-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš tai net aštuonerius metus jis studijavo ir dirbo mokslinį bei pedagoginį darbą Kauno technologijos universitete (KTU).
„Labiausiai džiugina buvimas arti mokslo. Kaip protingi žmonės sako, nuolatinis domėjimasis mokslo naujovėmis užtikrina amžiną jaunystę“, – šypteli Andrius.
Pasak A. Sakalausko, mokslininko darbe palyginti mažai rutinos: su kiekvienu projektu reikia įgyti naujų žinių, naujų kompetencijų ir retai pavyksta praslysti gerokai nepalaužius galvos.
A. Sakalauskas – inžinierius, atliekantis mokslinius tyrimus.
„Save laikau biomedicinos inžinieriumi, kuris specializuojasi ultragarso taikyme medicininei diagnostikai. Taigi raktiniai žodžiai būtų „ultragarsas“ ir „medicina“. Mano atliekami tyrimai skirti ultragarso medicininėms technologijoms tobulinti arba naujoms sukurti“, – aiškina pašnekovas.
A. Sakalauskas užsiima skaitmeniniu ultragarsinių vaizdų ir signalų apdorojimu, tačiau tuo neapsiriboja. Bakalauro studijoms pasirinko elektronikos inžineriją, bet jį visada traukė ir sveikatos mokslai, todėl magistrantūros metais pasuko į biomedicininę inžineriją.
„Biomedicininė inžinerija išskirtinė tuo, kad čia nepakanka išmanyti technologijas, reikia pažinti ir tyrimų objektą, kuris yra gyvas. Reikia sukaupti anatomijos bei fiziologijos žinių. Tik gerai pažindamas tyrimų objektą gali sukurti sprendimą“, – teigia Andrius.
Biomedicininė inžinerija yra tarpdisciplininė sritis: reikia ir matematikos, ir informatikos, ir fizikos, ir medicinos žinių. Fizika reikalinga, kad suprastum, kaip ultragarso bangos sklinda audiniais, kokie procesai vyksta, kaip jas optimaliai perduoti.
„Matematika, savaime suprantama, yra algoritmų pagrindas. Informatika leidžia sukurtą sprendimą realizuoti praktiškai, o medicina diktuoja problemas, kurias mes, biomedicinos inžinieriai, ir sprendžiame“, – pasakoja panevėžietis.
Kaip vienus įdomesnių Andrius išskiria porą pastarųjų projektų, kuriuos pavyko sėkmingai įgyvendinti.
Pirmasis jo darbas skirtas elastografijos algoritmui ultragarsiniame skeneryje realizuoti programinio modulio pavidalu. Šis algoritmas leidžia išmatuoti audinio deformacijas, kada jie švelniai paspaudžiami. Audinių elastingumo vertinimas svarbus diagnozuojant piktybinius auglius ar kepenų fibrozę – jų atveju audinių standumas padidėja.
„Antrasis mano darbas yra algoritmo kūrimas kraujagyslėms detektuoti ir jų tipui identifikuoti remiantis ultragarso vaizdais. Dabartinėje darbų fazėje algoritmas aptinka kraujagysles realiu laiku apie 90 proc. tikslumu. Jį dar tobulinu, bet jau matau šviesą tunelio gale“, – šypteli biomedicinos inžinierius.
A. Sakalausko sritis – medicininis ultragarsas – gana siaura. Tad ir sėkmės pavyzdžių joje nėra labai daug. Andrius išskirtų Prancūzijos mokslininką M. Tanterį ir jo komandą. Jis pasižymėjo perversminėmis technologijomis, tokiomis kaip ultraspartusis ultragarsinis skenavimas ir skersinių bangų elastografija.
„Reikia paminėti, kad M. Tanteris ne tik prisidėjo šias technologijas išrandant, bet ir sugebėjo jas sėkmingai komercializuoti, kas palyginti reta tarp mokslininkų. Šiais metais jis kartu su M. Fink buvo nominuoti Europos metų išradėjo apdovanojimui“, – pasakoja Andrius.
Kaip vieną produktyviausių Lietuvos mokslininkų šioje srityje A. Sakalauskas išskirtų savo doktorantūros vadovą Arūną Lukoševičių.
A. Sakalausko manymu, labai svarbu eilinius žmones supažindinti su moksliniais reiškiniais bei laimėjimais. Tačiau, anot jo, mokslinių straipsnių nepakanka, nes juos daugeliu atvejų dėl sudėtingumo gali studijuoti ir interpretuoti tik kiti mokslininkai.
„Mokslo rezultatus, manau, reikia viešinti ir populiariąja kalba. Nors su universitetu sąsajų likę nedaug, bet mėgstu skaityti naujienas savo Alma Mater tinklalapyje. Taip sužinau, kokie projektai dabar vyksta, kokios problemos šiuo metu aktualios“, – sako Andrius.
Savo mokslinio kelio pradžia A. Sakalauskas laiko magistrantūros studijų metus. Andrių sudomino tiriamojo darbo rengimas ir Biomedicininės inžinerijos institute atliekami originalūs tyrimai.
„Profesorius Vaidotas Marozas man pasiūlė įdomią temą baigiamajam darbui. Turėjau sukurti metodą, kuris leistų atkurti žmogaus akies dugno trimatį vaizdą iš įprastinių ultragarsinių vaizdų, surinktų žinomu kampu kraipant akį. Puikiai pamenu, kaip modeliavau akies dugną su jame esančiu augliu. Vėliau buvo eksperimentai, kuriuos baigęs tvirtai žinojau, kad noriu tęsti studijas ir įsitraukti į mokslinius tyrimus Biomedicininės inžinerijos institute“, – pasakoja panevėžietis mokslininkas.
Kitas A. Sakalausko karjeros etapas – doktorantūros studijos. Darbo vadovas, prof. A. Lukoševičius nuo pat pradžių padėjo panevėžiečiui įsitraukti į institute vykdomus tyrimus. Pagrindinis jo projektas buvo vykdomas su kolegomis iš KTU bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Neurologijos klinikos ir skirtas galvos smegenų ultragarsiniam tyrimui. Jis tuo metu buvo aktualus kaip perspektyvus metodas ankstyvajai Parkinsono ligos diagnostikai tobulinti.
Šiame projekte A. Sakalauskas kūrė automatinio vaizdų apdorojimo algoritmus galvos smegenų struktūroms segmentuoti bei vertinti.
„Segmentacija ir matavimų automatizavimas ypač aktualus galvos smegenų ultragarsinių vaizdų atveju, nes juos įvertinti neurosonologui ne taip paprasta. Šių vaizdų kokybė palyginti prasta dėl ultragarso bangų iškraipymo ir slopinimo jas perduodant pro kaukolės kaulus“, – aiškina biomedicinos inžinierius.
Baigęs doktorantūros studijas, A. Sakalauskas dar porą metų darbavosi Biomedicininės inžinerijos institute. Dirbo prie projektų, kurie buvo skirti kurti metodus žmogaus audinių elastinėms savybėms vertinti pasitelkiant ultragarsą. Su kolegomis jis pasiūlė naują metodą audinių endogeninėms (natūralioms) deformacijoms, kurios teikia informaciją apie audinio elastingumą, išmatuoti.
Tiek doktorantūros studijų metais, tiek ir vėliau A. Sakalauskas užsiėmė pedagogine veikla, bet mokslas visada traukė labiau. Kurį laiką darbavosi KTU Elektronikos inžinerijos katedroje lektoriumi. A. Sakalauskui pedagogikoje patiko individualus darbas su studentais, vadovavimas jų baigiamiesiems darbams, kurių kiekviename buvo galima rasti mokslinio naujumo elementų. Tai ir žavėdavo labiausiai. Tačiau mokslininkas svarsto, jog dėstyti teorines paskaitas, matyt, stigo brandos.
„Universiteto mokslininko darbas gana dinamiškas, nes reikia ir projektus ruošti norint gauti finansavimą tyrimams, reikia ir tyrimus vykdyti, rengti publikacijas bei savo žinias jaunesnei kartai perduoti“, – vardija Andrius.
Prieš kelerius metus gimė noras išbandyti savo galimybes dirbant įmonėje. Anot A. Sakalausko, sunku būtų įvardyti motyvus, bet veikiausiai knietėjo pamatyti, kada darbo rezultatas greičiau patenka į praktiką.
„Kai neskaičiuoji valandų dirbdamas, tai yra ženklas, kad čia yra tas kelias, kuriuo verta keliauti“, – sako Andrius.
A. Sakalauskas gimė Troškūnuose, Anykščių rajoje, tačiau nuo dešimties iki pat studijų laiką praleido Panevėžyje. Čia baigė Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Studijų metai prabėgo Kaune, o dabar su žmona gyvenimą kuria Vilniuje.
Dar mokydamasis Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijoje, A. Sakalauskas jautė, kad labiausiai traukia ir sekasi tikslieji mokslai. Bet kad taps mokslininku, nedrąsiai pradėjo tikėti tik magistrantūros studijų metais Kaune.
Andrius juokiasi, jog meluotų sakydamas, kad buvo pavyzdingas studentas – pasitaikydavo ir paskaitą praleisti, ir su kursiniu darbu pavėluoti. Tačiau visada daug dėmesio skirdavo individualiam darbui, patikdavo praktiniai užsiėmimai ir užduotys. O praktinės žinios atkeliavo jau per doktorantūros studijas.
„Doktorantūros studentams dažniausiai sudaromos galimybės įsitraukti į universitete vykdomus mokslo projektus, kuriuose sprendžiamos realios problemos. Studijos turi praplėsti akiratį, suteikti pačių įvairiausių žinių, išprusimo, kurių nežinia kada gali prireikti, nes gyvenimas ilgas ir pilnas iššūkių“, – ne kartą įsitikino Andrius.
Mokslininko darbas, anot A. Sakalausko, palyginti lėtas – kai kurie projektai tęsiasi daugiau nei metus, kartais net kelerius, kol pamatai rezultatą. Todėl svarbu turėti kantrybės ir nepristigti motyvacijos.
„Būna dienų, kad patenki į aklavietę. Tikslas dar nepasiektas, o priemonių ar sprendimų nebežinai. Bet po tamsesnių periodų visada ateina šviesesni ir tai, kas atrodė neįmanoma, tampa savaime aišku“, – šypteli inžinierius.
Nors Holivudas mėgsta mokslininkų gyvenimui suteikti ir įtampos, ir romantikos, A. Sakalauskas tikina, jog jo kasdienybė nėra netradicinė ar kažkuo išskirtinė.
„Kiekvieną dieną laipsniškai judu užsibrėžto tikslo link. O namuose dabar daug laiko su žmona skiriame sodui. Neseniai įsigijome sodo namelį ir tapome sodininkais. Šita veikla puikiai padeda atsipalaiduoti po darbų savaitės“, – šypteli mokslininkas.
