai visi mokiniai gavo užduotį sukurti po dainą atsiskaitymo koncertui. „Taip jau išėjo, kad pirmas blynas neprisvilo“, – šypteli.
Lauriana sako retai kurianti komforto zonoje – dauguma jos dainų gimė iš skyrybų skausmo ir kiekviena yra skirta vienam konkrečiam žmogui, kuris kartais ir pats to nežino. Ne išimtis ir daina „Laivai“. Ją mergina parašė po iširusių sužadėtuvių.
Dainos peržiūrų internete skaičius ir pačią Laurą nustebino, bet kartu leido susimąstyti, kiek aplink daug kitų sudaužytų širdžių, iškentusių kažką panašaus kaip ir ji.
Visai neseniai L. Dubinskaitės pristatyta daina „Sušalo angelo sparnai“, anot jos, – dar viena, įkvėpta liūdesio. Nors pačios jos balso tembrui ir charakteriui netinkama, nes per rami, statiška, daina yra žinutė, kuria ji tiesiog negalėjusi nepasidalyti.
„Muzika geba mus sugrąžinti ten, kur manėme jau niekada nebegrįšiantys, ir pajausti tai, ką manėme jau seniai pamiršę. Muzika yra labai stipri energija“, – sako Laura.
„Kaskart, kai prisėdu prie kūrinio, jis tarsi pats save pasirašo, pats susirimuoja, – sako Lauriana. – Visi mano kūriniai parašyti mažiau nei per pusvalandį. O dainas, skirtas koncertams vakarėliuose, sukurdavau juokais, iš pirmo bandymo – tiesiog vairuodama ar būdama duše.“
„Šiandien nei pati neprisiminčiau kai kurių tekstų!“ – po akimirkos nusijuokia.
Laura nė nežino tikslaus skaičiaus, kiek autorinių dainų jau yra sukūrusi. Skaičiuoja, jog netoli dviejų dešimčių. Ne vienos eilės dar guli stalčiuje ir laukia savo eilės.
„Kol nesu tikra dėl naujos dainos, jos ir neišleidžiu, – teigia autorė. – Nemėgstu prievartos kūryboje. Ji būna geriausia, kai ateina natūraliai. Idėjos kyla labai netikėtai ir tada jas iškart skubu įgyvendinti, bet prieš tai turiu pajausti, kad kūrinys vertas mano laiko ir energijos.“
L. Dubinskaitė niekada nemėgo dėmesio, išeiti iš komforto zonos. Visada kūrė sau ir apie savo išgyvenimus. Bet labai džiaugiasi, kad turi galimybę pasidalyti savo kūryba.
„Kartais nuoširdi žinutė iš nepažįstamo žmogaus, kuris išgyvena skyrybas, dėkoja už kūrinį, yra daug svarbesnė nei milijonas peržiūrų“, – patikina.
Laurianos manymu, kaip tauta, pirmaujanti savižudybių skaičiumi, mes per daug toleruojame šiandieninę neapykantos subkultūrą. Ji pastebi, kad žmonės visada ras priežastį kritikuoti: vienam būsi per storas, kitam per plonas, vienam negražus, kitam – nieko vertas.
„Užmėtymo akmenimis mirties bausmė vis dar taikoma islamo teisės praktikoje, o mes štai šiandien turime išsikerojusį „heiterių“ teismą socialiniuose tinkluose. Juk kiekvienas šventasis turi praeitį…“ – pabrėžia L. Dubinskaitė.
Ir sako: kuo vyresnė pati tampa, tuo giliau susimąsto, koks gyvenimas sudėtingas. Kiekvienas nuolat tyliai išmokstame naujas skaudžias pamokas ir nė vieno iš mūsų gyvenimo pasaka nesibaigs laimingai.
„Juk visų iki vieno iš mūsų laukia ta pati baigtis. Norėtųsi, kad žmonės gatvėje nusišypsotų nepažįstamam praeiviui, o ne nužiūrėtų nuo galvos iki kojų. Mes kiekvienas esame unikalus, pasaulyje nėra kito tokio kaip aš ar tokio kaip tu. Nekonkuruokime su kiekvienu ir nelaikykime jo priešu“, – pataria moteris.
A. Gudo nuotr.
Šiuo metu Lauriana itin susidomėjusi kvantine fizika. Iš jos sako supratusi, jog žmonės prisitraukia į savo gyvenimą ne tai, ko nori, o tai, kuo patys yra.
„Nekęsdami kitų mes tik prisitraukiame dar daugiau neapykantos patys sau“, – sako panevėžietė, jau seniai socialiniuose tinkluose nebeskaitanti komentarų apie save.
„Komentarus skaito tik tie pavyduoliai, kurie juos patys ir parašo – netoksiškiems žmonėms nei jų rašyti, nei skaityti nereikia“, – nusprendusi Laura.
Tiesa, ji yra paprašiusi artimos draugės, kad peržiūrėtų komentarus apie ją ir praneštų tik apie kažką labai pikto, įžeidžiančio.
„Vieną komentatorių nepatingėjau surasti padedama draugo teisininko. Labai nustebino ir net prajuokino, kad tai buvo labai maloni ir visada mane pagirianti moteris, kaskart susitikus mane bent kelis kartus pavadinanti „drauge“. Nuo tada įsitikinau, kad kitų žmonių nuomonė apie mane yra ne mano reikalas“, – sako L. Dubinskaitė.
L. Dubinskaitė svarsto, jog iš jos eilių nesunku suprasti, kad ji yra romantikė, idealizuojanti meilę, išaukštinanti jausmus. Bet laimė yra Jaučio ženklo atstovė – tvirtai stovi ant kojų, o parkritusi iškart vėl atsikelia.
„Artimieji žino, kaip stipriai juos myliu. Tarp mūsų visada buvo labai stiprus ryšys ir palaikymas – ypač bėdoje ar nelaimėje. Jie seniai įprato ir nebepyksta, kad iš šeimos švenčių visada išvykstu pirma. Įpratau daug laiko leisti viena. Man labai patinka pasakymas: „Ir vis dėlto mes patys pasirenkame: vienatvė tai ar laisvė…“ – sako Laura.
Paklausta, kaip į jos pasiryžimą užkariauti Lietuvos popsceną reagavo artimieji, tik šypteli: „Žodis „užkariauti“ visiškai netinka ir neapibūdina manęs. Tai tiesiog mano sielos kalba, mintys ir išgyvenimai, pasidalinti su žmonėmis.“
Daugiausia paskatinimo ir palaikymo L. Dubinskaitė visada jaučia iš savo mamos Onutės. Ji visuomet tikėjo atžala.
„Mane visada žavėjo jos disciplina – kasdien susitvarkyti, pasipuošti. Jos drąsa ir komunikabilumas. Dirbdama su tėčiu vidaus reikalų skyriuje ir turėdama medicinos diplomą, ji man buvo labai stiprios moters pavyzdys, nes aš pati lyg ir priešingybė. Labai bijau kraujo ir stresinių situacijų“, – sako Laura.
Tėtis Edmundas visada skatino sportuoti, o dukros kūrybą daugiau šmaikščiai kritikuodavo nei girdavo.
„Visada nusišypsau prisiminusi jo komentarą išgirdus mano pirmąsias dainas. Jis tiesiog paklausė manęs: „O tu nenorėtum geriau vėl grįžti šokti?“
L. Dubinskaitės vyresnė sesuo Milda ir jos vyras Henrikas, net nepaklausti, prieš įrašant kūrinį kaskart taikliai nuspėja, ar daina žmonėms patiks, palies, ar ne. Jų nuomone Laura visada pasikliauja.
Kita didelė Laurianos aistra – mada, stilius, makiažas, aksesuarai ir parfumerija. Netgi turi minčių ateityje pasukti karjerą šia linkme.
„Taip pat su metais stiprėja mano intuicija, kartais atrodo, kad perskaitau žmonių mintis. Paskutiniu metu pradėjau daug domėtis alchemija, veidotyra bei įsigijau taro kortas“, – pasakoja pašnekovė.
L. Dubinskaitė pamena nuo vaikystės buvusi labai artistiškas vaikas. Tekdavo ir koncertuoti svečiams užsilipus ant taburetės. O tokie pasirodymai dažniausiai baigdavosi prašymu pakartoti dar kartą.
„Atsimenu, mama karštomis žnyplėmis sugarbanodavo ir suveldavo man ir sesei laku supurkštą garbaną viršugalvyje ir prašydavo padainuoti liūdną Ryčio Cicino dainą“, – juokiasi.
„Nors dainuodavom įsijautusios į rimtą kūrinį, manau, tėveliams ir svečiams tai buvo daugiau humoristinio nei muzikinio pobūdžio pramoga“, – įtaria Lauriana.
O dar pamena, kaip jos mama po senelio mirties brangaus atminimo močiutei vis nuveždavo į kaimą naujų kasečių. Ši klausydavosi jų ir dažnai verkdavo, negalėdama atsigrožėti dainų skambumu.
„Galbūt tada man, dar mažam vaikui, pasąmoningai susiformavo įsitikinimas, kad graži daina turi paliesti sielą ir kažkiek graudinti“, – svarsto L. Dubinskaitė.
Muzika lydi jau ne vieną panevėžietės šeimos kartą. Vokiečių kilmės prosenelis grojo smuiku, mama – akordeonu. Tačiau niekas iš Laurianos artimųjų nekūrė dainų, o ir niekas to nemokė. Jei ne V. Valuntonio užduotis pabandyti tą daryti, turbūt ir šiandien pati nežinotų, ką sugeba.
A. Gudo nuotr.
„Čia panašiai kaip visiems gerai žinomame juokelyje: „Ar moki groti gitara?“ – „Nežinau, gal ir moku, dar nebandžiau“, – juokiasi dainų kūrėja. – Manau, tai įrodo, kad tiek vaikams, tiek suaugusiesiems išbandyti kuo daugiau skirtingų užsiėmimų gali būti naudinga.“
Lauriana yra ne tik atlikėja, dainų kūrėja, bet ir kultūrinės veiklos vadybininkė Panevėžio dailės galerijoje. Anot jos, šis darbas praplėtė jos akiratį dar kitomis meno formomis, ypač pradėjus atlikti ir galerijos vaizduojamosios dailės bei fotografijos fondų saugotojo funkcijas.
„Ėmiau kitaip vertinti meną, pačius meno kūrinius. Jau ketveri metai dirbu šioje įstaigoje ir ji taip pat stipriai padarė įtaką bei pakeitė mane, kaip ir muzikinė veikla. Tiesiog dvasiškai praturtėji, kai turi galimybę mokytis iš tokių kultūros ir meno pasaulio asmenybių“, – sako L. Dubinskaitė.
Panevėžietė mano, jog kiekvienam verta pabandyti bent trumpam pagyventi užsienyje. Ji pati JAV sostinėje praleido tris mėnesius, nes visada svajojo ten nuvykti, vėliau Airijoje – metus. Ten ji išvyko po skaudžių skyrybų, sužinojusi apie mylimo žmogaus išdavystę. Viską metė ir tiesiog išskrido. Anot Lauros, pakeitus aplinką pavyko ne tik mylimąjį greičiau paleisti, bet ir mintyse palinkėti jam laimės.
„Daug meditavau, kol atėjo suvokimas, kad jei žmogus tavo – jo niekas niekada nenuvilios, nes kai iš tikrųjų myli, būti ištikimam yra lengva. Bet vis tiek nustojau kaltinti save tik tada, kai jis ėmė rašinėti, jog nori grįžti, dar neišsiskyręs su naująja simpatija. Tada supratau, kad tai ne mano kaltė, o tiesiog jo gyvenimo būdas ar patologija“, – sako Lauriana.
Anot jos, meilė kaip paukštelis delne: arba jį suspausi, arba paleisi.
„Paleidus tavo paukštelis visada sugrįš, o ne tavo – tegul ir skrenda. Kaip mes su draugėmis juokaujame: jei tave įskaudino, išdavė ir dar paliko, reikia ne verkti, o kelti tostą, kad šiukšlės išsinešė pačios, – šypteli Lauriana. – Negali prarasti to, ko niekada neturėjai.“
