-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Senoliai Velykas švęsdavo kaip reikiant – džiaugsmas liedavosi per kraštus. Užsiėmimų turėdavo ir jauni, ir seni. Primirštos tradicijos yra lalavimas, kiaušiniavimas, dėdinėjimas, o dar sutinkamos – supimasis sūpuoklėse, laistymasis vandeniu, margučių ridenimas.
Kiekvienoje šeimoje šiandien formuojasi savitos Velykų tradicijos.
„Panevėžio balsas“ teiraujasi panevėžiečių, kokią reikšmę jiems turi šv. Velykos, be kokių tradicijų ir papročių jos tiesiog neįsivaizduojamos?
Velykos man yra didžioji atgimimo, pavasario šventė ir, žinoma, artimiausių žmonių ramaus pasibuvimo drauge laikas.
Tradiciškai švęsti šv. Velykų su mama keliaudavome pas senelius, šią jaukią tradiciją tęsiame ir toliau.
Velykų išvakarėse visa šeima marginame kiaušinius su svogūnų lukštais ir dažais, kartu dedame prisirinktų nedidelių lapukų, šakelių ar ryžių – jie palieką savo pėdsaką ir pagyviną margutį.
Kiaušinio marginimo procesas tampa bendru kūrybos laiku.
Aptarinėjame spalvas, jas maišome, kartu dedame tekstūrinius augalus ir visuomet varžomės, kieno rezultatas bus gražiausias. Labai įdomu išvyniojus ir nuplovus svogūnų lakštus apžiūrėti, kurie eksperimentai pavyko.
Pamenu, vaikystėje linksmiausia šios šventės dalis būdavo kiaušinių ridenimas ir šv. Velykų rytą dovanėles nešančio Velykų zuikučio laukimas.
Mūsų šeimoje Velykos nuo seno svarbi šventė.
Kol buvo gyvi tėveliai, visas būrys pas juos suvažiuodavom. Į kaimą susirinkdavo didelė giminė.
Mūsų velykinės tradicijos prasideda dar nuo Verbų sekmadienio.
Dar iš vaikystės pamenu, kaip ryte mus, dar miegančius vaikus, mama švelniai paplakdavo kadagio šakele, sakydama: „Ne aš plaku, verba plaka. Už savaitės bus Velykos.“
Kaime augo bent keletas kadagių – nebūdavo sunku verbą nusiskinti.
Po to važiuodavome bažnyčion į miestą.
Ir nuo Verbų sekmadienio prasidėdavo didysis laukimas. Pamenu, tą savaitę mama kruopščiai tvarkydavo visus kambarius.
Tiek Verbų, tiek Velykų išvakarėse būtinai eidavome į pirtį.
Dar įsimintina, kaip vaikai laukdavome Velykų Bobutės dovanų. Mama vis primindavo susisukti gūžtą, kad naktį atėjusi Velykė turėtų kur dovaną padėti.
Mūsų šeima ir dabar laikosi senos tradicijos kiaušinius dažyti tik natūraliais dažais: svogūnų lukštais, visokiomis žolelėmis. Vaikystėje aprišdavome iš miško parsineštais žalumynais, žibučių žiedeliais dekoruodavo.
O vienas iš šiuolaikiškų išbandytų būdų – dažymas raudonajame vyne. Išeina tokia įdomi graži spalva.
Laikomės tradicijos apsilankyti bažnyčioje. Per Kalėdas einame iš vakaro, per Velykas – ryte.
Linkiu visiems išsaugoti senąsias tradicijas, visiems Velykų dieną susirinkti namuose prie stalo, pajausti artumą ir buvimo kartu gerumą.
Dabar populiarėja Kalėdų, Velykų šventes užsisakinėti kavinėse. Mūsų šeimai tai svetima. Mums Velykos – šventė su tradicijomis, einančiomis iš kartos į kartą.
Velykos mums yra viena gražiausių švenčių.
Nors nuo vaikystės nesu didelė kiaušinių dažymo mėgėja, bet man patinka kasmet išbandyti vis įdomesnius ir kartu gana paprastus marginimo būdus.
Mėgstu kiaušinius papuošti natūraliomis žolelėmis, lipdukais, spalvotomis lipniomis juostelėmis, marginame naudodami kempinėlę, piešiame ant jų žymekliu, dažome natūraliai – burokėliais, ciberžole, špinatais arba mėlynuoju kopūstu. Pernai išbandžiau kiaušinių dažymą su ryžiais.
Mama kasmet per Velykas mums su sese po visus namus išslapstydavo šokoladinius kiaušinius, o mes jų nuo ankstyvo ryto ieškodavome. Ši tradicija tęsėsi net ir tada, kai užaugome ir išsikraustėme iš namų.
Tik dabar mama mums paslepia po vieną kiaušinį, o pagrindinė šokoladinių kiaušinukų ieškotoja jau yra mano dukrytė.
Taip pat ridename margučius. Susirenkame visa šeima ir rengiame margučių ridenimo varžybas.
Jei per Velykas geras oras, daugiau laiko leidžiame kieme.
Susigalvojame aktyvios veiklos – rengiame estafetes, margučių paieškas kieme su įvairiausiomis užuominomis.
Žinoma, Velykų rytą būtinai tikriname margučių stiprumą – kiekvienas išsirenkame po margutį ir žiūrime, kieno šį kartą tvirčiausias.
Velykos ir Naujieji metai man visą gyvenimą buvo, o ir dabar tebėra, pačios gražiausios metų šventės.
Esu stačiatikė, tad Velykas švęsiu savaite vėliau nei katalikai.
Iš apšaudomo Mariupolio į Lietuvą su dviem anūkais ir dviem proanūkėm pernai atbėgome kaip tik prieš pat Velykas.
Atvykome išbadėję, vaikams svajojant, kur gavus duonos užkrimsti. Ir štai tokie nusikamavę vargšai Lietuvoje mes buvome pasodinti prie Velykų stalo.
Tuomet pastebėjau, kad Lietuvoje pagrindinis Velykų stalo akcentas – margučiai.
Tačiau ant jo nebuvo kepinio, mūsų vadinamo pascha.
Vėliau išgirdau, kad tokį gaminį kepate ir jūs, o vadinate jį Velykų boba.
Mes, ukrainietės moterys, paschą kepame specialioje formoje, tai kepinys iš pačių geriausių miltų, būtinai naminių kiaušinių, sviesto, grietinės, razinų.
Iškepusio viršų apliejame saldžiu glajumi.
Velykų dieną pasha būna visiems padalijama, ji – savotiškas šeimos vienybės simbolis.
Valgome paschą būtinai palaimintą popo.
Į cerkvę mes, ukrainiečiai, Velykų dieną laiminti, kiti tai vadina – šventinti, nešame ne tik paschą, bet ir margučius, naminius lašinius, žiupsnelį druskos ir būtinai butelį raudonojo vyno.
Kas nori, neša ir kitokių produktų.
Uoliausi tikintieji švęsti Velykų į cerkvę renkasi naktį. Vykstant Kristaus prisikėlimo apeigoms, sulaukiama ryto, tuomet visi vienas kitą sveikina, palaiminamas maistas ir einama į namus švęsti.
Kas naktį nebuvo cerkvėje, turi galimybę vėliau visą dieną į ją nešti maisto – jis bus palaimintas.
Pernai stačiatikių Velykų nešvenčiau. Mes, pabėgėliai, buvome pernelyg pavargę, be to, ir neturėjau pinigų šventei.
O šiemet turiu prikaupusi svogūnų lukštų, tad su anūkais ir proanūkėmis jų nuoviru dažysime kiaušinius.
Esu mačiusi jūsiškių išskutinėtų bei vašku margintų velykinių kiaušinių. Ukrainoje kiaušinių nei skutinėjame, nei marginame vašku.
Rengdamiesi Velykoms mes virtus kiaušinius apvyniojame plonais siūlais, stengdamiesi padaryti ornamentus. Tokius juos apvyniotus dedame į vandenį su dažais, o ištraukus ir nuvyniojus siūlus išeina išskirtinai gražūs margučiai.
Labai norėčiau Velykas švęsti Ukrainoje.
Girdžiu, kad pietiniuose mūsų rajonuose jau šilta, kai rusai nebombarduoja, žmonės sodina bulves.
Šv. Velykos mūsų šeimoje didelė šventė.
Jau tapo tradicija, kad Didįjį šeštadienį, visus darbus atlikę, iškuopę dulkes, iškepę zuikius visa gausi šeima susirenka mūsų namuose marginti margučių.
Kiaušinius margina visi – tėvai, broliai, seserys, vyrai, žmonos, vaikai.
Kol buvau maža, kiaušinius margindavome aukštaitišku būdu – įvairiomis žolelėmis.
Bet jau daugiau kaip dešimt metų į mūsų šeimą atėjo nauja tradicija kiaušinius marginti vašku.
Tokį marginimo būdą atradau pradėjusi dirbti Kraštotyros muziejuje.
Iš pradžių tai pasirodė neįmanomai sudėtinga. O dabar netgi mano vaikai, tokį kiaušinių dažymo būdą išbandę vos kelerių metų, margina vašku.
Tai labai smagu ir ne taip sudėtinga, kaip pasirodė iš pradžių.
Toks marginimas savotiškai suvienija šeimą.
Per Velykas vašku išmarginame apie trisdešimt kiaušinių. Būna, atvažiuoja seneliai ir atsiveža vos kelis kiaušinius, bet kai pagauna įkvėpimas, pradeda ieškoti, ar dar kas nors turi nenumargintų kiaušinių.
Žinoma, prasideda netikėčiausi eksperimentai ir konkursai, kieno gražiausias ir keisčiausias. Tokiame konkurse dalyvauja visi margintojai – vaikai, tėvai, seneliai.
O sekmadienį, kaip ir daugelis šeimų, sėdame prie šventinio stalo ragauti margučių.
Ir ne tik ragauti, bet ir patikrinti, kieno stipriausias.
Margučius ridename tik lauke, aišku, jeigu nėra sniego, kaip kartais per Velykas pasitaiko. Taip budinama žemė.
Mūsų šeimoje margučių ridenimas yra visų, ne tik vaikų, pramoga.
Dar per Velykas būtina išeiti pasisupti, nesvarbu, kad ir koks būtų oras. Tai būtina tradicija, vieni kitiems linkint, kad ateinantys metai būtų geri, o visi šeimos nariai sveiki.
