Kitoks pajautimas

Kitoks pajautimas

Gabija Kopūstaitė – jaunoji kūrėja iš Panevėžio 5-osios gimnazijos. Ją galėtume apibūdinti kaip lyriškos prozos atstovę. Mokytoja Beata Viederienė pastebėjo jaunosios kūrėjos savitumą. Ačiū jai.

Gabija Kopūstaitė (9 kl.)

Mokytoja Beata Viederienė: „Gabija – mano šių metų staigmena. Kitoks žvilgsnis. Gilesnis pajautimas. Atida detalėms. Įsiklausymas ir įsižiūrėjimas. Nuostaba ir paprastumas – viskas dera jos mažuose kūrinėliuose. Juose taip viskas aišku, taip talpu. Ir toks sudėtingas pasaulis. Toks skvarbus žvilgsnis.“

***

Lyg liūdno vaiko ašaros iš apsiniaukusio dangaus krinta dideli lietaus lašai. Lietus atgaivina žemę, bet apglėbia ją savo liūdnais ir niūriais pirštais – paliečia sielą. Visas pasaulis sustoja. Paukščiai nustoja čiulbėję, nebeskraido margaspalviai drugiai, aš lėtinu žingsnį… jaučiu, kaip lietus slepia mano nevaldomas ašaras… Kodėl taip greit bėgi? Nebėk nuo jo, paklausk, išdrįsk… Išgirsk, kaip ošia miškas ir kaip lietus kalba su tavimi. Ieškai atsakymo lietuje, bet ar girdi jį? Ieškai pagalbos, kurios tau reikia taip, kaip nuo sausros išdžiūvusiam lapeliui reikia vandens… O lašai toliau barbena į šaltą tavo sielą, bandydami rasti ryšį. Bet kaip? Juk tu užsidaręs savy…

***

Lediniai žiemos nagai drasko rausvus žandus. Visas mano kūnas nusėtas speigo mėlynėmis. Šaltas atšiaurus vėjas darko susivėlusius plaukus ir švilpia ausyse. Drebu lyg rudeninio vėjo plėšomas auksinis lapelis, paskutinis likęs ant medžio šakos. Stipriausias. Susiriečiu į kamuoliuką. Esu porcelianinė lėlė, įskilusi ir bijanti sudužti. Staiga žemė ima slysti iš po kojų ir aš grimztu žemyn… žemyn į amžiną nežinomybę – ar taip atrodo pabaiga? Vėjas pagauna mano riksmą ir…

***

Karštą vasaros dieną per aukštą žalią pievą einu liūdna. Švelnus vasariškas vėjas šnabžda man į ausį melodiją, prikaišiodamas į plaukus įvairiaspalvių gėlių. Sustoju ir pažvelgiu žemyn. Lyg rasos lašelis nurieda skaidri ašara. Ji atvėsina mano išraudusį skruostą ir nukrinta ant žolės stiebelio, pjaustomo vidurvasario saulės aštrių spindulių. Ašara įsigeria ir atvėsina stiebelį, kuris, atrodo, nenumaldomai prašė pagalbos… Pagalbos išliekant, kurios man taip pat labai trūko.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų