-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pilna kiemo pavėsinė javų, šakų, žolynų, jų dar daugiau namų svetainėje. Taip visą šią savaitę atrodo krekenaviškės Irmos Rudienės sodyba. Šeimininkė juokauja: namai ne muziejus, o Žolinė – Krekenavai šventas dalykas.
Viena prasmingiausių ir spalvingiausių vasaros švenčių jau beldžiasi į duris. Rugpjūčio 15-ąją į miestų bei miestelių bažnyčias paprastai plūsteli žolynų puokštėmis nešinų tikinčiųjų būriai. Ypač didelio antplūdžio kiekvienais metais sulaukdavo Krekenava, besididžiuojanti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika bei joje kabančiu stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu. Miestelį per garsiuosius Žolinės atlaidus kasmet aplankydavo apie 5000 svečių.
Šiemet šventės organizatoriai mano, jog dėl koronaviruso rizikos šurmulys bus mažesnis.
„Tikinčiųjų į Žolines turbūt atvyks mažiau nei anksčiau – ypač vyresni bijo koronaviruso. Bet šventės programa niekuo nenusileidžia ankstesniems metams“, – patikino muzikinę dalį rengiantis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos vargonininkas Mantas Masiokas.
Šventė Krekenavoje prasidės penktadienį ir truks net septynias dienas. Šeštadienį, didžiąją Žolinės atlaidų dieną, šv. Mišios vyks ryte ir vakare, po jų miestelyje aidės Panevėžio vyskupijos kaimiškųjų parapijų koncerto garsai.
Bet iškilmingosios pamaldos ir tradicinis žolynų šventinimas tądien prasidės 12 val.
Dėl bazilikos remonto šįkart atlaidų ceremonijos bus organizuojamos lauke, šalia Krekenavos parapijos namų. Jei lis – jų viduje.
„Bazilikos remontas dar gali trukti iki metų pabaigos, dabar remontuojamas stogas, bokštai, viduje vyksta dažymo darbai. Atlaidai planuojami lauke, kur suolai svečiams stovės pagal visus saugumo reikalavimus, bus įrengtos dezinfekcijos vietos, perkelti sanitariniai mazgai“, – vardijo vargonininkas.
Atlaidų Mišias Krekenavos klebonas ves ant specialiai sumontuotos scenos prie parapijos namų. Čia pats bus įrengtas altorius, stovės ir stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo kopija. Jo originalas šiuo metu tebėra restauratorių rankose.
Visa tai puoš garsieji krekenaviškių vainikai. Ne pirmą kartą čia Žolinėje besilankantys žmonės jau žino, kad per šią šventę Dievo namai būna išpuošti ypatingai – didžiulėmis iš javų varpų bei įvairių lauko augalų nupintomis juostomis ir vainikais.
„Šiemet esame numatę nupinti tris vainikus. Jie kartu sudarys apie 40 metrų“, – viena per kitą pasakoja pas I. Rudienę į namus pinti sugužėjusios krekenaviškės.
„Sekundės“ korespondentams užsukus į sodybą, tarp suneštų žolynų ir javų dėliojo augalus, derino jų spalvas ir po truputį rišo numatytas kompozicijas Jolanta, Vida, Danguolė, pati šeimininkė bei jos dukra Erika Rudytė.
„Šita juosta bus kaip scenos „kvarbatkos“, – dar tik pradėtą darbą pristatė viena pašnekovių, į vainiką pynusi ryškiaspalvius kermėkus ir standžiais lapais išsiskiriančias žiemes.
Pastaroji amžinai žaliuojanti, šliaužianti gėlė, pasak pynėjų, anksčiau dengdavo ištisus kapus, o dabar jos rasti labai sunku. Moterys šių augalų aplink Krekenavą aptiko tik dviejose vietose.
„Turime čia kermėkų, sausučių, bitkrėslių iš pievų, avižų, putino uogų. Įkomponuosime ir obuolių, ąžuolo lapų. Šiemet vargiai berasime tik šermukšnių – nesunoko.“
I. Rudienė
„Ruoštis vainikų gamybai pradėjome jau prieš savaitę. Pirmiausia reikia prisirinkti augalų. Tai taip ir važinėjome, žiūrėjome. Nusiaubėme vieno geranoriško ūkininko lauką, išpjovėm javų. Šiemet net speltos varpų aptikome. Kitas ūkininkas iš Upytės pažadėjo linų, jų dar važiuosime pasiimti“, – džiaugėsi darbštuolės.
Iki šios savaitės krekenaviškės ne vieną mašiną kūrybai reikalingos medžiagos parsigabeno: Krekenavos ir aplinkinių kaimelių gyventojai geranoriškai atiduoda savo gėlynų žiedus ir sodų derlių.
„Turime čia kermėkų, sausučių, bitkrėslių iš pievų, avižų, putino uogų. Įkomponuosime ir obuolių, ąžuolo lapų. Šiemet vargiai rasime tik šermukšnių – nesunoko, bet vainikams jie suteikdavo ryškų akcentą“, – kalbėjo I. Rudienė.
Išskirtinius, lauko ir gėlynų augalų vainikus Krekenavos moterys pina jau šešerius metus. Pasak pagrindinės iniciatorės I. Rudienės, viskas prasidėjo nuo miestelio gimnazijos mokinių išleistuvių. Šiai šventei mamos spalvingomis, gyvų augalų juostomis papuošė baziliką. Jos klebonui taip patiko, kad užsiprašė tokių dekoracijų ir Žolinei.
„Metai po metų ir tradicija prigijo. Visos bažnyčios per atlaidus puošiasi, bet mes šiek tiek kitaip. Kiekvienais metais stengiamės tobulinti savo rezultatus“, – pasakoja I. Rudienė.
Žolinės vainikai turi išsilaikyti iki paskutinės šios šventės dienos, todėl kūrėjos jiems ieško patvarių, negreit vystančių komponentų. Reikia gerai surišti, į virves moterys net ir nuospaudų prisitrina.
„Viską būtina užbaigti iki ketvirtadienio, tada kabinsime vainikus“, – planuoja darbštuolės.
O paklausta, koks jausmas užplūsta, kai darbas baigiasi ir jį stebi šventės svečiai, Irma pripažįsta, kad pasitaiko visko.
„Pirmiausia, aišku, užvaldo jaudulys, kaip atrodys, kaip laikysis. Paskui, kai gražu, džiaugiasi širdis. Bet būna ir atvirkščiai, kai rezultatas nuvilia“, – neslepia krekenaviškė.
Vienais metais, anot Irmos, pynėjos daug dirbo, o sukabinti vainikai tiesiog išnyko šventės visumoje. Kolonų tarpuose įtaisyti žolynai liko nepastebėti, rodėsi, kad kukliai papuoštas tik altorius.
Dabar be scenos „nėrinių“ iš lauko gėlių, stovės dar specialiai iš metalo sumontuota ir žolynais puošta kompozicija – saulė. Ją sukurti talkina vyriškus darbus atlikęs I. Rudienės vyras Egidijus.
Gėlės puoš Dievo motinos paveikslą, o storas 16 metrų javų vainikas apjuos lauko altorių. Šią puošmeną pina antra Krekenavos žolininkių komanda gretimame Lazdynėlių kaime.
Čia, kaip pasakoja vietiniai, gyvena didžiausia šios tradicijos darbininkė Nijolė Adamkevičienė. Ji gėles Žolinei kaupia nuo vienos šventės iki kitos.
„Dar iš pernai turiu prisidžiovinus, šiek tiek ir atvežė. Pinam su drauge Vida iš Krekenavos paeiliui. Kai viena pavargsta, sėda kita, bet darbas įdomus“, – pasakoja N. Adamkevičienė.
Pynėjos sako, kad iki šventės tikrai spės užbaigti darbą, o ir pačios atlaiduose būtinai dalyvaus.
„Bijojome koronaviruso, kai buvo karantinas, o dabar užsidėsim kaukes ir vis tiek atvažiuosim į šventę. Atlaidų praleisti negalima“, – patikina N. Adamkevičienė.
Ima net atostogas
Krekenavai nėra didesnės šventės nei Žolinė, kai iš visų kraštų suvažiuoja tiek svečių, tiek giminių. Tačiau I. Rudienė džiaugiasi, kad šio miestelio žmones, ypač jaunimą, sudomino ir vainikų gamyba.
„Štai Danguolė grįžusi iš emigracijos vasaromis visada puola mums padėti. Kita pasiima net atostogas Krekenavos pirminės sveikatos priežiūros centre, kad galėtų prisidėti. Labiausiai džiaugiamės dėl jaunimo, kad ir jiems tai įdomu“, – vardija I. Rudienė.
Šiemet pavasarį Krekenavos vainikai buvo siūlyti įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą, bet tradicija buvo įvertinta kaip dar per daug jauna. Tačiau ją palaikantys krekenaviškiai tiki, kad kitąmet šį tikslą pasieks ir jų žolynai taps jau oficialiai pripažinta paveldo vertybė.
