Kur geriau kurti: Vilniuje ar Kaune?

Kur geriau kurti: Vilniuje ar Kaune?

Saulius Leonavičius – Vilniaus dailės akademijos studentas, dizaineris. Gyvena tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Kauno. Menininkas tuo džiaugiasi, esą tai padeda išvengti susisiejimo su vieta ir prisirišimo prie jos – šiuolaikiniam žmogui to nereikia.

–Kas lėmė, kad gyvenate tarp Vilniaus ir Kauno?

–Anksčiau gyvenau Kauno rajone, o dirbau Vilniuje. Dabar dirbu Kaune, tačiau studijuoju meno doktorantūroje Vilniaus dailės akademijoje, tad dažnai būnu Vilniuje.

–Kokie tokio gyvenimo privalumai?

–Man labai patinka, kad nereikia savęs identifikuoti kaip vilniečio ar kaip kauniečio. Manau, kad šiuolaikiniam žmogui nereikia savo tapatybės sieti su vieta – tai tik įrėmina ir įpareigoja. Jaučiuosi ir Vilniaus, ir Kauno dalimi, ir man tai labai patinka. Tai padeda plačiau žvelgti į situacijas, būti atviresniu, nuoširdžiau priimti naujoves ir tuo mėgautis. Žmonės, pasakantys, kad priklauso vienai ar kitai vietai, apriboja tiek save, tiek juos supančią aplinką, tarsi nurėžia visas galimybes ir platesnį matymą.

–Ir nėra jokių trūkumų?

–Tai yra paprasti praktiniai, buitiniai dalykai. Nemažai laiko užima važinėjimas pirmyn-atgal, kartais tai vargina. Be to, ne visada galiu būti ten, kur vyksta kažkas įdomaus ar svarbaus, nes nespėju.

–Kuo skiriasi Kauno ir Vilniaus kultūrinis gyvenimas?

– Pagrindinius skirtumus parodo akivaizdūs galerijų, meno žmonių skaičiai. Kaunas vystosi, o Vilnius jau yra pasiekęs tam tikrą tempą. Manau, kad sostinėje kultūrinis gyvenimas labiau išsiplėtojęs, ten viskas greičiau kinta, todėl šiame mieste matau daugiau galimybių. Kaunas yra lėtesnis, išlaikęs tam tikrą kultūros tradiciją ir unikalumą, tačiau tai nėra šio miesto savitumas ir ambicija, tai yra tempo trūkumas.

–Kuriame mieste jaučiatės kūrybingesnis?

–Pajūryje. Tai tikrai nėra nei Vilnius, nei Kaunas. Tai galėtų būti Nida ar bet kuri kita Lietuvos dalis prie jūros – ten jaučiuosi įkvėptas ir produktyvus. Tačiau jei reikėtų rinktis iš šių dviejų miestų, manau, tai būtų Vilnius, nes taip man asmeniškai susiklostė aplinkybės. Vilniuje yra mano akademinė aplinka, dėstytojai, žmonės susiję su mano kūryba. Ten turiu vietų, kuriose kuriu ir gerai jaučiuosi. Bet kokiu atveju, kiekvienas menininkas aplinką jaučia labai skirtingai, vieniems reikia ramybės, kitiems – miesto šurmulio.

–Ką reiškia būti menininku Lietuvoje?

–Būti menininku reiškia būti sąmoningu ir suvokti pagrindinius procesus, vykstančius meno lauke. Buvimas menininku reiškia žinoti, kas šiuo metu yra aktualu, bet ne tam, kad pataikytum į madą, o tam, kad spręstų aktualius klausimus. Manau, kiekvienas menininkas turėtų pasistengti matyti save visame meno lauko kontekste, net ir turėdamas savo asmeninius ir savitus interesus. Taip pat svarbu būti kritišku ir net konfliktišku aplinkos atžvilgiu. Teigiamai vertinu menininkus-tyrėjus, kurie yra kuo didesnėje konfrontacijoje su kultūros ir aplinkos duotybėmis. Menininkui turėtų būti svarbu rasti jautrius, nepatogius, skaudžius taškus – tam reikia skirti daug dėmesio ir mentalinių resursų. Tikras menininkas turėtų abejoti šiuo statusu ir nežinoti, kas jis toks iš tikrųjų yra. Šis nežinojimas bei neapibrėžtumas ir yra statusas, kuriuo labiausiai tikiu, nors tai ir pati nedėkingiausia padėtis.

–Ar šiuolaikinis menas Lietuvoje nėra nuvertinamas?

–Šiuolaikinis menas tikrai nėra nuvertinamas ir sulaukia vis daugiau dėmesio. Kelčiau klausimą kitaip – kiek šiuolaikiškumas yra pervertinamas? Šiuolaikinio meno terminas tampa labai eksploatuojamu ir tada kyla klausimas – kodėl šiuolaikiškumas mums toks vertingas? Tuomet reiktų apsibrėžti, ar šiuolaikiškumas mums reiškia temą ir turinį, ar – mediją. Objektyviai neįvertiname menininkų ir kūrinių, kurie formaliai neatitinka šiuolaikinio meno statuso. Mano nuomone, menininkai, nekuriantys šiuolaikinio meno medijų prasme, nustumiami už borto, nors jų idėjos ir kūriniai yra šiuolaikiški savo turiniu.

–Kas sunkiausia menininkui?

–Atsakysiu labai asmeniškai, nes nežinau, kas sunku kitiems: man sunkiausia susikurti discipliną. Nuoseklumas man yra didžiausias iššūkis. Retrospektyviai pažiūrėjęs į savo paties darbus matau, kad juose labai daug skirtingų temų. Pridaryta daug, bet nenuosekliai. Kai stebiu, kaip dirba mane žavintys menininkai,  pastebiu nuoseklumą. Dėl to save labai graužiu, meldžiu savęs būti nuosekliu.

–Kokia yra jūsų kūrybos intencija?

–Sakyčiau, labai abstrakti ir pakylėta. Mano kūrybos tikslas – kad kūriniai būtų tarsi medicina. Norėčiau, kad mano darbai turėtų gydomąją galią. Tai turėtų būti gydymas man pačiam ir žiūrovui. Visi kultūros gyvenimo aspektai turi rūpesčių, problemų ir prieštarų savyje. Tai gali ir turi kisti, tad kūryba, mano manymu, turėtų spręsti, keisti judinti tuos skaudulius.

–Kokias meno formas ir idėjas žmonės linkę labiau suprasti, priimti?

–Prisiminiau vieną galeriją, kurioje buvo daugybė erdvių su ekspozicijomis. Įėjus į vieną jų, kur buvo eksponuojama kūryba, susijusi su seksualumu, kūnu, nustebau – ten, lyg skruzdėlyne, buvo pilna žmonių! Bet tai natūralu ir nesąmoninga. Abstrakčios temos įdomu, bet ne tiek. Labiausiai rezonuoja tai, kas žmogų labiausiai jaudina ir yra susiję su jo paties gyvenimu, įtampomis. Nuostabu, kai menininko interesas atliepia žemiškas temas – tai, kas gyva ir kirba žmoguje.

–Ko linkėtumėte savo kūrybos adresatui?

–Pats siekiu nepriimti meno kūrinio kaip savaime suprantamo. Žmogaus, atėjusio pažiūrėti meno kūrinio, reikėtų paklausti – ko čia atėjai? To paties norisi klausti ir meno studentų. Meno vartotojas turėtų abejoti viskuo: kodėl jis stovi prieš kūrinį, o ne sėdi, kodėl negali paliesti paveikslo? Šiuolaikinio meno erdvė neturėtų būti apibrėžta ir aiški. Žmogus neturėtų priimti meno, kaip duotybės. Nekalbu apie kraštutinį požiūrį ir netikėjimą menu bei jo reikalingumu. Tačiau išsilavinęs žmogus neturėtų manyti, kad meno kūrinio egzistavimas yra savaime suprantamas.

Komentarai

  • Ačiū už skaidriai išsakytas mintis

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų