-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Reikšmingoms progoms skirtas renginys sukvietė ne tik kolegijos bendruomenę, bet ir gimtosios kalbos puoselėtojus bei mylėtojus. Sulaukta ir garbių svečių. ,,Kalba mūsų valstybės tapatybės žymuo. Per ją mes vadavomės iš baudžiavos, ėjome į Sąjūdį ir Nepriklausomybę. Seniau kalbos sargyboje stovėjo kultūros žmonės, o dabar kalbotyrininkai“, –pažymėjo renginio vedėja, muziejininkė ir etnologė Vitalija Vasiliauskaitė. Ji pristatė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę dr. Daivą Vaišnienę, Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininką dr. Aldoną Pupkį, Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovę dr. Jurgitą Jaroslavienę ir tos įstaigos vyriausiąją mokslo darbuotoją dr. Ritą Miliūnaitę
Šią ypatingą dieną susirinkusiuosius ir svečius sveikino Panevėžio kolegijos direktorius dr. Gediminas Sargūnas. Jis, kalbėdamas apie kalbos reikšmę tautiškumui ir valstybei išsaugoti, ne tik rėmėsi kalbininko A. Pupkio, baltų šaknis turinčio vokiečių filosofo Imanuelio Kanto mintimis apie kalbą ir jos svarbą, bet ir atkreipė dėmesį, kad Panevėžio kolegija, įkurta buvusiame Mokytojų seminarijos pastate, didžiuojasi, jog 1906–1908 metais čia darbavosi žymiausias lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas J. Jablonskis.
,,Atsiliepti ir paminėti Lietuvių kalbos kultūros metus mus įpareigoja ir prieš penkmetį įkurta šio kalbininko vardu pavadinta auditorija bei iki šiol kolegijoje rengiami pedagogai“, – sakė direktorius. Pasak jo, dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek per tuos penkerius metus J. Jablonskio auditorijoje lankėsi svečių, ekskursijų, kiek vyko renginių. G. Sargūnas pabrėžė, jog auditorijos įkūrimas įkvėpė knygos „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“ idėją. Šis solidus leidinys neseniai išvydo dienos šviesą.
Buvo prisimintas prieš penkerius metus vykęs J. Jablonskio auditorijos atidarymas ir susirinkusiesiems buvo pademonstruota ištrauka iš tuo metu rodyto kolegijos studentų teatro spektaklio „Nubudom kalbos geležy“ (rež. D. Andrašiūnienė) ištrauka.
Kalbininkas dr. A. Pupkis sakė, kad Panevėžyje yra lankęsis daugybę kartų, tačiau Panevėžio kolegijoje ir J. Jablonskio auditorijoje – pirmą sykį. Šį įvykį, kaip reikšmingą faktą, jis tvirtino įrašysiąs į savo biografiją. Kalbininkas priminė (tai buvo parodyta ir spektaklio ištraukoje), kad būtent Panevėžyje J. Jablonskis palaimino būsimą kalbininką Juozą Balčikonį paskirti savo gyvenimą gimtajai kalbai puoselėti. 1920–1924 m. J. Balčikonis buvo Panevėžio mokytojų seminarijos direktoriumi, o vėliau J. Jablonskio pastangomis pradėjo savo veiklą Kauno universitete. Šį žymų, iš Panevėžio krašto kilusį kalbininką A. Pupkis laiko savo didžiausiu mokytoju.
Džiaugdamasis neseniai kolegijos išleista knyga „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“, A. Pupkis sakė esąs dėkingas knygos iniciatorei ir vienai iš sudarytojų Vilijai Raubienei, kad į jį kreipėsi parašyti įžanginį žodį.
„Labai didžiuojuosi šiuo savo straipsniu. Jo rašymas man suteikė daug naujų ir vertingų patirčių“, – pažymėjo kalbininkas. Jis pabrėžė, kad ši knyga yra svarus įnašas į Lietuvos švietimo istorijos lobyną, o kolegija gali didžiuotis prisidėjusi prie mūsų valstybės švietimo ištakų įamžinimo. A. Pupkis akcentavo, jog knyga unikali keliais atžvilgiais. Pirmiausia, daug dėmesio skirta seminarijos dėstytojams: jų asmenybėms, veiklai, indėliui į Panevėžio miesto ir Lietuvos kultūrą. Antra, nė kiek ne mažiau dėmesio tenka ir seminarijos pirmajai absolventų laidai. A. Pupkis prisipažino su didžiausiu susidomėjimu skaitęs apie kalbininką, žodynininką Napalį Grigą, pedagogą, spaudos darbuotoją Kazimierą Masiliūną, filologę, ištikimą J. Balčikonio bičiulę Kazę Žekonytę, kalbininkę Juliją Žukauskaitę, kuri, kaip sakė A. Pupkis, universitete buvo jo lituanistinės praktikos vadovė, ir kt. „Tai žmonės, kuriuos vienijo bendra idėja – tarnauti Lietuvai. Mes dabar dažnai būname susiskaldę, o ši knyga primena, kad vienybė yra ta vertė, kuri leidžia matyti kol kas dar neišsivaikščiojusią Lietuvą“, – sakė kalbininkas. Jis išskyrė dar vieną šios knygos vertybę – unikalias, tą laikotarpį atspindinčias fotografijas. A. Pupkis dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šios knygos gimimo.
Renginio dalyvius sveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Daiva Vaišnienė. Ji priminė, jog neverta pamiršti, kad buvo laikotarpis, kai lietuviai neturėjo galimybės mokytis savo kalba, kai knygos buvo leidžiamos svetima kalba, ir klausė: ar dabar, turėdami savo kalbą, suvokiame, kad už ją turime būti dėkingi? Apžvelgusi mūsų kalbos ištakas, ji pažymėjo, jog, norint atkreipti kuo daugiau dėmesio į kalbos ir valstybės sąsajas, Lietuvių kalbos kultūros metams paminėti buvo skirta ne viena diena, o laikotarpis tarp dviejų mūsų valstybei svarbių datų: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios. D. Vaišnienė džiaugėsi, kad šiais metais šiai progai numatyta net 2000 renginių. Į juos yra įsijungusios švietimo, kultūros įstaigos, Lietuvos ambasados ir užsienio šalių lietuvių bendruomenės.
Šia iškilia proga visuomenininkė Vida Beinortienė susirinkusiesiems perskaitė savo vyro, Kovo 11-osios Akto signataro Juliaus Beinorto sveikinimo laišką ir padovanojo kolegijai neseniai išleistą jo sudarytą knygą „Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m.“
Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. R. Miliūnaitė pranešime „Ką lietuvių kalba mums reiškia šiandien“ apžvelgė kalbos funkcijas. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė, vyresnioji mokslo darbuotoja supažindino su skaitmeniniais lietuvių kalbos ištekliais. Baigdama renginį jo vedėja V. Vasiliauskaitė linkėjo visiems išsinešti savyje atsakomybę: kasdien saugoti valstybę švariai mąstant ir aiškiai kalbant.
