I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Krepšinio ir savo miesto patriotas

Krepšinio ir savo miesto patriotas

Trys Gintarai ir oranžinis kamuolys – tai ne karšta atostogų diena Lietuvos pajūryje, o galinga krepšinio dinastija, Panevėžiui dovanojusi ne vieną medalį ir čempionų taurę.

Keturis dešimtmečius šiam sportui paskyręs krepšininkas bei treneris Gintaras Leonavičius, mindamas pensijos slenkstį, atskleidė, kaip klubo „Statyba“ siūlytą butą Vilniuje kažkada išmainė į tuometės Panevėžio savivaldybės dovanotąjį gimtame mieste.

Karūnų nenešiojo

„Labai greitai praėjo laikas: nebe metai, o ištisi dešimtmečiai prabėgo. Tik, atrodo, bėgiojom, sportavom, o dabar jau ir išeiti laikas“,– atsidūsta kitą savaitę 64-ąjį gimtadienį švęsianti Panevėžio krepšinio legenda G. Leonavičius.

Už poros mėnesių pensininko statuso oficialiai sulauksiantis vyras sovietmečiu buvo sirgalių mylimiausias Panevėžio „Lietkabelio“ žaidėjas. Šiai jau beveik šešis dešimtmečius gyvuojančiai komandai jis du kartus padėjo pelnyti Lietuvos čempionų vardą, o 1978–1986 metais klubas Lietuvai atstovavo TSRS pirmojoje lygoje.

Veržlus ir sumanus žaidėjas sulaukdavo daug ovacijų ir palaikymo, kai žaisdavo Panevėžio sporto rūmuose, didžiojoje krepšinio salėje. Tais laikais į rungtynes susirinkdavę žiūrovai netilpdavo ant kėdžių, susėsdavo net pačios žaidimo aikštelės pakraščiuose.

„Buvom eiliniai vyrai, mėgę žaisti krepšinį ir siekę sportinių pergalių. Didybės manija mūsų niekada nekamavo, nors ir buvome viena stipriausių komandų“, – pasakoja G. Leonavičius ir priduria, kad karūnas ant galvų labiau saugojo „žalgiriečiai“ – „Statybos“ konkurentai.

Su jais užkulisiuose panevėžiečiai draugiškai sutardavo, bet jau krepšinio aikštelėje stengdavosi išmušti priešininkų didybę.

Auksiniai „Lietkabelio“ metai, kai jo žaidėjai pelnė Lietuvos čempionų medalius. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Auksiniai „Lietkabelio“ metai, kai jo žaidėjai pelnė Lietuvos čempionų medalius. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Nebeina į varžybas

Galingam Panevėžio „Lietkabeliui“ tais laikais tekdavo žaisti ne tik savo šalyje. Komanda išvažiuodavo ir į tolimus turus visoje tuometėje Tarybų Sąjungoje. Panevėžio kamuolys buvo pasiekęs net krepšį Tolimuosiuose Rytuose, Vladivostoke.

„Turiu pasakyti: dabar jau labai nebepakenčiu atmosferos krepšinio aikštelėje. Nebeatsimenu, kada esu gyvai matęs paskutines varžybas – tiesiog negaliu pakelti to triukšmo aplink ir kandžių replikų, priekaištų žaidėjams. Dešimtmečiai aikštelėse davė per galvą: nebemoku mėgautis šituo žaidimu, visada jį vertinu techniškai“, – prisipažįsta G. Leonavičius.

Tačiau jaunystės laikais, kai pats žaidė, panevėžietis tvirtina viso to negirdėdavęs. Jį visa esybe nuo pašalinių faktorių saugojo didžiulė aistra žaisti ir laimėti. Pasak buvusio krepšininko, šiame sporte negali būti „chaltūros“ – aikštelėje privalai atiduoti viską, ką turi.

O didžiausias G. Leonavičiaus turtas visada buvo žmona ir vaikai. Todėl ištisas dienas skyręs krepšiniui, šeimos galva tvirtina iki gyvenimo pabaigos jausiantis skolą savo brangiausiems žmonėms.

„Žmoną parsivežiau iš Kauno, kur studijavau Kūno kultūros institute krepšinio trenerio specialybę. Ji ekonomistė ir iki šiol dirba darbą, susijusį su finansiniais reikalais“, – apie antrąją pusę pasakoja Panevėžio krepšinio legenda.

Jauną kaunietę Nijolę krepšinio žvaigždė sutiko ne tarp savo varžybų fanų. Lemtingas susitikimas įvyko miesto šokiuose. Taip porą rado ne vienas Gintaro bičiulis.

Dabar Gintaras Leonavičius treniruoja jaunuosius krepšininkus Panevėžio sporto centre. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dabar Gintaras Leonavičius treniruoja jaunuosius krepšininkus Panevėžio sporto centre. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Siūlė butą

Tikro panevėžiečio sutuoktinė šeimą kurti sutiko vyro mieste. Tačiau pora turėjo visas galimybes įsikurti Vilniuje. Antra Lietuvos galingiausia krepšinio komanda „Statyba“ G. Leonavičių viliojo žadėdama dovanoti butą sostinėje.

„Skridau kartą į Romą ir taip išėjo, kad susėdome lėktuve šalia su Šarūnu Marčiulioniu. Prisiminėme tą momentą, kai jiedu su Rimantu Endrijaičiu apie 1985 metais pas mane atvažiavo į namus tam, kad pasiimtų į Vilniaus „Statybą“. Sakė: jei važiuoji ir žaidi, duodame butą“, – apie rimtą pasiūlymą prasitaria panevėžietis.

Žaidėjas tada atsisakė gundančio sandorio, tikindamas, kad po studijų traukė tik gimtasis miestas. Užtat čia butą jo šeimai padovanojo tuometis Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus.
„Gimiau ir mirsiu Panevėžyje“, – tiesiai rėžia G. Leonavičius.

Nuo pat mažens jis linko į sportą, vis bandė save rasti futbolo, gimnastikos, lengvosios atletikos, plaukimo šakose. Kol galop septintoką draugai pakvietė į krepšinį ir jaunajam sportininkui jis prilipo ilgam.
„Tais laikais berniukai save išreikšdavo tik per sportą: varžydavomės kiemuose, kuris stipresnis, kuris geriau žaidžia. Dabar nėra net ko lyginti vaikų. Bet, aišku, jei būtume ir mes turėję tokias technologijas, gal ir mums jos būtų buvusios įdomios“, – svarsto svaiginančią krepšininko karjerą vėliau į trenerio iškeitęs G. Leonavičius.

Kaip žaidėjas jis kamuoliui atidavė 18 metų, o treneriu tebedirba iki šiol. Dabar jis moko jaunuosius krepšininkus Panevėžio sporto centre, kur ir pats kadaise žaidė.

Sumanumu ir veržlumu krepšinio aikštelėje pasižymėjusi Panevėžio legenda galėjo žaisti pačiose stipriausiose šalies komandose, bet net ir viliojamas ypatingais pasiūlymais pasirinko gimtąjį miestą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Sumanumu ir veržlumu krepšinio aikštelėje pasižymėjusi Panevėžio legenda galėjo žaisti pačiose stipriausiose šalies komandose, bet net ir viliojamas ypatingais pasiūlymais pasirinko gimtąjį miestą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Sūnaus treneris

„Vis dar matau čempionų, gerų sportininkų, kurie galbūt ateityje tikrai įsilies į vyrų krepšinį. Mūsų tikslas išugdyti naują krepšininkų kartą. Bet ir patys sportininkai turi stengtis. Kai kurie tikrai negaili savęs – juos tereikia gelbėti nuo traumų. Tačiau yra ir savim netikinčių, tada dirbti sunku“, – apie dabartines savo pareigas kalba treniruotėje su septyniolikmečiais žurnalistus pasitikęs treneris.

Dešimtmetį treniruojant Panevėžio suaugusių vyrų krepšinio komandą, paskui 8 metus Kėdainių „Nevėžį“ per šio panevėžiečio rankas perėjo ne vienas talentingas sportininkas. Jonas Mačiulis, Mindaugas Lukauskas ir kitos garsios pavardės – krepšininkai, kuriems iki profesionalų padėjo užaugti ir G. Leonavičius.

„Nebeatsimenu, kada esu gyvai matęs paskutines varžybas – tiesiog negaliu pakelti to triukšmo aplink ir kandžių replikų, priekaištų žaidėjams.“

G. Leonavičius

Tačiau daugiausia jo tiek sporto, tiek gyvenimo pamokų tikriausiai teko išklausyti sūnui – taip pat Gintarui. Jis irgi pasuko tėčio keliu.

Įvairiuose šalies krepšinio klubuose žaidęs ir ne kartą čempiono vardą pelnęs dabar jau 37-erių jaunasis Leonavičius prieš porą metų baigė sportinę karjerą ir išvyko į Vokietiją.

„Sūnus šiuo metu dirba FIBA federacijoje. Jis Lietuvoje studijavo teisę, tad einant dabartines pareigas tiek sportas, tiek baigti mokslai labai praverčia“, – teigia tėvas.

Trenerio įpėdiniai: sūnus Gintariukas, prieš dvejus metus baigęs sportinę karjerą, ir anūkas Gintarėlis. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Trenerio įpėdiniai: sūnus Gintariukas, prieš dvejus metus baigęs sportinę karjerą, ir anūkas Gintarėlis. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Gintarų dinastija

Vokietijoje auga ir trečias Leonavičių šeimos Gintaras – trenerio anūkas. Senelis sako, kad artimieji visus tris Gintarus vadina skirtingai: jis pats – Gintaras, sūnus – Gintariukas, o anūkas – Gintarėlis.

Pastarasis dar per mažas, kad būtų galima prognozuoti jo sportinę ateitį. Bet berniukas mielai su tėčiu lankosi krepšinio aikštelėse.

„Toks buvo mūsų moterų noras“, – apie bendravardžių dinastiją sako G. Leonavičius.

Jo žmona Nijolė labai bijodavo dėl sutuoktinio ir sūnaus traumų sportuojant, bet kartu šiuos vyrus ji ir labiausiai palaikė, netgi skatino sūnų žaisti.

„Turime gamtos dovaną žaisti krepšinį – esame aukšti. Skatinome sūnų būti stiprų, sportuoti. Jis pateko į aukštesnį lygį, matyt, turėjo ir gabumo, buvo užsispyręs. Žmona ir mane labai palaikė – suprato ir niekada nepriekaištaudavo dėl per mažo dėmesio šeimai“, – priduria G. Leonavičius.

O jam pačiam sūnaus varžybas visada buvo labai sunku stebėti. Tėvo ausys sunkiai priimdavo kritiką vaikui, nors tai šioje srityje ir yra natūralu.

„Kitaip čia nebus: vieną dieną tave fanai smerkia, kitą – maudosi svetimos šlovės spinduliuose“, – tarsteli treneris.

Tuo, kad sūnus išsiveržė į tarptautinius sporto vandenis, tėvas be galo džiaugiasi, nors jam pačiam visada pakako Panevėžio.

G. Leonavičius užaugino ir dukrą Ramintą, kuri ilgai šoko Panevėžio jungtiniame liaudies meno mėgėjų ansamblyje „Pynimėlis“. Dabar ji dirba viešųjų ryšių srityje Vilniuje.

„Dabar sportas itin susijęs su dideliais pinigais, ne kaip seniau“, – G. Leonavičius mano, kad jo laikais „buvo ramiau“. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

„Dabar sportas itin susijęs su dideliais pinigais, ne kaip seniau“, – G. Leonavičius mano, kad jo laikais „buvo ramiau“. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pinigai keičia sportą

Kada poilsiu ir šeima galės ilgiau džiaugtis, G. Leonavičius ir dabar dar nežino. Krepšinio sezonas Panevėžio sporto centre trunka iki spalio, tad į pensiją bent iki rudens treneris dar nesiruošia išeiti.

„Nenorėčiau pensijos leisti ant sofos su televizijos pulteliu rankoje. Bet kaip čia bus, dar nežinau“, – sako G. Leonavičius.

Sveikata, anot jo, dar leidžia gyventi pakankamai aktyvų gyvenimą. Nors ilgas sportas, pasak buvusio krepšininko, visgi savo padarė: nukentėjo sąnariai, nugara.

„Mano laikais nebuvo žinių apie sveikatos tausojimą profesionaliam sporte, tik dabar jau apie tai daug kalbama. Tad ligų tikrai yra, tik gal ne taip dar blogai viskas, kaip būna kai kuriems“, – neslepia vyras.

Treneris iki šiol labai palaiko savo miesto komandą, jam džiugu dėl Panevėžio krepšininkų pasiekimų. Tačiau liūdina „Lietkabelio“ šlovę temdantys teismų, kaltinimų šešėliai.

Taip, G. Leonavičiaus nuomone, nebūtų, jei ne dideli pinigai šiame sporte.

„Labai skaudu dėl „Lietkabelio“ situacijos teismuose, ginčų tarp buvusių ir esamų akcininkų. Šiais laikais sportas itin susijęs su dideliais pinigais, ne kaip seniau. Nebuvo tokių pinigų, kad būtų aferų. Skirdavo savivaldybė tam tikrą sumą ir sukitės, kaip norite. Mano laikais buvo ramiau. Kai milijonai vartosi, tai ir skandalai kyla“, – svarsto G. Leonavičius.

Anot jo, įtampa krepšinyje stipriai jautėsi ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Panevėžys buvo vadinamas lietuviškąja Čikaga, gatvėse siautėjo nusikaltėliai ir reketas, ir krepšininkams teko labai saugotis. Komandos vadovai savo žaidėjus įspėdavo nesipainioti į neaiškius reikalus.

O „Lietkabeliui“ pirmą kartą klubo istorijoje patekus į LKL finalą, kai kurie jų rėmėjai net pardavinėjo butus, kad būtų galima sumokėti krepšininkams.

„Kuriant komandą, būtina surinkti darnų bendraminčių kolektyvą ir visiems jo nariams atrasti tinkamiausią vietą“, – tokį receptą šalies krepšiniui per keturis dešimtmečius teigia suradęs panevėžietis.

O tai, kad šiame sporte atsiranda vis daugiau užsieniečių, G. Leonavičiaus nuomone, nieko neturi stebinti. Komanda, pasak pašnekovo, visada suinteresuota siekti geriausio, tad ir renkasi į šį tikslą galinčius nuvesti sportininkus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų