Stereotipus griaunantis Egidijus įsitikinęs: reikia žiūrėti ir į priekį, bet nepamiršti gyventi čia ir dabar. E. Krikščiūno asmeninio albumo nuotr.

Kitokio Panevėžio metraštininkas

Kitokio Panevėžio metraštininkas

Aukštaitijos sostinei klijuojama mirštančio miesto, kuriame niekas nevyksta, etiketė, tačiau fotografas ir vaizdo operatorius Egidijus Krikščiūnas Panevėžį mato visai kitokį – pilną gyvybės, turintį savo pulsą ir daug stilingų bei spalvingų asmenybių.

Egidijus Krikščiūnas daugeliui žinomas kaip LNK žinių operatorius, tačiau jo tikroji aistra – fotografija. Prieš keletą metų socialiniame tinkle atsiradusi paskyra „Because it’s Panevėžys, dude“ dabar turi jau per 15 tūkst. sekėjų. Egidijus čia dalijasi ne tik įspūdingais Panevėžio vaizdais iš paukščio skrydžio, bet ir fiksuoja, kas traukia akį – ryškius, spalvingus ir stilingus žmones. E. Krikščiūno teigimu, šis projektas atsirado iš noro parodyti, kad ir Panevėžyje gera gyventi. Anot jo, ne kas kita, o patys panevėžiečiai dažnai save nuvertina, o E. Krikščiūnas, atvirkščiai, nori sukelti pasididžiavimo savo miestu ir jo žmonėmis jausmą.

„Tai ne mano idėja, ją pasiskolinau iš fotografo Vinco Alesiaus, kuris Vilniaus gatvėse fiksuoja iš minios išsiskiriančius praeivius. Tokių miestų gatvių „blogerių“ ar stiliaus fotografų visame pasaulyje yra labai daug, bet šis projektas pirmiausia buvo sau“, – sako Egidijus.

Gatvės fotografija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – pirmiausia tam reikia prisiruošti. Pasak E. Krikščiūno, labai svarbus ir bendravimas su žmonėmis, mat dabar daugelis pasidarę pernelyg baugštūs. Tačiau kai fotografas negaili pagyrimų, kaip puikiai žmogus atrodo, ir paaiškina, kur nuotraukos bus publikuojamos, viskas tampa paprasčiau.

„Šiaip visi labai geranoriškai priėmė mano idėją, nepasitenkinimas kyla tuomet, kai bandai kažką „nupaparacinti“ iš toliau, bet kai žmogus apsirengęs gražiai, jis paprastai nebijo savęs parodyti. Dabar šią veiklą kiek pristabdžiau, gal tai ir mano apsileidimas, o gal ir tai, kad tų stilingų žmonių nėra labai daug ir jie pradeda kartotis“, – svarsto E. Krikščiūnas.

Moko tolerancijos

Menininko teigimu, fotografija gali ir turi kalbėti ne tik apie gražius ir nugludintus dalykus, bet ir apie tai, kas skauda, žeidžia, o kartu ir gydo bei moko. Prieš porą metų jis sulaukė vienos Panevėžio mokyklos prašymo surengti parodą Tolerancijos dienai, deja, šioje įstaigoje nuotraukų paroda dienos šviesos taip ir neišvydo. Mokyklos vadovybė jos atsisakė, baimindamasi, o ką pagalvos mokiniai ir jų tėvai. Nors, anot Egidijaus, joje nieko šokiruojamo nebuvo – tik realus gyvenimas: tautinių ar seksualinių mažumų gyvenimo akimirkos, negalios paženklinti žmonės.

„Buvo paliestos temos, kurios kai kurioje mūsų visuomenės dalyje tebėra tabu, gal todėl ir buvo toks atgarsis. Supratau, kad gyvename tokioje santvarkoje, kur žmonės vis dar bijo. Norime, kad mūsų vaikai užaugtų geresni, pakantesni, empatiškesni, bet patys esame apsistatę kažkokiais blokais. Ta situacija man priminė sovietmetį, nors pats jo nelabai pamenu, bet mano tėvų karta tikrai puikiai atsimena įvairius draudimus. Labiausiai piktina būtent tas požiūris, kad negalima kažko sakyti, rodyti, kalbėti“, – kalba Egidijus.

Po kilusio ažiotažo fotomenininko parodą įsileido kita Panevėžio progimnazija. E. Krikščiūno teigimu, jį patį labai nustebino vaikų reakcija.

„Pasakodamas apie parodos gimimą, nuotraukoje užfiksuotą moterį pavadinau čigone. Viena mergaitė mane iš karto pataisė, kad šios tautybės žmonės tikrai nenorėtų būti taip vadinami – juos derėtų vadinti romais. Tokios vaikų reakcijos net mane patį pribloškė. Tiesiog apie toleranciją reikia daugiau kalbėti, vaikai viską puikiai žino ir supranta, kai kada daugiau, nei atrodo mums, suaugusiesiems“, – mano panevėžietis.

Galerija

Ir darbas, ir malonumas

Fotografija E. Krikščiūnui yra tarsi duona kasdieninė, tik dabar dažniau kadrus fiksuoja ne profesionaliu fotoaparatu, o telefonu. Šeimoje atsiradus dukrytei, norėjosi įamžinti kiekvieną akimirką, tik tos trumpos mažosios gyvenimo akimirkos yra neatkartojamos, tad telefonas visuomet turi būti po ranka. Tiesa, visos šios fotografijos – tik šeimos albumui. O profesionalus fotoaparatas – daugiausia darbui. Kai nefilmuoja televizijoje, panevėžietis fotografuoja vestuves, krikštynas, įvairius renginius.

„Galiu save vadinti profesionaliu fotografu, nes jeigu už savo darbą gauni pinigus, jau esi laikomas profesionalu. Kartą teko fotografuoti net laidotuves, bet čia jau tik artimų žmonių ratui. Bandžiau meniškai pažiūrėti į išėjimo liūdesį ir kartu taip išreikšti padėką savo močiutei“, – atviravo Egidijus.

Vestuvės, krikštynos bei kitos asmeninės šventės – jam tik darbas. Vyras atviras – ir darbą televizijoje už kadro pasirinko tik todėl, kad patinka būti nematomam. Todėl ir vestuvėse labiausiai nemėgsta dirbtinės režisūros, lįsti šventės dalyviams į akis. O ir gražiausios fotografijos būna tos, kurios išlauktos, nesuvaidintos, natūralios.

„Aš mėgstu fotografuoti renginius, kai galiu pagauti tikrą, natūralią akimirką, o ne tai, kas suvaidinta. Labiausiai patinka, kai veiksmas vyksta bažnyčioje, sakant priesaiką, kai matau žmonių jaudulį, emocijų virpesį, tada žmonės būna tikri“, – pasakojo E. Krikščiūnas.

Tarp vaidybos ir jausmų

Visgi, Egidijaus nuomone, tenka pripažinti, kad dabar vestuvėse labai daug netikrumo ir veidmainystės, peraugančios į vaidybą. Regis, kartais jaunieji tuokiasi tik todėl, kad turėtų puikių nuotraukų, kuriomis galėtų pasipuikuoti socialiniuose tinkluose.

„Nuotraukose viskas turi būti labai gražu, nudailinta, nesvarbu, kad realiame gyvenime santykiai tokie nėra. Ta komercinė vestuvių pusė man nepatinka. Ten tos tikrosios romantikos, kaip aš įsivaizduočiau, labai mažai. Tik prie altoriaus žmonės nusiima kaukes, kartais pravirksta, bet tokių, apsiverkusių, nuotraukų nereikia – juk kaip atrodys prieš kitus žmones“, – kai kurių jaunųjų požiūriu stebisi fotografas.

Nors Egidijaus Krikščiūno archyve – daug nuostabių gyvenimo akimirkų, užfiksuotų fotografijose, tačiau geriausio savo kadro sako dar nepadaręs.

Egidijus pripažįsta, kad per savo, kaip vestuvių fotografo, praktiką jam tekę fotografuoti ne taip jau daug porų, kurios iš tiesų atrodė nuoširdžiai vienas kitą įsimylėję. Tos degančios akys ir aistra lydėjo kiekviename žingsnyje ir nereikėjo jokios vaidybos prieš fotoaparato objektyvą.

„Sutikti tokius jaunuosius, kurie yra taip įsimylėję, nuostabu. Dažniausiai būna, kad poros pragyvena septynerius metus ir sugalvoja, jog reikia tuoktis, nes tėvai spaudžia ir reikia puotos. Tokiais atvejais tie dirbtiniai „dabar apkabink, o dabar pabučiuok“ visai nenatūralūs, o vestuvės tampa chaosu – visi tik laksto kaip be galvos: kur žiedai, balandžiai, pasai. Tai man nelabai suprantamas dalykas“, – atviravo E. Krikščiūnas.

Visko nesuplanuosi

Vestuvėse ar krikštynose paprastai vyrauja šventinės nuotaikos, bet žinių operatoriaus darbe E. Krikščiūnui tenka matyti ir ne tokias šviesias gyvenimo spalvas. Karjerą vyras pradėjo Panevėžio televizijose ir jau devynerius metus dirba LNK žinių operatoriumi. Pasak E. Krikščiūno, iš pradžių jam viskas buvo įdomu, nauja, daugybė pirmųjų kartų, tačiau dabar jau niekas nebestebina – nei tragiškai žuvę žmonės, nei skaudžios avarijos ar sulaužyti žmonių likimai.

„Negali sakyti, kad nuo to atbunki, tiesiog susitaikai su tokia realybe, supranti, kad tai yra gyvenimas. Būna, manęs žmonės klausia, ar tų neigiamų emocijų neparsinešu namo. Žinoma, kartais tenka grįžti su tuo emociniu krūviu, ypač kai tai susiję su vaikais ar gyvūnais. Pats esu tėtis, be galo myliu gyvūnus, gal dėl to tas taip ir jaudina“, – pripažįsta vyras.

Kita vertus, darbas žiniasklaidoje tuo ir įdomus, kad negali žinoti, kur nuves ši diena. Kartais pasitaiko ir tokių kraštutinumų, kad ryte tenka filmuoti kokią apleistą lindynę, kur gyvena utėlėmis ir kitais parazitais aptekę asocialūs asmenys, o jau po pietų lėkti į susitikimą su svarbiais šalies ar miesto vadovais.

„Kaip ir baigęs darbą niekada negali užverti durų, nes bet kada gali tekti važiuoti į didžiulio gaisro židinį ar kraupią avariją. Stengiuosi darbą televizijoje paversti ir pomėgiu. Visgi tenka pripažinti, kad tam, jog darbas nebūtų tik darbas, o ir malonumas, reikia įdėti nemažų pastangų“, – sako E. Krikščiūnas.

Būti čia ir dabar

Panevėžietis juokauja, kad po darbo atsipalaiduoti jam nereikia, nes tos įtampos nėra daug. Pabėgti nuo rutinos ir slogių minčių padeda naujos veiklos, kurių panevėžiečio gyvenime tikrai netrūksta: kolekcionuoja senas vinilines plokšteles, domisi naujausia garso technika ir muzika, žaidžia nevaikiškomis mašinytėmis su varikliu.

„Vadovaujuosi tokiu principu, kad reikia daryti viską, ką norisi. Nereikia nieko atidėlioti kitam laikui, nes gali būti ir per vėlu. Žiūrėti ir į priekį, bet nepamiršti gyventi čia ir dabar. Kad nereikėtų gailėtis kažko nepadarius. Stengiuosi neįrėminti savęs, kad čia vaikiška ar man netinkama, juk anksčiau suaugęs žmogus, važiuojantis paspirtuku, atrodė mažų mažiausiai juokingai, bet dabar tai jau tapo norma. Niekada nereikia galvoti, o ką kiti apie tai pamanys, reikia gyventi dėl savęs“, – pataria E. Krikščiūnas.

Jis šypsosi, kad toks savęs ieškojimas įvairiose veiklose neleido susikoncentruoti į vieną sritį, kur galėtų pasiekti gerokai daugiau. Tačiau dėl to nesuka galvos, nes dažnai svarbiau yra ne rezultatas, o pats procesas.

„Man patinka viskas, ką darau. Kartais labai sveika net kokiam mėnesiui giliai spintoje paslėpti fotoaparatą ir vėl jį atrasti iš naujo. Esi priverstas pakelti akis į dangų, į aplinką, pamatyti, kaip keičiasi miestas ir jo žmonės. Tokį hobį sveika turėti kiekvienam“, – įsitikinęs fotografas.

Nors jo archyvuose daugybė gražių fotografijų, Egidijus įsitikinęs, kad geriausias kadras jo dar tik laukia. Viena iš svajonių – atgaivinti ir pirmuosius archyvus, kuriuos padarė besimokydamas universitete fotografijos su juostiniu fotoaparatu. Anot fotografo, dabar norint tapti profesionalu nereikia jokių universitetinių mokslų – pakanka gero fotoaparato, o techniniai dalykai labai lengvai išmokstami – pilnas internetas informacijos. Tereikia turėti šiek tiek ambicijų ir užsispyrimo. Gal todėl fotografijos padangėje tokia didelė konkurencija.

„Norint padaryti gerą kadrą reikia suprasti kompoziciją, matyti šviesą – daug dedamųjų, nuo kurių priklauso gera nuotrauka. Geriausio savo kadro dar nepadariau, juk esu tinginys perfekcionistas. Galbūt reikia gero spyrio“, – šypsosi E. Krikščiūnas.

E. Krikščiūno nuotr.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų