-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O Panevėžyje toks yra. 1905 metais panevėžiečio Juozo Masiulio įsteigtas ir tebeveikiantis šviesos ir kultūros židinys – knygynas, iki šiol valdomas tos pačios giminės palikuonių.
Panevėžio vaizdas be pačiame jo centre įsikūrusio Juozo Masiulio knygyno sunkiai įsivaizduojamas.
Kad ir stūksotų toje vietoje koks nors kitas įspūdingas pastatas, vargu ar jis savo verte ir reikšme galėtų lygintis su miesto puošmena ir pasididžiavimu – senuoju naujai atgimusiu knygynu.
Ko vertas vien tas istorinis faktas, kad vos carui 1904 metais panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, pirmasis lietuviškas knygynas buvo įkurtas būtent Panevėžyje.
„Anksčiau negu garsusis Šlapelių knygynas Kaune“, – pabrėžia istorijos tyrinėtoja, senojo knygyno gerbėja ir knygos apie jo įkūrėją J. Masiulį autorė Joana Viga Čiplytė.
Tiesa, dėl Panevėžio knygyno įkūrimo datos kurį laiką abejota – nebuvo tikslių duomenų. Ir net 2016 metais, kai buvo minimos J. Masiulio knygyno įkūrimo 110-osios metines, vis dar svarstyta, ar tikrai Panevėžyje jis atsirado 1906-aisiais?
Ilgai ir kruopščiai dirbusi archyvuose J. V. Čiplytė surado įrodymų, kad knygynas savo veiklą pradėjo anksčiau.
1905 metų lapkričio 24 dieną Kaune išėjusiame lietuviško laikraščio „Nedėldienio skaitymai“ pirmajame numeryje ji aptiko skelbimą apie jau veikiantį knygyną: „Panevėžyje lietuviškas knįgynas Masiulio. Nauja (Dvarna) ul. Federavičėnės namai. Gaunama visokių knįgų, natų ir devotiškų daiktų: rožančių, škaplierių ir k.“
„Ši reklama – vienintelis išlikęs rašytinis dokumentas, leidžiantis tvirtinti, kad Juozo Masiulio knygynas įkurtas 1905 metais“, – sako knygyno istoriją tyrinėjusi panevėžietė.
J. V. Čiplytė ir didžiulis būrys knygos mylėtojų tikisi, kad 2025 metais miestas deramai paminė 120 metų knygyno sukaktį ir prisimins garbingą jo įkūrėją.
Viena iš dabartinių knygyno vadovų J. Masiulio vaikaitė Karolina Masiulytė-Paliulienė sako, kad jau dabar intensyviai ruošiamasi garbingosios datos paminėjimo šventei ir tikimasi, jog pavyks ją surengti įspūdingą bei įdomią.
„Panevėžiečiams jau rengiame staigmenas, tik dar nenuspręsta, ar iškilmės vyks vasarą ar rudenį“, – intriguoja K. Masiulytė-Paliulienė.
Per ilgus knygyno gyvavimo metus būta visko. Pasibaigus pirmajam – ikikariniam – gyvavimo etapui, tęsėsi antrasis – tarybinių metų laikas.
Laimė, nacionalizuotas knygynas išlaikė savo paskirtį – neatidarė jame kokio nors sandėlio ar kontoros, neįkūrė bendrabučio.
Dar 1905 metais Juozo Masiulio įkurtas lietuviškas knygynas iki šių dienų veikia toje pačioje vietoje. G. Kartano nuotr.
O dabartinis trečiasis knygyno gyvavimo etapas prasidėjo Lietuvai tapus nepriklausoma. 1993 metais Juozo Masiulio sūnus Jonas perėmė šiuos knygų namus iš valstybės.
Nuo 1995 metų jiems ėmėsi vadovauti iš Paryžiaus į Lietuvą grįžę Jono dukra Karolina Masiulytė-Paliulienė ir jos vyras Arūnas Paliulis.
Knygynas sutvarkytas, atnaujintas.
Ponia Karolina prisimena, kad pradėjusi Panevėžio knygyno atnaujinimo darbus sulaukė ne vieno panevėžiečio pastabų. Žmonės manė, kad bus keičiama šio pastato paskirtis, tad negailėjo karčių žodžių ir piktinosi: „Ką jūs darote? Juk čia visada buvo šventovė – knygynas. O dabar negi maisto parduotuvę atidarysite?“
Teko panevėžiečius raminti ir skubinti remonto darbus, kad visi įsitikintų: knygynas čia buvo ir bus.
Dabartiniais knygyno reikalais rūpinasi ir daug minčių, idėjų jo veiklai patobulinti turi J. Masiulio proanūkė, K. Masiulytės-Paliulienės dukra Lina Paliulytė-Gudė.
O tai, kas jame vyksta, ramiai stebi iš portreto žvelgiantis jo įkūrėjas J. Masiulis. Nežinomo dailininko tame pačiame knygyne maždaug 1926 metais tapytas portretas daug keliavo, daug kur pabuvo, kol galop vėl grįžo į savo tikruosius namus.
1944 metais traukdamasi iš Lietuvos J. Masiulienė suvyniojo šį portretą į drobę ir išsivežė. Vėliau portretas buvo restauruotas, naujai įrėmintas, o knygyno įkūrėjo sūnus Jonas Masiulis parvežė jį atgal į Panevėžį.
Apie knygyno įkūrėją knygą „Juozas Masiulis. Knygnešys ir knygininkas“ pradėjusi rašyti J. V. Čiplytė net nenujautė, kiek triūso teks įdėti renkant medžiagą, pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose ieškant prieškario metų knygyno veiklos liudytojų.
Knygos autorei pavyko surasti ir buvusią prieškario knygyno darbuotoją, tuomet jau 85 metų sulaukusią Valeriją Astrauskaitę-Aleliūnienę, nepamiršusią nei buvusių šeimininkų, nei kartu dirbusių žmonių. Ji daug papasakojo, dovanojo nuotraukų.
Prisiminimų apie knygyną autorė rado ir įvairiuose užrašuose, periodikoje.
Viename iš tų prisiminimų pasakota, kad 1908 metais vabalninkietis, būsimas kunigas poetas Vincas Stonys, vėliau pasirinkęs slapyvardį Kazys Žitkus (Žitkevičius), atvykęs į Panevėžį mokytis keturklasėje mokykloje, stebėjosi ne tik Nevėžio upės grožiu.
Jo atradimas buvo didelis Juozo Masiulio lietuviškas knygynas, kurio darbuotojai, leidę jaunuoliui ilgoką laiką praleisti skaitant knygas ir su visokia spauda susipažinti, paliko labai malonų įspūdį.
J. Masiulis su vaikais Ona ir Jonu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
J. Masiulis daug nusipelnęs Panevėžio kultūrai. Juk jei ne jo didžiulė meilė knygai, pagarba spausdintam lietuviškam žodžiui, nežinia kada Panevėžyje būtų atsiradęs knygynas.
Lietuviškų knygynų istorija skaičiuoja palyginti neilgus metus – kiek daugiau nei šimtmetį. Juk net 1904-aisiais panaikinus spaudos draudimą, knygynai iš karto nepradėti steigti. Daug kur jie įkurti tik po gero dešimtmečio ar dar vėliau
J. Masiulis jau anksčiau buvo susipažinęs su lietuviška spauda – platino knygnešių gabenamus draudžiamus leidinius.
O įkūręs knygyną kiek vėliau ėmėsi ir knygų leidybos, pasitarnaudamas panevėžiečiams 1912–1914 metais leido Panevėžio lietuviškos pradžios mokyklos mokytojo Mato Grigonio knygeles vaikams, išleido dvi Panevėžio gimnazijos auklėtinio Juozo Čerkeso-Besparnio poezijos knygeles, o 1914–1915 metais – ir Panevėžio kalendorių.
Šis Panevėžio šviesuolis gimė 1864 metų kovą Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaime.
Po tėvo mirties J. Masiulis, jauniausias iš septynių vaikų, nusprendė savarankiškai gyventi ir atvyko į Panevėžį. Čia įsidarbino seserų Jokubaičių prekybos namuose. Įgavęs patirties, su dėde Vincu Kuzma nusprendė užsiimti prekyba. Iš pradžių prekiavo maisto produktais.
Tačiau jį visada traukė knygos, netgi priklausė garsiajai Garšvių knygnešių draugijai ir platino uždraustas lietuviškas knygas.
O panaikinus spaudos draudimą, atsirado galimybė atidaryti legalų knygyną, tad ir sugalvojo verstis knygų prekyba.
Pirmasis lietuviškas knygynas veikė toje pat vietoje, bet patalpos buvo nuomojamos, vėliau jas J. Masiulis su žmona įsigijo.
Žinoma, kad J. Masiulis palaikė ryšius su J. ir M. Šlapelių, J. Zavadskio, S. Banaičio ir kitais garsiausiais Lietuvos knygynais.
Daug ko to meto knygyne panevėžiečiai galėdavo įsigyti – veikė ir rašymo reikmenų parduotuvė, pardavinėtos žvakės, reikmenys rankdarbiams, žaislai ir kt.
Juozas Masiulis su knygyno darbuotojais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Šeimą J. Masiulis sukūrė 1908 metais, vedė iš Pumpėnų valsčiaus kilusią Juozapotą Kuzmaitę. 1909 metais jiems gimė duktė Onutė, o 1911-aisiais – sūnus Jonas – K. Masiulytės-Paliulienės tėtis.
Abu sutuoktiniai darbavosi knygyne, buvo aktyvūs visuomenininkai.
J. Masiulienė dalyvavo rinkimuose į pirmąją Panevėžio miesto tarybą ir buvo išrinkta. Pirmojoje Panevėžio miesto taryboje moteris dirbo apie dvejus metus.
Miesto Tarybos nariu kurį laiką buvo ir J. Masiulis.
Jis garsėjo ir kaip mecenatas – prisidėjo prie Panevėžio katedros statybos, rūpinosi labdaringa organizacija Šv. Vincento ir Paulo draugija, jos veiklą rėmė pinigais.
Toks veiklus, nesavanaudiškas žmogus buvo labai gerbiamas.
Tad kovo mėnesį minimų Juozinių – jo vardo dienos proga – pasveikinti knygyno savininko atžygiuodavo net Panevėžio gaisrininkų orkestras. O 1940-aisiais, kai J. Masiulis jau sunkiai sirgo, jam, patale gulinčiam, po knygyno langais religines giesmes giedojo Panevėžio katedros, kurios mecenatas buvo, choristai.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Masiulio šeima buvo pasitraukusi į Smolenską, bet paskelbus Lietuvos nepriklausomybę vėl grįžo į Panevėžį.
Tačiau čia netrukus J. Masiulis buvo patekęs į didelę bėdą. 1919 metų sausį į Panevėžį įsiveržus raudonajai armijai pradėti įkaitais grobti žinomi žmonės ir už juos reikalauta išpirkos.
Tarp pagrobtųjų atsidūrė ir J. Masiulis, tad teko jam pasėdėti Panevėžio kalėjime. Tik už užstatą buvo paleistas į laisvę.
Susirgęs J. Masiulis mirė 1940-aisiais, o tais pačiais metais ir gyvenimas Lietuvoje pasikeitė – skaudžios permainos neaplenkė ir Masiulių šeimos.
Ji buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tad knygyno savininko žmona su dukra per Vokietiją emigravo į JAV, o sūnus Jonas Masiulis išvyko gyventi į Prancūziją.
Kas vyksta knygyne, ramiai stebi iš portreto žvelgiantis jo įkūrėjas J. Masiulis. Nežinomo dailininko maždaug 1926 metais tapytas portretas daug keliavo, daug kur pabuvo, kol galop vėl grįžo į savo tikruosius namus. G. Kartano nuotr.
Nors Jono dukra K. Masiulytė-Paliulienė su seneliu nebuvo susitikusi, nes gimė praėjus jau gerokai laiko po senelio mirties, daug gero ir gražaus apie jį iš artimųjų girdėjo ir įsiminė.
Paryžiuje gimusiai ir ten augusiai mergaitei apie kažkur toli esančią Lietuvą kadaise pasakodavo tėtis. O kai jai, labai mėgusiai knygas, kalbėjo, kad jos senelis Lietuvoje, Panevėžio mieste, turėjo knygyną, ta vieta su gausybe knygų jai ėmė rodytis stebuklinga.
Pirmą kartą Panevėžį ir jame esantį knygyną Karolina aplankė su tėveliu ir broliu Laurynu 1977 metais – atvyko iš Paryžiaus.
Nors tuomet tokios kelionės buvo gana sunkiai įgyvendinamos, padėjo sumanytas pretekstas – aplankyti tuo metu garsėjusį Panevėžio teatrą, susitikti su autoritetą turėjusiu Juozu Miltiniu.
Aktorė, visuomenės veikėja, verslininkė K. Masiulytė-Paliulienė į Lietuvą gyventi grįžo nepriklausomybės metais ir iš karto įsijungė į Lietuvos kultūrinį gyvenime.
Tai ji į prancūzų kalbą išvertė K. Donelaičio „Metus“, kitas lietuviškas knygas.
K. Masiulytė-Paliulienė 2017-aisiais išrinkta Metų panevėžiete, dar po metų jos nuopelnai įvertinti G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
K. Masiulytės-Paliulienės vardas garsiai skambėjo ir plačiau – 2017 metais jai Prancūzijos prezidento dekretu suteiktas Prancūzijos garbės legiono ordinas, aukščiausias valstybės apdovanojimas, skiriamas civiliams asmenims.
Vertėjai, rašytojai, frankofonijos puoselėtojai, Prancūzijos ir Lietuvos aktorei, visuomenės veikėjai Prancūzijos garbės legiono ordinas ir ordino kavalieriaus vardas skirtas už nuopelnus antrajai tėvynei, Prancūzijai, už vaidybą, režisūrą, vertimus ir apskritai už nenuilstamą literatūros ir prancūziškos kultūros puoselėjimą bei plėtrą.
Garbės legiono ordiną, kuris iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas.
Šio garbingo ordino legionierė – kukli, mielai bendraujanti moteris, dažnai sutinkama Vilniaus, Panevėžio gatvėse, pageidavo, kad šis apdovanojimas jai būtų įteiktas Lietuvoje.
Taip ir buvo padaryta. Garsiojo Lietuvos knygnešio ir pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjo J. Masiulio vaikaitė K. Masiulytė-Paliulienė apdovanota Prancūzijos ambasadoje Lietuvoje per iškilmingą ceremoniją.
