Kitokia Žemaitė: už geležinio būdo – sužeista širdis

Kitokia Žemaitė: už geležinio būdo – sužeista širdis

Rašytoja Aldona Ruseckaitė, populiarių biografinių etiudų apie Maironį autorė, panevėžiečiams pristatė naujausią savo knygą „Žemaitės paslaptis“. Muziejininkė, atskleidusi ne vieno Lietuvos klasiko gyvenimo paslaptį, tvirtina, kad Julija Žymantienė-Žemaitė buvo energinga, drąsi, smalsi ir aistringa moteris.

 

Ruseckaite 01

Panevėžio miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje rašytoja Aldona Ruseckaitė pristatė naujausią savo knygą „Žemaitės paslaptis“. Muziejininkė atskleidė lietuvių literatūros klasikės gyvenimo paskutinį dešimtmetį. U. Mikaliūno nuotr.

 

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė neslepia, kad šiuo metu ją labiausiai domina XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojos. Tokios, kaip Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės- Lazdynų Pelėda. Tačiau Julija Žymantienė, labiau žinoma kaip Žemaitė, iš to meto rašytojų išsiskyrė ne tik savo kūriniais, bet ir spalvingais gyvenimo vingiais.

„Prieš daug metų rengiau paskaitas apie Žemaitę ir Povilą Višinskį. Iki šiol imponuoja jo pasiaukojimas, ilgų laiškų rašymas, Žemaitės kūrybos fragmentų taisymas, atsiliepimai apie jos charakterį, jo pastangos vedant Žemaitę literatūros keliu. Juos siejo kūrybiška ir žmogiška bičiulystė, – kalbėjo A. Ruseckaitė. – Ruošdamasi paskaitoms perskaičiau ir Žemaitės laiškus, rašytus jaunam mylimajam Konstantinui Petrauskui. Žemaitė buvo laikoma pažangia rašytoja ir staiga atsivėrė silpnos moters pusė – meilė 33 metų jaunesniam vyrui, sužeista širdis, įsmeigtas kardas, begaliniai jausmai, mielės prisipažinimai. Man pasirodė, kad šiuolaikinės jaunos moterys nemokėtų taip parašyti, kaip tada rašė Žemaitė. Atėjo laikas, kai viską permąsčiau ir supratau, kad noriu parašyti apie jos meilę, nes ji turėjo nemažai įvairių spekuliacijų. Siekiau Žemaitę prikelti iš užmaršties ir pakeisti stereotipus.“

Anot knygos autorės, Žemaitės būta karšto būdo. Galėjo negailestingai iškoneveikti, į akis drėbti tiesą, jei kas įžeisdavo, nebijodavo atsakyti tuo pačiu, leisdavo sau trenkti durimis ir išeiti.

„Ji, kaip ir mes visi, nebuvo tobula ir auksinė. Žemaitės charakteris buvo stiprus, ji buvo triukšminga, priešgyni, turėjo moteriško pavydo“, – teigė A. Ruseckaitė.

Trys mylimos

A. Ruseckaitė savo knygoje pasakoja apie paskutinį Žemaitės gyvenimo dešimtmetį.

Jau užauginti ir iš namų išleisti šeši J. Žymantienės vaikai, palaidotas ilgai ant patalo gesęs vyras. Vienas po kito laikraščiuose spausdinami ir atskiromis knygelėmis pasirodo Žemaitės apsakymai, išgarsinę rašytojos vardą Lietuvoje. Apsistojusi savo bičiulės G. Petkevičaitės-Bitės namuose Puziniškyje, Julija sutinka dvaro ūkvedžiu dirbantį Konstantiną Petrauską – šlubuojantį, bet apsiskaičiusį jauną vyrą, su kuriuo gali kalbėtis tiek apie menus, tiek apie pasaulio įvykius.

1912-aisiais su anūke Elze persikėlusi į Vilnių, Žemaitė labai ilgėjosi jo draugijos, ieškojo įvairiausių dingsčių pasimatyti. Pirmyn ir atgal skrieja „bučkių“ kupini laiškai, vėliau rašytoją pasiekia ir mylimojo dovanotas žiedelis.

Šį Žemaitė nuo piršto nusimauna tik Amerikoje, sulaukusi žinios, kad Konstantinas jau pasipiršo jos dukrai Juzei, Elzės motinai. Dar anksčiau jis mėgino pirštis ir jaunajai Elzei, tačiau rašytojos anūkei trisdešimtmečio „senio“ pasiūlymas nepasirodė vertas dėmesio.

Meilė ir baugino, ir viliojo

„Žymantienė nenutuokia Petrausko klastos. Vyras nedegina nė vieno jos laiško, deda į krūvelę, jau bene pora dešimčių spintoje po marškiniais pakišęs. Niekam nerodo, nesigiria, bet nedegina.

Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako – betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, jis numoja ranka, tepriduria – gerai, gerai, nebijok…“ – knygoje rašo A. Ruseckaitė.

Anot autorės, išlikę Konstantinui rašyti Žemaitės laiškai byloja, kad šis vėlyvas, santūrus, bet gilus jausmas gerokai jaunesniam vyriškiui ją pačią ir baugino, ir viliojo. Mat Žemaitė parašė Konstantui apie 60 laiškų, siuntė jam knygas, laikraščius, pačios megztus kaklaraiščius, o jis jai – milo paltui, pinigų batams, taip pat rašė laiškus.

Sėdėjo kalėjime

Anot A. Ruseckaitės, knygoje net atveriama paslaptinga meilės istorija, bet ir pasakojama, kad klasikė atliko bausmę Lukiškių kalėjime, supažindinama su jos gyvenimu Vilniuje bei Amerikoje.

Autorė sako, kad Vilniuje išsipildė Žemaitės, įsikūrusios su anūke Elze, svajonė dirbti laikraštyje – ji buvo priimta į „Lietuvos žinių“ redakciją redaktore. Ji buvo atsakinga carinei valdžiai už laikraščio turinį. Kai cenzoriui nepatiko vieno autoriaus rašinys laikraštyje, Žemaitei už tai teko kelias savaites sėdėti kalėjime.

„Kalėjime ji elgėsi labai įdomiai. Kadangi Žemaitė buvo politinė kalinė, kalėjime ją turėjo maitinti už 20 kapeikų, tačiau maitino tik už devynias. Išeidama iš kalėjimo Žemaitė kreipėsi į administraciją ir išsireikalavo už tai kompensacijos. Ji buvo užsispyrusi, todėl pasiekė savo ir išsikovojo pusantro rublio kompensaciją“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Grįžusi ji parašė „Kalėjimo įspūdžius“, nemažai apsakymų miesto gyvenimo temomis. Be to, rūpinosi savo raštų, kuriuos redagavo Jonas Jablonskis ir Jurgis Šlapelis, leidimu. 1913–1914 metais išėjo aštuonios Žemaitės raštų knygutės, o 1914-aisiais – pirmoji dvitomio knyga.

Mirti Amerikoje nenorėjo

Su draugėmis Amerikoje. Apie 1918 m

Žemaitė su draugėmis Amerikoje (apie 1918 metus).

Siautėjant Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje atsirado daugybė pabėgėlių – moterų ir vaikų, kuriems reikėjo pagalbos. Žemaitės pažįstamas advokatas Andrius Bulota sugalvojo 1914 metais steigti draugiją šiems pabėgėliams šelpti. Žemaitė buvo įpareigota nupirkti maisto produktų ir juos išdalyti vargstantiesiems. Atėjus karo bangai į Vilnių A. Bulota su žmona Aleksandra gavo JAV Lietuvių šalpos fondo kvietimą rinkti pinigus iš Amerikos lietuvių. Tuo pačiu tikslu su sutuoktiniais išvyko ir Žemaitė. Jie išplaukė į Ameriką 1916-ųjų pradžioje. Bulotos po metų grįžo į Lietuvą, o Žemaitė liko JAV pas savo sūnų Antaną.

„Net ir Amerikoje Žemaitė buvo populiari, apie ją daug rašė vietos spauda. Vietinius labiausiai stebino neįprasta mūsų rašytojos apranga – skarelė, austiniai drabužiai, sunkūs batai. Ji dalyvavo daugybėje susitikimų, rinko aukas, mokėjo prakalbinti žmones. Rašydavo straipsnius, bendravo su aktoriais“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.

Žemaitės pažiūros į valstybę, švietimą, turtą, žmonių lygybę buvo griežtos, todėl būdama JAV įstojo į progresyvių moterų susivienijimą. Tačiau po kiek laiko tos moterys susižavėjo bolševikų idėjomis, o ne paslaptis, kad Žemaitė labai nemėgo Lenino ir bolševikų.

„Ji visuomet buvo dėmesinga vargo žmonėms, moterų teisėms. Ji dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, siekdama teigiamų pokyčių skurstančiųjų ir moterų gyvenime. Žemaitė nebuvo politikė, bet turėjo tvirtą nuomonę. Ji iš to susivienijimo išėjo. Bet prieš tai ramiai pasakė: aš nekenčiu bolševikų, man jie nepatinka“, – pasakojo A. Ruseckaitė.

Turėjo tikslą

Pasak A. Ruseckaitės, Žemaitės sūnus Antanas norėjo, kad motina Amerikoje pasiliktų, bet ji buvo užsispyrusi grįžti į Lietuvą. Sakė: „Nenoriu padžiauti kojų Amerikos žemėje.“

Taigi 1921 metais grįžo iš Amerikos. Savo šalyje rašytoja tegyveno 137 dienas, tačiau, anot A. Ruseckaitės, tos dienos buvo pilnos veiksmo ir netikėtumų.

Sulaukusi iš Amerikos didžiojo dovanų paketo Žemaitė pradėjo lankyti savo dukteris ir gimines. Joms moteris įteikė JAV pirktas dovanas, ir atidavė daug savo drabužių, avalynės. „Širdyje buvo daug graudulio, bet ji turėjo didžiulį tikslą – išleisti savo raštus. Ji rašytoja, o savo knygų neturi. Žemaitė virpėjo, spirgėjo, prašė pagalbos ir Bulotos, ir Jablonskio, ir Krėvės, tačiau tuo metu nepavyko niekur užsikabinti“, – tvirtino A. Ruseckaitė.

Žemaitė apsigyveno advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namuose. Toliau rašė, taisė anksčiau parašytus kūrinius, važinėjo į Kauną skaityti paskaitų. Kelionės šaltyje pakirto rašytojos sveikatą. Ji kelis kartus sirgo plaučių uždegimu, o paskutinis kartas buvo lemtingas. Žemaitė mirė A. Bulotos namuose 1921-ųjų gruodžio mėnesį ir buvo palaidota senosiose Marijampolės kapinėse.

Be skarelės – nė dienos

Iki šių dienų Žemaitė ir jos mėgstamas galvos apdaras – skarelė – neatsiejami dalykai. Ji ryšinti skarele buvo pavaizduota ir ant vieno lito banknoto.

Anot A. Ruseckaitės, plaukiant laivu į Ameriką, A. Bulotos žmona Aleksandra priprašė Žemaitės pirmos viešos vakarienės laive metu neryšėti skarelės ir apgaubė rašytojai galvą šaliku. Tą vakarą Žemaitė sėdėjo nekalbi, nepatenkinta, paskui pareiškė: jei negalinti bendroje salėje valgyti ryšėdama skarelę, tai maistas tegul bus nešamas į jos kajutę.

Pasak A. Ruseckaitės, Žemaitė sąmoningai siekė pabrėžti savo sodietišką kilmę, niekad to nesigėdijo, o atvirkščiai – didžiavosi.

Beje, ir JAV lietuvės mėgino priversti ją pasipuošti skrybėlaite, tačiau Žemaitė joms pasakė: „Jei man reikėtų eiti pas patį JAV prezidentą, vis vien eičiau su skarele.“ Ta jos skarelė visur ir visada pritraukdavo aplinkinių dėmesį.

„Skarelę ji laikė kaip lietuviškumo, išdidumo, saugumo ženklą. Žemaitė skarelių turėjo labai daug. Ypač mėgo languotas, baltas su mezginiais, šilkines. Bulotienės rašytoja prašė, kai ji mirs, kad užrištų neįmantrią, mažais langeliais skarelę. Rašydama knygą supratau, kad Žemaitė buvo išties unikali, gyvybinga, spalvinga, įdomi asmenybė, ir jokiais būdais negaliu sakyti, kad tai buvo tik nuobodi bobutė su skarele“, – teigia A. Ruseckaitė.

 

 

Ištikima sau. Žemaitė su draugėmis Amerikoje (apie 1918 metus).

Gyvenimo ir kūrybos keliai

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė 1845 metų birželio 4-ąją Plungės rajone, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje, neturtingų bajorų šeimoje.

Būdama jauna, rėmė 1863 metų sukilėlius, iškeliavo tarnauti kambarine į Džiuginėnų dvarą Telšių rajone.

1865 metais ištekėjo už Džiuginėnų dvaro eigulio Lauryno Žymanto, vertėsi žemės ūkio darbais.

1883 metais apsigyveno Ušnėnuose, Kelmės rajone.

1898 metais mirė Žemaitės vyras.

1906–1911 metais gyveno Puziniškyje, Panevėžio rajone, pas rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

1913 metais įsikūrė Vilniuje, advokato Andriaus Bulotos šeimoje.

Žemaitė sukūrė apie 350 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletristinį pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“, daugybę kitos formos kūrinių.

Žemaitė užaugino keturias dukras ir du sūnus. Vienas sūnus, bėgęs nuo tarnystės caro kariuomenėje, yra dingęs JAV, o kitas liko ten gyventi. Šiuo metu yra arti 250 Julijos ir Lauryno Žymantų ainių.

Dovilė BARVIČIŪTĖ

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų