P. STAŠKŪNO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Krepšinio kamuolį iškeitė į vilkiko vairą

Krepšinio kamuolį iškeitė į vilkiko vairą

Visų laikų rezultatyviausias „Lietkabelio“ žaidėjas Paulius Staškūnas šiuo metu varžybas stebi tik per televizoriaus ekraną.

Panevėžio krepšinio klubo legenda, prieš dvylika metų palikęs profesionalaus krepšininko karjerą, dabar kovoja ne dėl kamuolių – pragyvenimui jis užsidirba vairuodamas vilkiką Vokietijoje.

Dešimt metų atgal

Vyresniosios kartos panevėžiečiams Pauliaus Staškūno nereikia pristatinėti. 45-erių vyras yra sužaidęs daugiausia rungtynių Panevėžio ekipoje – net 184. Jis nepralenkiamas ir pagal pelnytus taškus – 2085 bei atkovotus kamuolius – 857. P. Staškūno vardas sirgalių lūpose skambėdavo per kiekvienas rungtynes, kuriose jis žaisdavo. Tačiau dabar buvęs krepšininkas anų dienų šlovę mena lyg pro miglą.

„Nenuostabu, juk prabėgo dvylika metų. Apie tuos laikus jau negalvoju, gyvenu dabartimi“, – sako buvusi „Lietkabelio“ legenda.

Tiesa, jis pripažįsta, kad palikti profesionalų sportą nebuvo lengva. Daugiausia metų praleido žaisdamas „Lietkabelyje“, kuris dažnai keitė pavadinimus – „Panevėžio Kalnapilis“, „Panevėžio Aukštaitija“, „Panevėžys“, „Panevėžio Techasas“. P. Staškūnui taip pat teko išbandyti ne vieną užsienio komandą: rungtyniavo net keliuose Lenkijos klubuose, Vokietijos antrosios lygos ekipoje, Portugalijos Madeiros komandoje.

„Jaunam žmogui didelis autoritetas buvo tokios krepšinio legendos kaip Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis. Visi norėjome jais sekti.“

P. Staškūnas

Kol trisdešimtmetį perkopęs sportininkas liko be sutarties ir reikėjo apsispręsti, kuriuo keliu pasukti. P. Staškūnas atviras – pirmieji metai pasibaigus jo, kaip krepšininko, karjerai buvo patys sunkiausi.

„Net negalėčiau įvardyti vienos priežasties, kodėl palikau krepšinį. Gal taip tiesiog susiklostė aplinkybės, nes jėgų dar turėjau žaisti, o ir traumos nekankino“, – atviras P. Staškūnas.

Kurį laiką jis galvojo ir apie trenerio darbą. Pauliaus patirties bagažas buvo nemažas, tad mielai juo būtų pasidalijęs su jaunąja karta. Tačiau tokio darbo pasiūlymų taip ir nesulaukė.

„Buvo keleri sunkūs metai, kai likau ir be krepšinio, ir be jokių darbų. Kaip sportininkas ar treneris daugiau jokių pasiūlymų negavau, todėl teko imtis kitos veiklos“, – pasakoja panevėžietis.

Palikęs profesionalaus sportininko karjerą, Paulius Staškūnas persėdo prie vilkiko vairo. P. STAŠKŪNO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Palikęs profesionalaus sportininko karjerą, Paulius Staškūnas persėdo prie vilkiko vairo. P. STAŠKŪNO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Turi ilgiausias atostogas

P. Staškūnas atviras – be kamuolio mėtymo į krepšį, daugiau jokių darbų nemokėjo. Darbo biržoje tokios profesijos atstovai nelaukiami. Tad ilgai nesvarstęs nusprendė sėsti prie vilkiko vairo. Buvęs krepšininkas neslepia, kad šis darbas labiausiai viliojo solidžiu atlyginimu. Nors klajonės po Europą ir vargina, tačiau panevėžietis darbu džiaugiasi. Jau kuris laikas jis dirba Vokietijos įmonėje ir įvairius krovinius vežioja būtent šioje šalyje. O ir socialinės garantijos bei atlyginimas vokiškas, ne lietuviškas.

„Profesijos juk jokios neturėjau, o iš kažko gyventi reikėjo. Tikriausiai, kaip ir daugelis šios profesijos atstovų, vilkiko vairuotojo darbą pasirinkau tik todėl, kad jis visais laikais buvo gerai mokamas“, – svarsto P. Staškūnas.

Didžiausias šio darbo minusas – ilgos valandos kelyje. Be to, daugiau kaip mėnesį tenka praleisti svečioje šalyje, toli nuo šeimos ir namų. Tačiau vyras kiekvienoje situacijoje stengiasi įžvelgti tik gerus dalykus.

„Kurį laiką sunku, bet turime ilgiausias atostogas – per metus net keturis mėnesius. Tris savaites ilsiuosi su šeima, šešias dirbu – ir tas ratas taip sukasi“, – šypsosi pašnekovas.

Pasigenda gerų trenerių

Trijų sūnų tėtis atvirauja, kad du didieji jau gyvena savarankiškai, namuose beliko tik pagrandukas, būsimas penktokas – didžiausias tėvų džiaugsmas. Ir pokalbio su „Sekundės“ žurnalistais dieną P. Staškūnas gyveno tėviškais rūpesčiais – dalyvavo jaunylio, baigusio pradinę mokyklą, išleistuvėse.

Nors visi trys sūnūs bandė žengti tėčio pėdomis, tačiau profesionalaus sportininko karjeros nepasirinko. P. Staškūno nuomone, Panevėžyje labai trūksta gerų trenerių, kurie ne tik gerai išmanytų technines šios sporto šakos subtilybes, bet ir gebėtų uždegti vaikus.

„Iš pradžių visi mano vaikai bandė žaisti krepšinį, bet nieko neišėjo. Nenoriu vertinti mūsų trenerių, jų mieste labai trūksta. Be to, reikia įkvepiančių pavydžių, autoritetų“, – pažymi buvusi krepšinio legenda.

Tiesa, jis pripažįsta, kad auganti nauja karta jau kitokia. Daugelis jaunuolių dabar daugiau laiko praleidžia prie išmaniųjų technologijų, o ne kieme mėtydami kamuolį.

„Tais laikais nebuvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, tad jaunimas visą energiją nukreipdavo į sportą. Kiek pamenu, visi kažką veikdavome, nuolat būdavome lauke. Aš pats praktiškai visus sportus išbandžiau – nuo plaukimo iki futbolo ir tinklinio“, – pasakoja Paulius.

Visgi dviejų metrų ūgio jaunuoliui artimiausias buvo krepšinis.

Panevėžio krepšinio ekipos legenda Paulius Staškūnas (su 11 numerio marškinėliais) į „Lietkabelio“ istoriją įėjo kaip daugiausia kamuolių atkovojęs ir taškų pelnęs žaidėjas, tačiau dabar krepšinio rungtynes vyras stebi tik per televizoriaus ekraną.

Panevėžio krepšinio ekipos legenda Paulius Staškūnas (su 11 numerio marškinėliais) į „Lietkabelio“ istoriją įėjo kaip daugiausia kamuolių atkovojęs ir taškų pelnęs žaidėjas, tačiau dabar krepšinio rungtynes vyras stebi tik per televizoriaus ekraną.

Sekdamas žvaigždes

Drąsiai galima sakyti, kad P. Staškūnas – krepšininkų dinastijos atstovas. Net du dėdės buvo profesionalūs krepšininkai – vienas jų žaidė „Lietkabelyje“, kitas – Kauno „Žalgiryje“. Tad vieną dieną vaikinas atėjo pas savo Panevėžyje gyvenantį dėdę ir pareiškė taip pat norintis tapti krepšininku.

„Tais laikais krepšinis išgyveno savotišką pakilimą. Jaunam žmogui didelis autoritetas buvo tokios krepšinio legendos kaip Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis. Visi norėjome jais sekti“, – šypsosi P. Staškūnas.

Be abejo, ir Panevėžio krepšinio klubas turėjo savo legendų, bent jau P. Staškūnui didžiausią įspūdį padarė V. Dambrauskas, G. Leonavičius, J. Kazlauskas bei daugybė kitų. Su kai kuriais jų vėliau teko žaisti ir pačiam P. Staškūnui.

„Tai buvo žvaigždės, į kurias norėjome lygiuotis. Matydamas, kaip jie žaidžia, ir pats panorau būti tarp jų, todėl dabar jau amžinatilsį dėdės A. Matačiūno paprašiau, kad priimtų į treniruotes“, – karjeros pradžią pamena P. Staškūnas.

Meldžiasi „Žalgiriui“

Prabėgus net dvylikai metų sunku būtų išskirti, kas iš tų šlovingų laikų vaikantis oranžinį kamuolį Pauliui padarė didžiausią įspūdį. Krepšinio legenda svarsto, kad bene įspūdingiausi būdavo LKL sezono atidarymai. Nors „Lietkabelio“ komanda tuomet išgyveno ne pačius geriausius laikus, tačiau kiekvieną kartą naują sezoną vyrai pradėdavo su didžiuliu užsidegimu ir viltimi.

„Dabar Lietuvos krepšinio lyga visais atžvilgiais yra praaugusi tą, kurioje teko žaisti man. Tačiau sezono atidarymai visada buvo įspūdingi, gal dėl to, kad buvo daug žadantys, nors mūsų komanda labai aukštų pasiekimų ir neturėjo“, – sako panevėžietis.

Dabar buvęs krepšininkas rungtynes dažniausiai stebi tik per televizoriaus ar kompiuterio ekraną, nes ištaikyti progų į jas nuvažiuoti vilkiko vairuotojui pavyksta ne taip jau dažnai. Gal kiek keistai nuskambės, bet Panevėžio ekipos legenda pripažįsta sergantis ne už Panevėžio „Lietkabelį“, o Kauno už „Žalgirį“.

„Nuo mažens atsimenu, kaip tėvukas melsdavosi, kai „Žalgiris“ žaisdavo su CSKA. Ir aš panašiai elgiuosi, – šypsosi P. Staškūnas. – Palaikyčiau ir miesto komandą, bet joje turi žaisti bent keli panevėžiečiai, nes užsieniečiai gali žaisti bet kur.“

Komentarai

  • Teisingai sako Staškė, mūsų komandoje turi žaisti bent keli vietiniai žaidėjai. Tada ir aš tapsiu Lietkabelio fanu. O dabar ne sirgalius, ir žiūriu tik per teliką.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų