-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Regis, taip gyveno ir iki pat gilios senatvės nuotakos kraitį buityje naudojusi Krekenavos ir Upytės parapijų klebono Gedimino Jankūno mylima teta Pranutė.
Upytės tradicinių amatų centro kieme prieš du mėnesius duris atvėrė ką tik renovuotas, dar šviežia mediena tebekvepiantis čia kadaise buvusio dvaro autentiškas svirnas. Pirmąja jo ekspozicija tapo kunigo G. Jankūno unikali dovana – tetos austų šimtamečių rankšluosčių, patalynės ir baldų kolekcija.
„Pamaniau, kad šis pastatas puiki muziejinė erdvė, joje galėtų antram gyvenimui prisikelti mano giminės šimtametė kolekcija, kuri jau senokai guli nenaudojama“, – sako dvasininkas.
Į Upytės tradicinių amatų centrą kunigas atgabeno visą krūvą lininių, rankomis austų ir dekoruotų rankšluosčių, staltiesių, audeklų, patalynės komplektų. 1920–1950 metais austos grožybės atvežtos senovinėje medinėje skrynioje, kartu su ja atgabentos praeito šimtmečio pradžios ąžuolinės lovos, medinės kėdės, moliniai ąsočiai.
„Šis turtas yra gegužę Dievo pas save pašauktos mano mamos Danutės Jankūnienės, jos mamos Elžbietos Rožėnaitės-Grigaliūnienės ir tėtės sesers, mano tetos Pranciškos Jankūnaitės kraičių skrynios gėrybės“, – pristatydamas kiekvieną eksponatą pasakoja klebonas.
„Koks to senovinio žmogaus tvarumas! Mano tetai visą gyvenimą užteko tų pačių mergautinių daiktų, kuriuos susiruošė jaunystėje, ji nieko naujo nepirko, neieškojo.“
G. Jankūnas
Kun. G. Jankūnas kartu su tėčiu giminės moterų kraitį atvežė ir svečiams renginyje parodė praeitą savaitę. Kad ir kaip būtų keista, ir patiems vyrams tądien kai kurie daiktai atrodė seniai matyti.
„Jie ilgai gulėjo Panevėžyje, mano tėvų namuose, giliai spintose. Tėtis, kaip vyras, nieko apie juos nežinojo. O aš po mamos mirties nusprendžiau viską ištraukti, nes kambariai atrodė prigrūsti nereikalingo turto“, – prisipažįsta G. Jankūnas.
Taip, savo nuostabai, sūnus surado 1935 metais gimusios motinos iki pat mirties išsaugotą vestuvinį kraitį. Šis nebuvo per didžiausias: keli austiniai rankšluosčiai, specialūs, kruopščiai siuvinėti maišeliai daiktams ant sienos sukabinti. Rankdarbius jaunystėje kūrusi dvasininko mama, anot jo, labiau mėgo modernumą, šis jai reiškė gerėjantį gyvenimą.
„Matote, net austi rankšluosčiai jau su šilko siūlu – progreso ženklas. Kaip jaunamartė, mama tais laikais privalėjo susiruošti kraitį, turėjo stakles, bet vėliau mėgo naujoviškesnius daiktus. Ją traukė spalvingos, blizgios staltiesės iš parduotuvės. Mamai tai reiškė gerėjančią šeimos buitį. Kai tėvai persikėlė į miestą, visos senienos, kaip kaimo palikimas, sulindo į tolimas lentynas“, – prisimena klebonas.
P. ŽIDONIO nuotr.
O štai dvasininko teta Pranutė, kaip visą gyvenimą tėvo seserį vadino sūnėnas, buvo visiškai kitokio būdo.
„Mano tetutė gimė 1920-aisiais Biržų rajone. Kaip ir mamai, jai jaunystėje taip pat priklausė susikaupti nuotakos kraitį vestuvėms“, – pasakoja kun. G. Jankūnas.
Nors giminaitė nebuvo ypatinga rankdarbių mėgėja, būdama jauna mergina iš lino prisiaudė gausybę visko, ko gali prireikti šeiminiam gyvenimui: turėjo rankšluosčių, tiek namams papuošti, tiek rankoms nusišluostyt. Staliaus specialiai gamintoje kraičio skrynioje saugojo ne vieną gabalą gryno lino audinio ir kitų įvairiausių tekstilės gaminių.
„Tada buvo įprasta dukrą ruošiant ateičiai pasikviesti į namus meistrą, kuris iš šeimoje laikytos medienos padarydavo skrynią jaunamartės turtui bei jai prireiksiančių baldų“, – kalba kunigas, Upytės svirne apžiūrėdamas seną ąžuolinę lovą.
Tiesa, šis baldas – jau ne Pranutės, o klebono tėvo, kai šis dar buvo jaunas ir neturėjo šeimos. Sūnus atkreipia dėmesį, kad lova gerokai trumpesnė nei dabartinės ir joje tilptų nebent labai mažas žmogus.
„Man tai irgi atrodė keista. Bet Rumšiškių muziejuje paaiškino, kad tais laikais žmonės miegodavo pusiausėdom, nes nepakęsdavo refliukso. Rūgšti kaime kepta naminė duona dažnai sukeldavo skrandžio rūgštingumą ir, pasirodo, nuo to gelbėdavo tokios trumpos lovos. Be to, sumažinus baldą, vietos ankštuose namuose atsirasdavo daugiau“, – pasakoja dvasininkas.
P. ŽIDONIO nuotr.
G. Jankūnas ir pats puikiai prisimena rūgštelėjusios, be cukraus naminės duonos skonį tetos namuose. Ji pripažino tik kaimišką, senovinį gyvenimą.
„Prisimenu keliones pas tetą, į Saulkrastus, iš kurių visada grįždavome nusipirkę grietinės, strimėlių, saldainių „Karvutė“ ir saldžiarūgštės duonos. Ji man buvo daug skanesnė nei Pranutės kepta be cukraus“, – į praeities prisiminimus grįžta G. Jankūnas.
Tačiau mergautiniais giminaitės rankšluosčiais ir kitais rankdarbiais sūnėnas naudojosi iki pat tetos mirties 2004 metais.
„Štai šituos rankšluosčius su tetos išsiuvinėtu povu, su gėlėmis matydavau kabančius svetainėje ant sieninių rankšluostinių. Pranutė juos kartkarčiais vis pakeisdavo. Į tą rankšluostį pats rankas valydavau, ant šitos antklodės saldžiai miegodavau po dienos darbų kaime. Lininė patalynė vasarą labai gerai vėdina“, – pasakoja kolekcijos savininkas.
Ant lovos tetos namuose sūnėnas visada matydavo dailiai sudėtas šešias jos pačios jaunystėje pūkais kimštas ir siuviniais puoštas pagalves. Svečiai guldavo tik ant vienos jų – visos kitos buvo namų puošmena.
Nors kunigo dovanotiems P. Jankūnaitės namų rankdarbiams gerokai daugiau nei pusė amžiaus, jie iki šiol atrodo kaip nauji – nenudėvėti ir švarūs. Teta, pasak dvasininko, visus audinius skalbdavo tik rankomis ant skalbimo lentos su ūkišku muilu, o lygindavo mediniu kočėlu. Elektrinio lygintuvo ji niekada neturėjo ir tokio net nepripažino.
„Koks to senovinio žmogaus tvarumas! Mano tetai visą gyvenimą užteko tų pačių mergautinių daiktų, kuriuos susiruošė jaunystėje, ji nieko naujo nepirko, neieškojo. Kai numirė, visas turtas sutilpo į lengvąjį automobilį“, – žavisi klebonas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kraitį šeimininkė paliko taip ir neištekėjusi. Nors kaime buvo jai peršamų jaunikių, sūnėnas iki šiol netiki, kad tvirtų moralinių įsitikinimų teta turėjo bent vieną vyrą.
„Sklandė legenda, kad pas ją vienu metu apsistojęs kaimo inžinierius esą buvo susiburkavęs su Pranute. Bet aš tuo netikiu, nes tai buvo tikinti, labai dorovinga moteris. Ji buvo paprasta lauko darbininkė, paskui padėjo buityje mano tėvui eiguliui. Neturėjo laiko nei jaunikiams ieškoti, nei naujiems daiktams kaupti“, – pasakoja klebonas.
Vaikystėje jis dažnai lankydavosi pas tetą Biržų rajone, čia praleistos jo visos smagiausios atostogų dienos.
„Kaime laukdavo daug darbų: šienapjūtės, bulviakasiai, bet buvau labai jos mylimas“, – prisimena kun. G. Jankūnas.
Todėl ir po Pranutės mirties sūnėnas puolė gelbėti jos seną kraitį – tetos, o kartu ir šeimos atminimą.
„Tada buvo toks laikas, kad žmogus pašarvotas, o jo namuose jau šeimininkauja vagys. Bijodamas prarasti vertingus tetos daiktus, dar nepalaidojęs jos surinkau, kas atrodė svarbu. Kokių batų, suknelės neėmiau, bet šitie visi audiniai atrodė labai svarbus istorinis paveldas“, – sako dvasininkas, parvežęs kraitį mamai į Panevėžį.
P. ŽIDONIO nuotr.
Klebono mama paskui turbūt rado ir daugiau Pranutės „brangenybių“, nes šią vasarą kraustydamas tėvų namų spintas jose G. Jankūnas aptiko dar senesnių lininių rankšluosčių. Paaiškėjo, kad šie audiniai – dar 1901 m. gimusios močiutės Elžbietos kraitis.
Audinius nuotaka įamžino savo inicialais, o kai kuriuos dabino tais laikais retais pinikais. Tai iš Olandijos kilęs nėrimo būdas be vąšelio.
Prie visos tokios kolekcijos G. Jankūnas į istorinį Upytės dvaro svirną atgabeno rastus savo mamos, tetos nuotraukų albumus, jų sąsiuviniuose užrašytus prisiminimus.
„Gal ši paroda nuo Biržų krašto, bet vis tiek aukštaitiška ir žmonės ras ką įdomaus pasižiūrėti. Kaip tik artėja spalis – spalinės, mėnuo, kai senovėje žmonės šukuodavo linus ir krisdavo spaliai. Gera, kad prie mano daiktų ta pačia tema eksponatų atvežė ir vietos gyventojai“, – sako klebonas.
Jam itin brangus artimas ryšys su vietos žmonėmis. Dėl to prieš ketverius metus kunigas netgi išmoko groti armonika.
„Vaikystėje tėvų noru 6 metus lankiau muzikos mokyklą. Grojau akordeonu ir man tai buvo kančia. Įskaudinau šeimą ir mečiau grojimą. Bet kai į Upytę atvyko naujas kultūrinės veiklos vadovas, pagalvojau, kad galėčiau išmokti groti armonika – jaučiau, kad man tai pavyktų“, – juokiasi naują pomėgį atradęs dvasininkas.
Dabar G. Jankūnas jau ne tik puikiai griežia muzikos instrumentu, bet ir dainuoja bei šoka su savo parapijiečiams, šiems keldamas didžiulį smalsumą bei susižavėjimą. O pačiam klebonui tai tikra iškrova po atsakingos tarnystės bažnyčioje.
