-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Senkant 2023-iųjų dienų kraičiui Panevėžio krašto kultūros ir meno kūrėjų klausiame, kaip jie įvertintų, kokie buvo nueinantys metai?
Tomas RUDOKAS
Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas
G. Kartano nuotr.
Metai buvo kūrybingi.
Surengiau personalines parodas Daugpilyje, Kaune, kartu su keramiku Eugenijumi Čibinsku pristatėme savo kūrybą tarptautinėje meno mugėje ,,Artvilnius 2023“. Kaip galerijos ,,Galerija XX“ vadovas ir kaip LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas turėjau daug organizacinės veiklos, organizavau tradicinį 21-ąjį tarptautinį tapytojų plenerą, skirtą Kazimierui Naruševičiui atminti, į jį suvažiavo menininkų iš Lietuvos, Ukrainos, Latvijos.
Buvau išvykęs į Bulgarijos miestą Gabrovą, ten užmezgiau ryšius su jo menininkais, tikiuosi sulaukti jų mūsų renginiuose 2024 metais.
Šiemet sukako 55 metai, kai mūsų mieste įkurtas Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyrius, ta proga organizavome didelę narių parodą Panevėžio dailės galerijoje, išleidome katalogą.
Pastaruosius du mėnesius mūsų skyriaus galerijoje pristatome videoprojektą ,,Angelų takais“’. Ypač džiugina, kad jis tarp panevėžiečių labai populiarus. Matyti, kad jie domisi kultūra, o miestas gražėja.
Taigi šiais metais buvo užtektinai veiklos, tikiuosi ne prastesnių ir 2024-ųjų.
Liucija KARALIENĖ
Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos pirmininkė
A. Repšio nuotr.
Man reikšmingiausias įvykis – laukiu šeimos pagausėjimo.
O jei kalbėtume apie kultūrinį mano gyvenimą, metai irgi buvo įdomūs.
Atsisakiau rengti savo parodas Lietuvoje. Tikriausiai todėl, kad norėjau investuoti į kūrybos viešinimą už šalies ribų. Pasitaikė puiki proga sudalyvauti ART CAPITAL parodoje Paryžiuje, kuri jau skaičiuoja, atrodo, 139 metus. Puiki paroda, ten buvau pristatyta kaip lietuvė menininkė, atstovaujanti vienai iš Prancūzijos galerijų. Vienintelė iš Lietuvos. Kita paroda taip pat buvo Paryžiuje. Tas miestas man tiko ir patiko. Labai gerai ten jaučiuosi tiek kūrybos prasme, tiek kultūriniame kontekste. Buvau šiltai sutikta.
Ateinančiais metais taip pat neplanuoju rodyti savo kūrybos Lietuvoje. Viskas, ką kuriu ir sukursiu, bus eksponuojama Prancūzijoje ir šiek tiek toliau.
Kol kas nenoriu atskleisti, kur, tačiau tikiu, kad per ateinančius metus mano kūryba aplankys bent tris šalis.
O išmokta šiųmetė pamoka, kolegos fotomenininko Stasio Povilaičio žodžiais, „niekada nesigailėjau, kai patylėjau“.
Kotryna NEKROŠIŪTĖ
Panevėžio muzikinio teatro direktorė, Metų panevėžietė
P. Židonio nuotr.
Metai nebuvo lengvi, bet, tikiu, kad buvo prasmingų veiklų, vertingų patirčių ir įsimintinų darbų. Už juos labai dėkoju daug darbo ir pastangų įdėjusiam Panevėžio muzikinio teatro kolektyvui, atlikėjams, kūrėjams, žiūrovams, sustiprėjusiai teatro savanorių bendruomenei.
Man reikšmingas kiekvienas įvykis, kuriuo paaugame. Šiais metais ypatingą dėmesį skyrėme iš Panevėžio kilusiems kūrėjams, pristatėme dvi panevėžiečių – Giedriaus Svilainio ir Broniaus Kutavičiaus – premjeras, teatro orkestrai ir styginių kvartetas muzikavo su ryškiais Lietuvos ir užsienio solistais, taip pat ir jaunaisiais regiono moksleiviais. Choras parengė naują programą, jo įdainuota sakralinė muzika skamba ir Panevėžio teatro „Menas“ spektaklyje kūdikiams „Namai“. Šią muziką sukūręs talentingas jaunosios kartos dirigentas Imantas Jonas Šimkus vėliau darniai įsiliejo ir į B. Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatymo komandą, kurios ašis buvo pirmą kartą šiame teatre režisavęs Jonas Vaitkus. Ypač džiugu, kad projekte „Garsai gimtajam miestui“ diriguojant E. Pehk ir M. Bražui kaip solistai atsiskleidė ir mūsų kolektyvo muzikantai.
Smagu, kad teatro pasiekimai įvertinti ne tik apdovanojimais, bet ir pirmųjų šalies asmenų dėmesiu, palankiais kritikų atsiliepimais. Kultūros leidinio „Septynios meno dienos“ apžvalgoje net trys muzikos kritikai Panevėžio muzikinio teatro premjerą „Strazdas – žalias paukštis“ mini tarp įsimintinų praėjusių metų kultūros įvykių.
Man didžiausias metų apdovanojimas – čia sutikti žmonės ir jausmas, kad į Panevėžį iš gimtojo Vilniaus jau grįžtu kaip į antruosius namus.
Per šiuos metus su kolektyvu išgyvenome nemažai įvairių situacijų. Buvo akimirkų, lyg lėktume dideliu greičiu autostrada, buvo ir tokių, lyg į statų kalną ritintume neužritinamą akmenį.
Labiausiai norėčiau, kad į 2024-uosius visi išsineštume tą jausmą, kad tik dirbdami kaip vieninga komanda galime pasiekti tikslus, kuriais džiaugsimės ir didžiuosimės.
Arūnas ASTRAMSKAS
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius
Besibaigiantys metai muziejui buvo labai intensyvūs.
Atidarėme naują ekspoziciją „Pasilikti, emigruoti, grįžti?“ Mums labai džiugu, kad šią emigracijos temai skirtą ekspoziciją Lietuvos muziejų asociacija pripažino geriausia šalyje. Buvo vertinta dešimt naujų ekspozicijų, tarp jų ir rengtos daug didesnį potencialą turinčių muziejų. Kad įvertintų, muziejus lankė „slaptas pirkėjas“, o svarbiausi atrankos kriterijai buvo temos aktualumas, konceptualumas, dizainas. Šis įvertinimas yra mūsų aukšto profesionalumo įrodymas.
Balandį gavau Panevėžio kultūros ir meno premiją. Nors apdovanojimas individualus, bet mūsų srityje dauguma veiklų yra kolektyvinės, todėl šį įvertinimą laikau viso kolektyvo pasiekimu.
Visgi įvertinimai netrukdo matyti problemų, su kuriomis susiduriame. Dėl blogos stogo būklės vis dar negalime atkurti ekspozicijos „Gamtos medija“ su pasaulio vabzdžių ir drugelių kolekcija.
Turime svarbų neišnaudotą potencialą – nemažą sklypą miesto centre. Daug metų jame norime įrengti poilsio vietas, vaikų žaidimų aikštelę, želdynus, lauko klasę, lauko estradą. Šiais metais šis mūsų sumanymas dar kartą negavo lėšų, laukiam kitų progų…
Vienas iš mūsų ilgalaikių projektų yra paroda „Panevėžio gatvės: žmonės, įvykiai, vaizdai“. Miesto centrą papuošę mūsų istoriniai stendai yra mielai skaitomi ir žiūrimi.
Ambicingiausias ir didžiausius iššūkius keliantis kitų metų darbas yra bendra paroda su Lietuvos nacionaliniu muziejumi „Etnografinis opartas Panevėžyje“. Paroda skirta tradicinio liaudies meno ir šiuolaikinės menininkų kūrybos sąsajoms atrasti. Šiuolaikiniams menininkams atstovaus vieno iš optinio meno krypties kūrėjų Kazio Varnelio kūryba.
Egidijus ŽUKAUSKAS
Panevėžio dailės galerijos direktorius
G. Kartano nuotr.
Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje esame vienaip ar kitaip veikiami globalių įvykių, nueinantys metai buvo kupini įvairių emocijų.
Mūsų viltis, kad šiemet baigsis karas Ukrainoje, keitė nerimas dėl dar vieno karo židinio, šįkart – Artimuosiuose Rytuose, ir dėl tolesnio konfliktų plėtimosi. Tokioje situacijoje viena iš galimų atramų – prasmingo tikslo turėjimas ir kasdienis jo siekimas.
Tad apžvelgdamas 2023-iuosius, žinoma, apmąstau, ką pavyko nuveikti profesinėje plotmėje. Ir čia priežasčių džiaugsmui tikrai yra. Panevėžio miesto dailės galerija šiemet surengė didžiulį renginį – XXIV Panevėžio tarptautinį simpoziumą, kurio atgarsiai aidi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kultūrinėje spaudoje. Tai reikšmingas laimėjimas, turint galvoje, kad dar iki paties renginio organizavimo tenka parengti finansavimo paraišką ir įveikti konkursą, kuriame varžosi dideli ir patyrę kultūros lauko žaidėjai – nacionalinės meno institucijos ir organizacijos.
Taip pat šiemet surengėme svarbią tarptautinę parodą Latvijoje, Daugpilio Marko Rothko meno centre, kur eksponavome galerijos keramikos kolekcijos kūrinius.
Panevėžio 520-ojo gimtadienio proga kartu su 200 panevėžiečių miesto viešajai erdvei padovanojome žaismingą keraminį pano.
Džiugina ir tai, kad galerija išlaiko ir augina keramikos kūrinių kolekciją, kuri savo unikalumu ir kiekiu yra Europos bei pasaulio dešimtukuose. Tą mūsų išskirtinumą vis labiau supranta ir vertina panevėžiečiai bei miesto svečiai.
O man 2023-ieji buvo įvairialypiai bei daugiabriauniai, bet džiaugiuosi šeimos narių ir artimųjų pasiekimais, taip pat labai smagu, kad po traumų ir ilgo gydymo į savo namus grįžo Mama.
Praeinančius metus paženklino svarbus visuomeninis įvertinimas – buvau išrinktas pasaulinės Rotary organizacijos 2025–2026 metų Rotary Lietuvos apygardos, vienijančios 60 klubų, valdytoju. Tad į ateinančius metus nešuosi ne tik nuveiktų darbų bei patirties lagaminą, bet ir naujų idėjų, taip pat įpareigojimų krepšį.
Vaida ANDRIJAUSKAITĖ
„Stasys Museum“ vadovė
P. Židonio nuotr.
Prabėgo ypatingi metai su komanda kuriant Panevėžio miestui vertę.
Prie mūsų komandos prisijungė daug į miestą parvykusių jaunų kūrybingų profesionalų, matančių regiono ir miesto augimą, norinčių prisidėti prie kultūros ir meno lauko plėtros bei inovacijų.
„Stasys Museum“ ateityje dar pasiūlys nemažai darbo vietų.
Šie metai ypatingi ir tuo, kad „Stasys Museum“, dar net neatvėręs durų lankytojams, intensyviai vykdė savo veiklą. Kūrėme jungtis su užsienio muziejais ir kuratoriais, skleidėme Stasio Eidrigevičiaus kūrybos šviesą po regionus su „Keliaujančios vaizduotės“ paroda, o parodoje „Art Vilnius“ pristatėme muziejaus naują vizualinį identitetą su įspūdingo dydžio ekspozicija, kurioje atsispindėjo tiek mūsų pastato architektūra, tiek įtraukiančios S. Eidrigevičiaus muziejaus vizualinės interpretacijos. Su komanda kitiems metams laimėjome ir didelių projektų, kurie bus finansuojami Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos kultūros instituto bei tarptautinių fondų.
Išties – dar tik pati muziejaus gyvavimo pradžia, o rezultatai jau iškalbingi.
Ir, žinoma, ypač džiaugiuosi mūsų naujausia miesto organizacija – kūrybiškumo centru „Pragiedruliai“, kurie kaip šilta oazė kuria neįtikėtinai smagius miestą, bendruomenę, kūrėjus auginančią terpę, vienija skirtingą požiūrį turinčius, pozityvą ir eksperimentą kuriančius žmones. Kviečiu užsukti į Skaistakalnio parką ir pragiedrėti kartu įsitraukiant į veiklas, kuriančias šviesesnius MUS.
Remigijus VILYS
Panevėžio rajono savivaldybės specialistas kultūrai, orkestro „Aukštyn“ meno vadovas ir dirigentas, Lietuvos dainų švenčių kūrėjas
P. Židonio nuotr.
Metai buvo labai darbingi. Džiaugiuosi, kad 30 jaunų žmonių galėjome atvežti iš Ukrainos ir suteikti jiems galimybę pailsėti nuo karo gausmo muzikinėse stovyklose.
Ypatingas metų įvykis – pirmą kartą du Panevėžio rajono pučiamųjų orkestrai dalyvavo Europos čempionate. Buvo rūpesčių parengti programas, o pats čempionatas vyko Malmės mieste, Švedijoje, mums ne tokioje ir pigioje šalyje. Visgi pavyko mūsų dūdininkams išvykti. Naujamiesčio orkestras „Aukštyn“ pelnė ketvirtą vietą, o Šilagalio „Sklepučini“ – penktą. Europos lygmenyje būti ketvirtiems ir penktiems su mūsų galimybėmis tikrai neblogai.
Panevėžyje kiekvieną penktadienį skambėjo „Dūdų vasara“. Džiaugiuosi, kad tas renginys jau daug metų neužgęsta ir sulaukia daug žiūrovų.
Žinoma, man reikšmingas įvykis šįmet iš Kultūros ministerijos gauta Kultūros premija. Tai toks visų metų triūso apvainikavimas.
O asmeniniame gyvenime metai turbūt išskirtiniai tuo, jog buvo labai geros Kalėdos ir bus geri Naujieji. Daug metų man tos šventės būdavo susijusios su darbu, renginiais, o šiemet Kalėdos praėjo namuose. Netgi atsirado laiko eglutę papuošti. Buvimas per šventes namuose irgi yra didelė šventė.
