Kraštiečių susitikimas – su dainomis ir apdovanojimais

Šeštadienio vakarą visi keliai vedė į Paįstrį, kur vyko tradicinė kraštiečių šventė „Iš visų kraštų sugrįžkim į gimtinę“. Daugiau kaip tris dešimtmečius vykstanti šventė kasmet į gimtuosius namus parvilioja netgi tuos, kurie jau seniai pakėlę sparnus svetur.

Džiaugsmo ir gerų emocijų prisipildė visas miestelis – kas sulaukė seniai matytų vaikų ir vaikaičių, kas – klasės draugų ar vaikystės išdaigų bendražygių. O sveikinimo kalbos skambėjo ne tik vieno seniausių ir lietuviškiausių vardų savininkėms Onoms, bet ir naujai išrinktam Paįstrio krašto šviesuoliui, kuriuo šiemet tapo daugiau kaip keturis dešimtmečius jaunąją kartą ne tik matematikos ir geografijos, bet ir meilės savo tėvynei mokęs pedagogas Petras Vytautas Vaičiūnas.

Kaip pasakojo Paįstrio kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė, nors oficialiai tai 27-oji kraštiečių šventė, jos tradicijos – gerokai senesnės. Į Oninių atlaidus ir šventę šiuose kraštuose gimę ir augę pradėti kviesti dar tuomečio „Pergalės“ kolūkio pirmininko. Tuomet sporto ir meno šventė buvo organizuojama Adomavoje, kur yra nuostabaus grožio senas parkas. Šventė vykdavo prie dabar jau sudegusios pirties.

„Dar turime žmonių, kurie mena tas pirmąsias šventes. O jos buvo išties gražios: kasmet vykdavo žirgų lenktynės, persirengėliai ir kviesliai plaukdavo Lėvens upe, buvo organizuojamos sportinės varžybos ir gausūs mėgėjų meno kolektyvų pasirodymai. Tad ir mes stengiamės šias tradicijas išsaugoti“, – sakė D. Kiršgalvienė.

Oninių atlaidai visuomet šiuose kraštuose buvo iškilmingi ir gausūs, į juos suvažiuodavo didžioji dalis kraštiečių, tad prieš tris dešimtmečius įkūrus kraštiečių klubą „Ąžuolas“ susitikimai pradėti organizuoti būtent per Oninių atlaidus.

„Tokį gražų lietuvišką vardą dabar turi vis mažiau moterų, o kažkada jis buvo vienas populiariausių, todėl ir Oninių atlaidai būdavę garsūs. Norisi, kad ir toliau mūsų kraštiečiai būtų kaip viena didelė šeima, kad Paįstrys būtų mielas ir artimas ne tik per šventes, bet visada“, – teigė D. Kiršgalvienė.

Onos gatvelės palikuonė

Paįstrio šventės išskirtinumas, kad čia veiklos rado ir jau garbaus amžiaus sulaukę senjorai, ir patys mažiausieji šio krašto atstovai. Organizatoriai suskaičiavo, kad į šventę atvyko per du šimtai kraštiečių. Tiesa, daugelis prisipažino, kad dar daugiau svečių turėtų būti sekmadienį, per bažnyčioje vyksiančius Oninių atlaidus.

Kaip sakė paįstrietė Dalia Juškienė, jau daug metų bent jų šeimoje svečių laukiama būtent sekmadienį, kai prie bažnyčios vyksta šventinis kermošius.

„Esu ne vietinė, atėjūnė, nes į šį kraštą atėjau pirmiausia dirbti, paskui atsirado ir šeima. Per tiek metų jis ir man savas patapo, bet per Onines atvyksta tik vyro giminės, dažniausiai sekmadieniais į atlaidus“, – sakė D. Juškienė.

Apie tai, kad svarbiausia Paįstrio šventės kulminacija – Oninių atlaidai, nuo vaikystės prisimena ir dabar Panevėžyje gyvenanti pedagogė Daiva Andrašiūnienė. Jos močiutė buvo Ona, mamos antrasis vardas taip pat Ona, tad šiai dienai šeima ruošdavosi iš anksto. Į namus sugužėdavo visa giminė. Tiesa, jos vaikystėje Onų būdavo gerokai daugiau – kone kiekvienoje gatvėje po kelias, tad Paįstryje Oninės buvo didžiulė šventė.

„Čia, Onų gatvelėje, gyveno mano močiutė, dabar tėveliai. Mano vaikystėje praktiškai kiekviename name buvo po Oną, gal šešios ar septynios gyveno vien mūsų gatvelėje. Todėl Oninės labai sena ir graži tradicija, kai suvažiuodavo visa giminė. Ir dabar stengiamės, jeigu nesame toli išvažiavę, grįžti į gimtąjį Paįstrį. Šįkart atvyko ir mano brolis su vaikais ir vaikaičiais, net keturios kartos. O man tai gal jau 53-ios Oninės“, – šypsosi D. Andrašiūnienė.

Ruošiasi jubiliejui

Ir išties, šventės organizatoriams pakvietus Onas į sceną pasipuošti ąžuolų lapų vainiku, jų buvo mažiau kaip dešimt. Jauniausiai Onutei – jau per penkiasdešimt. Tad panašu, kad šis vardas dar po kelių dešimtmečių gali tapti vienas retesnių.

Kraštotyrininkė, poetė ir visuomenininkė Ona Jankevičiūtė-Striškienė įsitikinusi, kad visi vardai yra geri, bet džiaugiasi, kad tėvai jai, aštuntam ir pačiam jauniausiam vaikui, davė būtent Onos vardą, kurio atsiradimo istorija – labai paini ir sudėtinga. Ji pamena tik tiek, kad kai buvo labai mažytė, susirgo plaučių uždegimu, tad dėl viso pikto buvo pakrikštyta namuose. Iš pradžių ji gavusi vieną vardą, bet po gero pusmečio tėčio iniciatyva pradėta vadinti Onute. Todėl per kiekvienas Onines jai tenka sulaukti gausybės sveikinimų ir svečių. Bet vis tik smagiausia šios šventės dalis – galimybė susitikti buvusius klasės draugus. Šiemet jie švęs 45-metį, kai baigė tuometę Paįstrio pagrindinę mokyklą.

„Labai smagu vėl visus pamatyti, pabendrauti, juk paprastai tokios šventės ir yra vienintelė proga visiems susibėgti. O kitąmet turėsime jubiliejinę šventę – 30 metų, kai mano vyras Benediktas Striška su bendraminčiais įkūrė kraštiečių klubą. Nors mano vyras kilęs iš Biržų, tačiau Paįstrį laikė savo kraštu. Ta proga greitu metu turėtų pasirodyti ir mano knygą apie vyrą, nes tai buvo neeilinė asmenybė“, – atviravo O. Jankevičiūtė-Striškienė.

Šviesuolio nominacija – mokytojui

Gėlėmis ir šypsenomis pasipuošė ne tik Onos, bet ir Paįstrio krašto šviesuolio nominaciją šiemet gavęs ilgametis Paįstrio gimnazijos mokytojas Petras Vytautas Vaičiūnas. Kadangi šiųmetis šviesuolio vardas buvo laikomas paslaptyje iki pat šventės, tai tapo malonia staigmena tiek šventės dalyviams, tiek ir pačiam nominantui. Daugiau kaip keturis dešimtmečius matematikos, geografijos, braižybos, o vienu metu ir kūno kultūros mokytoju dirbusį P. V. Vaičiūną praktiškai pažįsta visi paįstriečiai.

Pats P. V. Vaičiūnas išgirdęs, kad šiemet yra išrinktas metų šviesuoliu, kalbėdamas jaudinosi ir kuklinosi, ar tikrai yra vertas tokios pagarbos.

„Jaudinuosi, nes labai netikėta žinia, nors prieš renginį būtų įspėję, bent kalbą būčiau pasiruošęs. Didžiulė staigmena ir nežinau, ar esu vertas tokio įvertinimo“, – kuklinosi šviesuolis.

Nors jis pats kilęs iš Upytės, Paįstryje praleido beveik septynis dešimtmečius. Kaip prisipažino P. V. Vaičiūnas, čia jį atvedė darbas ir meilė. Mokykloje jis išdirbo daugiau kaip keturiasdešimt metų, tad geriausiai jį galėtų apibūdinti jo mokiniai.

„Nebuvau labai griežtas, bet drausmės reikalavau. Man labai svarbu buvo, kad mokiniai ne tik įgytų žinių, bet ir būtų savo šalies patriotai, mylėtų savo kalbą, istoriją, žemę, kad didžiuotųsi esantys lietuviais“, – susijaudinęs kalbėjo P. V. Vaičiūnas.

Praėjusiais metais Paįstrio krašto šviesuolio apdovanojimas buvo įteiktas kraštotyrininkui, tautodailininkui, krašto istorinės atminties puoselėtojui Bronislavui Mažyliui.