-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sakoma, kad jei nusprendei turėti vaiką, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno. Fotografai Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Valentinas Pečininas, aktorė Eleonora Koriznaitė ir teisėja Silvija Jakštienė žino, ką reiškia gyventi su dviem širdimis.
Panevėžio teismo rūmų teisėja S. Jakštienė prieš ketverius metus amžinai atsisveikino su brangiausiu žmogumi – mama. Tačiau ir po mirties dukra ją girdi. Tie žodžiai, pamokymai, patarimai ateina per senas kadaise mamos skaitytas knygas.
„Mama buvo labai šviesus žmogus, daug skaitė, net būdama aštuoniasdešimties turėjo „Facebook“ paskyrą ir bendravo su draugais socialiniuose tinkluose. Gaila, kad supranti, koks tas žmogus buvo brangus, kai jo netenki – kiek neiškalbėta, neišsakyta. Tik dabar vartau jos knygas, matau pabrauktas linijas, paraštėse – pastabas ir jaučiu, lyg ji man taip siunčia ženklus, pataria, paguodžia“, – ašarų vis dar nesutvardo teisėja.
S. Jakštienės santykiai su mama buvo neeiliniai. Kraujas šias dvi moteris itin glaudžiai susiejo. Daugelis, anot jos, ir dabar pastebi, kad dukra net kalba, gestikuliuoja kaip gimdytoja.
„Nebūdavo nė dienos, kad mes nekalbėtume. Beveik visą gyvenimą gyvenome tame pačiame mieste, visi receptai, visi patarimai buvo tik iš jos. Nuo vaikystės mama man buvo pavyzdys: nešiojo gražiausius karolius, dėvėjo nuostabias sukneles. Būdama maža kopijavau viską, turbūt kaip ir visos mažos dukrelės“, – prisimena S. Jakštienė.
Teisėja Silvija Jakštienė tik po mamos mirties suprato, kiek daug ji prarado. ASMENINĖ nuotr.
Teisėja prisipažįsta jaunystėje buvusi ne pati nuolankiausia dukra. Tačiau mama jos už tai niekad nesmerkė ir visada suprasdavo.
„Tais laikais auginant dukras baisiausia juk būdavo, kad išėjusi iš namų mergina negrįžtų su rėkiančiu „lauknešėliu“, – anų laikų problemas prisiminusi šypsosi S. Jakštienė.
Tačiau klystkeliais dukra nenuėjo ir netgi pasirinko tą pačią profesiją, kaip ir tėvai – abu buvo teisininkai. „Mama dirbo teisininke, visų buvo labai mėgstama, gerbiama. Galėjo dirbti ir po pensijos, bet vos jos sulaukusi išėjo auginti mano vaikų“, – pasakoja S. Jakštienė.
Darbe jai dažnai tenka susidurti su motinų bylomis ir matyti tokių pavyzdžių, kad pačios mama atrodo šventoji. Todėl džiaugiasi turėjusi labai gerą vaikystę.
Teisėja atvirauja, kad turi neblogą nuojautą ir kartais susapnuoja pranašiškus sapnus: jei tik naktį šluoji bažnyčią, lauk žinios apie mirtį. Tačiau motinos mirties dukra visiškai nenujautė. „Mama mirė staiga, per naktį. Sublogavo ir ryte paliko šį pasaulį ant mano rankų. Nedažnai ją susapnuoju ir po mirties, jei pasirodo sapne, tik gražiame“, – apie išlikusį ryšį su motina pasakojo S. Jakštienė.
„Matyt, pati gamta taip sutvarkė, kad kartais mamos su vaikais turi labai išskirtinį ryšį. Man nusišypsojo laimė tai patirti su mama ir savo sūnumi.“
M. Šileikaitė-Čičirkienė
Mamos mirtis gilų randą paliko ir panevėžietės fotografės M. Šileikaitės-Čičirkienės šidyje. Dukrą Albina Čičirkienė paliko jau daugiau nei prieš dešimtmetį.
„Ji tikėjosi sulaukti šimto metų, bet mirė truputį anksčiau“, – pasakoja fotomenininkė.
Marija augo trijų vaikų šeimoje, buvo jauniausia. Ji vienintelė taip artimai sutarė su mama. Ne todėl, kad turėjo pagranduko statusą – menas ir estetika, pasak fotografės, itin stipria kraujagysle susiejo abi moteris. „Mama rašė eilėraščius, ji visur ieškojo estetikos, net paprastuose dalykuose. Tos moters niekada nedomino gandai ir tuščios kalbos“, – mena M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Ji tiki astrologija, tad yra tikra, kad gimusi po Svarstyklių ženklu gali gerai sutarti net su aštrokais Skorpionais, kurio ženkle gimusi jos mama. „Svarstyklės – teisingumo ženklas, tad mama ką nors sprendžiant visada galutinį žodį prašydavo tarti manęs. Esą aš nuspręsiu teisingiausiai“, – šypsosi fotografė.
Zodiako ženklai puikiai išdėliojo ir pačios M. Šileikaitės-Čičirkienės santykius su jauniausiu sūnumi Mantu Misevičiumi-Sim. ASMENINĖ nuotr.
Zodiako ženklai puikiai išdėliojo ir pačios M. Šileikaitės-Čičirkienės santykius su jauniausiu sūnumi Mantu Misevičiumi-Sim, trimatės grafikos dailininku. Viena užauginusi tris vaikus, motina tik su mažiausiuoju gali valandų valandas kalbėti apie meną ir grožį. Neseniai jiedu ir savo kūrybinę parodą Panevėžyje pristatė.
„Sūnus gimė Dvynių ženkle. Pagal Zodiaką mūsų pora labai sutinka, taip iš tiesų ir yra. Mums niekad netrūksta bendros kalbos. Vyresnysis – Avinas, tad kartais užsispiria, dukra – Liūtas ir dažnai mėgsta vadovauti“, – dėsto menininkė.
Motinos dieną menininkė ketina praleisti Vilniuje su Manto šeima. Ilgi pasivaikščiojimai po sostinės senamiestį, kapines, užkandžiavimai lauko kavinėse šiems žmonėms niekada neprailgsta.
„Matyt, pati gamta taip sutvarkė, kad kartais mamos su vaikais turi labai išskirtinį ryšį. Man nusišypsojo laimė tai patirti su mama ir savo sūnumi“, – teigė M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Anot jos, tai tikrai nereiškia, jog kitus savo vaikus mažiau mylinti. Tiesiog vyresniųjų charakteriai šiek tiek kitokie, tad kartais pritrūksta tarpusavio supratimo.
Aktorės Eleonora Koriznaitė ir Eleonora Matulaitė viena kitą jaučia ir be žodžių. ASMENINĖ nuotr.
Sielos dvynėmis jaučiasi ir dvi Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Eleonora Matulaitė ir jos dukra Eleonora Koriznaitė. Šioms moterims kartais net nereikia kalbėti – viena kitą supranta be žodžių. Ne veltui abi turi tą patį vardą.
„Mama mane vadina Egle. Kartą paklausiau, tai koks mano vardas: Eglė ar Eleonora. –Taip, Egle, tavo vardas Eleonora, – nusišypsojo mama“, – pasakoja E. Koriznaitė.
Jai šiais metais sueis 58-eri, o mamai – 80. Tačiau abi vis dar kartu žengia į pamiltą teatro sceną. Čia moterys praleido visus gyvenimo metus. „Mūsų su mama ryšys labai artimas. Gal dėl to, kad gimėme po tuo pačiu Zodiako ženklu. Nuo pat mažens su ja eidavau į teatrą. Kai ji vaidindavo, sėdėdavau grimo kambaryje ir su aktorių kosmetika tapydavau stalą. Grįžusios kartu jį švarindavome grimui nuvalyti skirtu vazelinu“, – šilti prisiminimai iš vaikystės užplūsta E. Koriznaitę.
Vaidinti ji pati pradėjo nuo kelerių metukų, kai į sceną lipo būti viščiuku. Kartu su mama važinėjo į gastroles, miegodavo ant sulakstomų lovų teatrų salėse su kitais aktoriais ir kartais netyčia nuklysdavo į spektaklio epicentrą.
Iki pat E. Koriznaitės pilnametystės mama netikėjo, kad dukra pasuks teatro keliu – atžala buvo linkusi į dailę. Ši žinia scenos senbuvei nepatiko, bet teko susitaikyti. „Lankiau Dailės mokyklą, labai mėgau piešti, bet paskutinėje mokyklos klasėje supratau, kad turiu likti scenoje, jaučiau, kad ji man artima“, – pasakoja aktorė.
Kartu su mama ji vaidino vos keliuose spektakliuose. Abi moterys vaidmenis atliko ir E. Koriznaitę išgarsinusiame filme „Mano mažytė žmona“, kur suvaidino dukrą ir mamą.
Nė dienai savo devyniasdešimtmetės mamos vienos nepalieka fotografas V. Pečininas. Vyras ją švelniai vadina savo vaiku, nes sulaukus tokio amžiaus motinai reikia viso sūnaus dėmesio. „Aplankau ją kas dieną, bendraujame. Jei reikia išvažiuoti kur toliau, ilgesniam laikui, pasakau paskutinę minutę, nes kitaip niekur neišvykčiau“, – sako menininkas.
Jis pripažįsta: tokie santykiai kartais nuvargina. Mat nuo mažens buvo auklėtas tėvo griežtai, nerodyti emocijų. Tad ir dabar išmokti artumo nėra paprasta, nors mamą mylįs visa širdimi. „Jei man gyvenime taip nutiko, vadinasi taip turėjo būti, turiu išmokti kažkokią pamoką. Ir jau pradedu suprasti, ko mane likimas moko“, – sako fotografas.
Su mama vaikystėje jis nebuvęs itin artimas, tarp jųdviejų nebuvo itin daug šiltų apsikabinimų ir pokalbių. Dabar Valentinui tenka to mokytis naujai. Prie sūnaus itin prisirišusi pašnekovo motina, anot jo, kiaurai permato ir, rodos, viską nujaučia, kas vyksta atžalos gyvenime. „Jei tik susirandu draugę, mama iš karto supranta. Jai tokios naujienos nepatinka – nori mane turėti viena“, – pajuokauja V. Pečininas.
Savo mamai Tatjanai fotografas Valentinas Pečininas skyrė kūrybinę parodą. ASMENINĖ nuotr.
O pats V. Pečininas dažnai naktį pabunda nuo išgąsčio, kad mamai kažkas nutiko. Garbus jos amžius, sūnaus žodžiais, gąsdina kiekvieną dieną. „Man dabar sunku, bet bijau ir nelaukiu tos dienos, kai mamos nebebus. Labai nenoriu prarasti šito žmogaus“, – iš širdies prabyla Valentinas.
Mamai menininkas neseniai skyrė dešimt metų kurtą fotografijų parodą. Joje – stačiatikių tikėjimo tema. Autorius tik prieš kurį laiką sužinojo, kad mama visą gyvenimą slapta išpažino šitą tikėjimą. Sūnaus atmintyje iškyla prisiminimai, kai kartu eidavo prie cerkvės ir iš tolo stebėdavo, kas ten vyksta.
V. Pečinino motina – rusė, vaikystę praleidusi Kazachstano smėlynuose, kur gyveno vos keli žmonės. Iš čia šeima vėliau persikraustė į Latviją, kur ir susitiko fotografo tėvai. „Atidarant parodą apie stačiatikybę dalyvavo ir mano mama. Jai labai patiko toks dėmesys. Ir apskritai ji labai didžiuojasi prieš kitus, kad aš esu žinomas fotografas“, – svarbiausiu – mamos – įvertinimu džiaugiasi V. Pečininas.
