Kūrėjai turi ypatingus skirtumus

Jau antrus metus paskutinio vasaros mėnesio Jaunųjų kūrėjų tribūnoje – Panevėžio „Minties“ gimnazijos kūrėjai. Sudėliojęs jaunųjų kūrybą, pajunti tuos ypatingus skirtumus, kurie žymi mokyklą, jos kryptį, stipriąsias vidinio gyvenimo puses.

Kornelija Butvilavičiūtė (9 kl.)

„Kūryba man svarbi, nes galiu save ir savo jausmus atskleisti. Poreikis kurti atėjo ne iš karto, reikėjo laiko ir įsivaizduoti, apie ką kurti.“

Vasara

Upių pakrantėse susirinko kaimai,

Pilni mažų vaikų džiaugsmais.

Jie dainavo, šoko, taškėsi,

Tik atėjusi naktis buvo tyli.

Miškuose sumigo vėjai, naktis:

Uždusę kelionėje ilgoj čia stoja traukiniai,

Pilni mažų ir didelių minčių.

Vasara pilna įvairių balsų ir garsų.

Ko tik negirdėsi

Vasaros ryte ir vakare –

Kaip prabunda paukštukai ir užmiega lapiukai…

Per žydinčias pievas aš braidžiau,

Gėles Joninių vaikams rinkau,

Linksmai dainuodama savas dainas…

Darija Valavičiūtė (11 kl.)

„Kurdamas gali pabėgti. Pabėgti ten, kur nori. Ar pabėgti į praeitį. Tai šiuolaikiniam jaunam žmogui labai svarbu…“

Gyvenimo upė. Publicistiniai pamąstymai

Upė, šaltinis turi pradžią, tekėjimo kryptį ir, žinoma, kažkur laukiančią pabaigą. Kaip ir tekantis vanduo, taip ir gyvybės nešėjas susiduria su sunkumais. Vanduo – su akmenukais, nuožulniais ar stačiais šlaitais, gyvybė – su sunkumais, kliūtimis. Įdomiausia, kaip ir vanduo, nežinantis, kas jo laukia kelyje, paskui (gal) atvirame vandenyne, taip pat nuo gyvybės užsimezgimo niekas nežino, kas jos laukia plačiajame pasaulyje. Kaip žmogus nežino tikrosios savo prigimties, tikrosios atsiradimo istorijos, nes jų gana daug. Lygiai taip pat teorijų gausu ir pirmojo vandens lašo kilmėje, jų prigalvota daugybė. Kaip prigimtinis lašas nežinojo, kad susidarys iš jo ežerai, upės, jūros, vandenynai, taip ir mes niekada nebūtume pagalvoję, kad turėsime tokią gamtą, tiek daug įvairių žmonių, gyvūnų, tiek gyvybių skirtingomis formomis. Ir visiškai nesvarbu, kokios tos formos: ar jos labai labai mažos, ar pačios didžiausios – tiesiog reikia džiaugtis, dėkoti ir grožėtis. Juk svarbios jos visos! Noriu pasakyti kiekvienam skaitytojui, jog gyvybės, kaip ir upės, nenusipirksime. Ją tiesiog turime, ir tai reikia vertinti kaip dovaną. Nesvarbu, ar žinome, iš kur ji ir kas tai sukūrė, bet turime suvokti tik viena: tas, kas tai padarė, žinojo viso to didžiulę reikšmę. Tai paliko mums išsiaiškinti lyg geriausią metaforą: reikia laiko, kol suprantame. Tekėkite palei srovę, įveikite sunkumus, vertinkite ir mėgaukitės savo gyvenimo upe…