-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Andrejus – vertėjas iš rusų kalbos. Būti vertėju gali tik tas, kuris jaučia dvi kalbas, turi platų, turtingą žodyną, yra smalsus, labai kruopštus, nes žodžio, posakio atitikmens kartais tenka ieškoti įvairiausiuose šaltiniuose. Džiugu, kad Andrejus pasižymi savybėmis, reikalingomis vertėjams. Versdamas jis tampa kūrėju, dovanojančiu tekstui naują gyvenimą“, – rašo Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Miknevičienė.
Iš rusų kalbos vertė
Andrejus Bukar (12 kl.)
Vera Elbert
Užsisklendęs
Jam nesisekė nuo vaikystės – iš visų pusių jis buvo apsuptas artimųjų, draugų, mokytojų ir giminių, kurie nuolat iškraipydavo jo žodžius. Iš prigimties sąžiningas ir mandagus, jis ir pagalvoti negalėjo apie tai, kad ką nors nuskriaustų, – jis to bijojo kaip ugnies, nors tais bedieviais laikais pragaro ugnimi jo niekas negąsdino. Jam paprasčiausiai sakydavo, kad jis neteisus, kad savo žodžiais neabejotinai įžeidė žmogų, o jeigu tas ir neparodė, kad įsižeidė, tai tik todėl, kad buvo pakankamai gerai išauklėtas.
Nepraeidavo nė dienos, nė valandos, kad kas nors iš jo aplinkos, pradedant vyresniaisiais giminaičiais ir baigiant jauniausiuoju broliu, nepasakytų jam pastabos.
Mokytojai irgi tarsi varžėsi vienas su kitu. Negaudavo pažymio, nesumažinto už tai, kad ,,bumbėjo“, atsakinėdamas per pamokas, arba kūprindavosi, stovėdamas prie lentos. Visi norėjo padaryti iš jo Žmogų (iš didžiosios raidės), ir kiekvienas kreipdavosi iš aukšto, ir rasdavo priežastį jį pataisyti arba mokytojo tonu pamokyti. Tai buvo kažkokia ,,pamokslų“ epidemija, kuria buvo užsikrėtę visi iki vieno jo aplinkos žmonės.
Iš pradžių, bandydamas bent kiek jiems įtikti, kartais su jais dar kalbėdavo, baisėdamasis tuo, kaip jie sprogdavo iš susierzinimo ir po pirmų jo žodžių puldavo į isteriją. Paskui supratęs, kiek jėgų jiems reikia nusiraminti, iš mandagumo nustojo su jais kalbėtis. Jo kalba buvo skurdi, stabdanti tolesnį bendravimą, jis nieko apie save nepasakodavo, bet pats atidžiai stebėdavo jų elgesį, smerkdavo juos ir stengdavosi save įtikinti, kad jų nuomonė ir vertinimas jam nėra svarbūs.
Labiausiai jį erzino tai, kad, piktai iškraipydami jo žodžius, veiksmus ir mintis, jie nustatydavo jam ir kokią nors diagnozę, apkaltindami jį ir egoizmu, ir mizantropija, ir dar daug kuo, kam tik užtekdavo fantazijos ir erudicijos. Jį trikdė tai, su kokiu pasitikėjimu jie patvirtindavo kiekvieną jo ,,nukrypimą nuo normos“. Bendrauti su jais buvo kankynė, o jie lyg tyčia provokuodavo jį skandalui, rasdami priežastį naujoms priekabėms.
Jo tylėjimą laikė ,,įžeidžiančiu aplinkinius“, jo šnekumą, kai kartkarčiais išsiliedavo, pasiilgęs bendravimo, vertino kaip įkyrų ir netaktišką.
Jam atrodė, kad jis dar iškęstų šitas pastabas, jeigu tik jų nelydėtų atgrasios paniekos grimasos, iškreipiančios šituos kažkada mylėtus ir brangius veidus. Jis prisimindavo, kad tokios pat pasišlykštėjimo grimasos atsiranda daugelio gydytojų, gydančių arba apžiūrinčių pacientus – stomatologų, plombuojančių skaudantį dantį, arba otolaringologų, aptinkančių paraudimą gerklėje, – veiduose. Ir jį stebino, kad patys artimiausi žmonės ir giminaičiai, kurie, rodos, seniai turėjo jį suprasti, apie jo žodžius arba poelgius, neturinčius jokių piktų ketinimų, kalba atgrasiai, su tokiu pačiu pasibjaurėjimu.
Iš tikrųjų tai jis kiekviename žingsnyje turėjo įsižeisti, bet jis pernelyg gerai žinojo, kad savo kaltės jie nepripažins, o jo kaltinimus atgręš prieš jį patį, nustatę jam dar kokią nors diagnozę, paranoją arba maniakinę-depresinę psichozę, nes jam, iš visų pusių pažemintam ir iškankintam jų visuotinio teroro, visai galėjo pasireikšti tos arba kitos ligos požymiai.
Kiekvieną minutę laukdamas naujų išpuolių ir negandų krušos, kartais jis iš tiesų pasijusdavo kaip ligonis, dažnai nebūdavo nusiteikęs bendrauti, bodėdavosi savo aplinkos, ir tai savaime tapdavo jų naujo nepasitenkinimo priežastimi.
Jo santykiai su merginomis visiškai nesiklostė, ir tai kėlė dar didesnį giminaičių, svajojančių greičiau jo atsikratyti, nusivylimą. Su jomis jis buvo toks pat tylus ir paniuręs kaip ir su visais kitais. Jam atrodė nemandagu prašyti, kad jos papasakotų apie save, išvis jis nedrįsdavo jų ko nors klausinėti. Ir merginos jam lyg tyčia pasitaikydavo nekalbios, ir greit jis nustojo su jomis netgi pažindintis.
Bendraminčių jis irgi neturėjo, nes bet kokį naują jo pomėgį aplinkiniai vertindavo itin priešiškai arba palydėdavo tokiomis kandžiomis ir skeptiškomis pastabomis, kad jis pats pasibjaurėdavo savo naujuoju užsiėmimu.
Viskas pasikeitė visiškai atsitiktinai, kai kartą jis nuėjo į kiną. Senas angliškas filmas, pastatytas pagal keletą Šekspyro pjesių, padarė jam tokį stulbinantį įspūdį, kad jis pasijuto įkalintas tos griūte užgriuvusios, neišmatuojamos, ypatingai užvaldančios informacijos.
Nuo tos minutės jis daugiau nebegalėjo tylėti. Jis tapo neįtikėtinai kalbus. Kiekviena proga nesustodamas pasakojo apie šitą filmą, jame parodytus istorinius įvykius, apie pagrindinių vaidmenų aktorius, apie Šekspyro pjeses, kuriomis buvo paremtas siužetas.
Dabar jis jau turėjo apie ką kalbėti ir su draugais, ir su merginomis, joms jis atmintinai skaitė sonetus ir deklamavo monologus iš skirtingų pjesių, taip ne vieną iš jų pastūmėdamas paduoti dokumentus į teatro institutą, įtikinėdamas, kad iš jos būtinai išeis nuostabioji Džuljeta arba Ofelija.
Jis susidomėjo viduramžių istorija ir kultūra, susidomėjo Anglijos istorija ir anglų Renesanso epochos dramaturgija, pasaulio meno istorija, anglų ir prancūzų kalbomis. Jis ėmė mokytis piešti ir pabandė kurti eiles. Tapo aistringu teatralu ir visų naujų parodų, dominančių jį savo tema, lankytoju.
Tikras peterburgietis, jis skersai ir išilgai išvaikščiojo visas Ermitažo sales, studijuodamas skirtingų šalių ir epochų kultūrų susiliejimą. Jis nepavargdamas vedžiojo merginas į Ermitažą ir surengdavo joms tokias ekskursijas, kad kiti muziejaus lankytojai palikdavo savo gidus ir vaikščiojo jam iš paskos kaip avių banda paskui piemenį.
Artimųjų priekaištų ir priekabių jis jau nesiklausė, kaip ir kandžių jų pastabų apie tai, kad menotyrininkas – ne profesija! Jam atsivėrė kerintis viliojančių pomėgių ir žinių pasaulis ir jis negalėjo juo pasisotinti.
Apakintas daug žadančios kūrybinės ateities didybės, jis nekreipė dėmesio nei į pilką ir slegiančią buitį, nei į amžinai nuskriaustų ir nepatenkintų jo elgesiu giminaičių bambėjimą.
Ir todėl netikėtas buvo jo praregėjimas, kai jis kartą sutiko savo buvusią bendraklasę – buką, nuolat apsnūdusią merginą blausiomis karvės akimis, ir, atsakydamas į jos klausimą: ,,Kuo domiesi?“, įsijautęs prakalbo apie Šekspyrą. Mergiotė kurį laiką tylėdama jo klausėsi, mieguistai spoksodama ir kramtydama lūpas, o paskui staiga atsikvošėjo, nustebusi įsmeigė į jį išsprogusias akis ir netikėtai pratrūko:
– Tu tiesiog ligonis! Tai virsta manija! Tave reikia gydyti!
Jis užsikirto, nutilo, pajuto, kaip sminga į tuštumą, kaip tirpsta visi raumenys ir sąnariai, pabandė pakrutinti bent rankos pirštą ir negalėjo. Pamėgino pasijudinti iš vietos ir tai nepavyko. Kurį laiką stovėjo prieš ją kaip įkirstas, o ji tylėdama žiūrėjo į jį karvės akimis ir kramtė gumą. Paskui tarė:
– Aš eisiu. Su tavim nuobodu, – ir nuėjo.
O jis prisėdo ant suoliuko, bandydamas atsikvėpti ir susidėlioti mintis, bet jam tai nesisekė. Jis pabandė galvoti apie Šekspyrą ir neprisiminė nė žodžio iš to, ką kalbėjo jai dabar ir anksčiau savo draugams ir pažįstamiems. Jis pabandė prisiminti ištraukų iš savo puikių referatų apie Šekspyrą, bet negalėjo atkartoti nė eilutės, tarsi karvė liežuviu būtų nulaižiusi.
,,Karvė ir nulaižė! – pagalvojo jis, jausdamas siaubingą rankų ir kojų silpnumą. – Įsibrovė į švenčiausiąją šventyklą ir išniekino ją!“
Dar kurį laiką jis sėdėjo lyg perkūno trenktas, paskui pabandė atsistoti, nusiraminti ir, kai tai pavyko, nupėdino namo.
Namuose jį priekaištaudami užsipuolė giminaičiai:
– Nejaugi nebuvo galima paskambinti? Kaip galima būti tokiu egoistu! – įtūžę graužė jį, lyg varžydamiesi vienas su kitu. Bet jis jų daugiau nei klausėsi, nei matė.
Nuo to laiko jis vėl užsisklendė. Ne, domėjimasis Šekspyru nedingo, jis tik susitelkė į vieną siaurą sritį ir tapo tikru jos tyrinėtoju ir žinovu. Tačiau daugiau su niekuo apie tai nekalbėjo. Tai tapo jo paslaptimi.
