Kūrėjų mintyse – įvairiausios spalvos

Kūrėjų mintyse – įvairiausios spalvos

Pristatome jaunųjų literačių – Austėjos Kavoliūnaitės, Unės Prakapaitės ir Aelitos Entkutės kūrybą.

Austėja Kavoliūnaitė (5 kl.)

Kai turiu laisvo laiko, svajoju. Man patinka įsivaizduoti, kad esu kažkokiame kitame pasaulyje. Tas pasaulis labai įdomus, jame nutinka įvairiausių dalykų. Kai papasakojau apie tai lietuvių kalbos mokytojai, ji man pasiūlė tas susikurtas istorijas užrašyti. Pasidarė dar įdomiau“, – taip apie savo kūrybinio kelio pradžią pasakoja jaunoji kūrėja iš Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos.

IŠGALVOTAS DRAUGAS

Kartą viename kaime gyveno toks berniukas, vardu Nikas. Kaimelis buvo nedidelis, bet labai gražus. Bėda ta, kad, be mažosios Niko sesės, čia nebuvo daugiau vaikų, ir Nikas neturėjo draugų. Berniukas lankė mokyklą, kuri buvo toli nuo namų ir į kurią reikėjo važiuoti autobusu. Nors mokėsi neblogai, jo bendraklasiai jį vadindavo ūkininku ir su juo nedraugavo.

Vieną dieną per matematikos pamoką mokytoja pasakė:

Vaikai, pabandykite išspręsti uždavinį: ūkininkas turėjo septynis obuolius, du suvalgė. Kiek obuolių liko?

Aš žinau, tuos obuolius suvalgė Nikas, nes jis yra ūkininkas,nusijuokė Tomas.

Klasė prapliupo kvatotis.

Tomai, mes ne apie Niką kalbam, griežtai pasakė mokytoja.

Nikui buvo skaudu, kad iš jo tyčiojasi, nors mama jam visada primindavo, kad neimtų taip giliai į širdį bendraklasių patyčių.

Per savo gimtadienį Nikas labai liūdėjo, nes niekas neatėjo, išskyrus jo tėvus ir mažąją sesutę.

Kai visi paragavo gimtadienio torto, Nikas nuėjo į sodą, atsisėdo po obelimi ir pradėjo svajoti apie tai, kaip būtų gera turėti draugą.

Labas, – išgirdo Nikas.

Pakėlęs galvą, pamatė šalia stovintį berniuką.

Kas tu toks? paklausė Nikas.

Aš esu tavo išgalvotas draugas, – atsakė nepažįstamasis.

Nikas net išsižiojo, bet labai apsidžiaugė. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad turi draugą.

Po savaitės Niko tėvai, įėję į sūnaus kambarį, pamatė, kad jis su kažkuo kalbasi, nors kambaryje nieko nebuvo.

Nikai, ar gerai jautiesi? – paklausė mama.

Taip, mama, man viskas gerai, – atsakė Nikas.

Tai su kuo kalbi? – vėl paklausė mama.

Su savo draugu, – ištarė Nikas ir toliau kalbėjosi su nematomu berniuku.

Praėjus mėnesiui, tėvai pastebėjo, kad Niko pažymiai blogėja. Tėtis ir mama susirūpino, kad sūnus visą laiką po pamokų praleidžia užsidaręs kambaryje, todėl nusprendė su juo pasikalbėti.

Nikai, keista matyti tave, besikalbantį su nematomu pašnekovu, – pasakė mama. – Tu esi labai šaunus berniukas ir gali turėti tikrų, o ne išgalvotų draugų. Tavo klasėje tiek daug vaikų, nejaugi nėra su kuo susidraugauti?

Bet vaikai iš manęs tyčiojasi, vadina ūkininku ir neišmanėliu, – liūdnai pasakė Nikas.

Nikai, mano sūneli, jeigu tu pasistengsi mokytis labai gerai, tikrai susirasi draugų, nes vaikai negalės tavęs vadinti neišmanėliu, jie ims tave gerbti,– paaiškino mama ir apkabino Niką.

Po pokalbio su tėvais berniukas nusprendė atsisveikinti su išgalvotu draugu ir pradėjo stropiai mokytis.

Praėjo keli mėnesiai, Nikas daug mokėsi ir jo pažymiai labai pagerėjo. Jis tapo vienu iš geriausių klasės mokinių. Bendraklasiai nebedrįso jo vadinti ūkininku, iš jo šaipytis. Ne vienas panoro su Niku susidraugauti.

Net ir turėdamas draugų, Nikas kartkartėmis prisimindavo savo išgalvotą bičiulį, kuris padėjo ištverti liūdnas dienas.

Unė Prakapaitė (8 kl.)

Unė – gera mokinė, puiki draugė. Ji labai uždaro būdo. Vis atrodo, kad gyvena tik jai vienai pažįstamame pasaulyje. Jos eilėraščiuose menišku žodžiu išsakomi daugeliui jaunų žmonių būdingi jausmai – baimė būti nesuprastam, vienišumas, nusivylimas neišsipildžiusiomis svajonėmis, pasiryžimas išlikti savimi, nors tai ir nelengva“, – su jaunąja kūrėja supažindina Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė.

Mano širdis

Mano širdis tarsi nuskinta gėlė,

trapi ir silpna.

Rodos, iššoks iš krūtinės,

nukris ant gatvės ir sutrupės.

Praeiviai ją gali sumindžioti…

Bet jeigu tu ją paimtum,

saugotum, globotum,

savo meile maitintum,

ji gyventų, žydėtų…

Tu gali išgelbėti mano širdį.

Laukiu – padovanok man viltį.

Svajonių sodas

Palik tuščią vietą savo sode,

kad fėjos turėtų vietos šokiams.

Palik tuščią vietą savo mintyse,

kad svajonės atplasnotų.

Kai mėnulis apšviečia sodą,

galima pamatyti sidabrinių fėjų valsą

vėsiame nakties vėjyje.

Kai svajos užlieja širdį,

galima regėti žibančias akis,

neleidžiančias paklysti gyvenimo kelyje.

Aelita Entkutė (8 kl.)

Mokytoja Aušra Vaitkienė apie jaunąją kūrėją:Mergaitės mintyse – įvairiausios spalvos: nuo skaisčiai šviesių iki geliančios pilkos“. „Man labiau patinka kurti linksmas eiles, skirtas vaikams, tačiau kai širdį užlieja nerimas, neviltis, ilgesys, gimsta liūdnos eilės…“ – sako jaunoji poetė.

Rytas paupyje

Lakstau po pievą basa,

džiaugiuosi ryto rasa.

Kojas kutena žolė šlapia,

juokiasi žvirblis šalia.

Gandras kalena savo lizde,

varnėnas švilpauja berže.

Žiogas smuikuoja linksmai,

kregždės skraido aukštai.

Linksma ir gera širdy

rytą sutikt paupy.

Katino nuotykis

Bėgo katinas per kelią

ir pamatė juodą pelę,

užsimanė ją pagauti

ir prabangiai papietauti.

Prisiartinęs suprato,

kad čia kurmis jo nemato.

Tai nuliūdo katinėlis –

reiks medžioklėn eiti vėlei…

Teko kurmį palydėti

(akinius reik jam uždėti) –

be pagalbos jis neranda,

kaip įlįst į savo landą.

Tik urvely pas savus

kurmis jaučiasi saugus,

džiaugiasi, kad katinas

mandagus būt pratinas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų