-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiais laikais auginantiems neįgalų vaiką tėvams nebereikia kardinaliai keisti gyvenimo užsidarant namuose. Dabar yra daug galimybių tokiai atžalai rasti užsiėmimą, kad artimieji galėtų bent kiek atsikvėpti. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Panevėžio viltis“, kuri laikinai priglaudžia neįgalius jaunuolius, vieną dieną „Sekundės“ korespondentai sutiko 31-erių Šarūną, kuris nusprendė pasnausti, kol tėtis atvyks parsivežti namo.
Neįgaliųjų draugijos atstovai pripažįsta, kad tokius vaikus auginančiose šeimose neretai vyrai neištveria naštos ir žmonas palieka vienas nešti rūpesčių akmenį.
„Kai šeimoje gimsta neįgalus vaikas, tėvai per langus iššokinėja“, – sako ir Šarūno tėtis V. Piliponis.
Kai dėl sunkios ligos mirė V. Piliponio žmona Laima, jau penkerius metus jis vienas rūpinasi neįgaliu sūnumi.
„Aš net minties tokios niekada neturėjau pabėgti. Man šeima visada buvo pirmoje vietoje. Gal dėl jos neturėjau tiek daug draugų, kaip kiti, gal nemačiau, ką kiti vyrai veikia baruose, bet savo vaikams norėjau duoti tiek dėmesio, kiek galėjau. O dar ir dirbti reikėjo“, – svarsto 59-uosius metus skaičiuojantis pašnekovas.
Iš Panevėžio rajono, Kaimiškio kaimo kilęs V. Piliponis būsimą žmoną vestuvėse sutiko būdamas 23-ejų. Tarp poros įsiplieskė meilė iš pirmo žvilgsnio ir Vytautas su Laima greit susituokė.
Tais pačiais metais gimė šeimos pirmagimis Deimantas. Viskas, pasak V. Piliponio, rutuliojosi kaip įprasta – dabar tik žmonės šeimas kuria daug vėliau, o tada visi skubėjo.
Tačiau tradicinis Vytauto gyvenimas po penkerių metų smarkiai apsivertė – gimė antrasis sūnus, kuriam po kelerių metų diagnozuotas protinis atsilikimas.
„Tik po kelerių metų sužinojome, kad mūsų vaikas neįgalus. Nors jau gimęs jis buvo kitoks – Šarūnas visai nenorėjo motinos pieno ir pirmuosius metus augo gerdamas tik arbatas. Ir dabar jo virškinimas nėra labai paprastas, ką užvalgo, tuoj skrandis streikuoja“, – į dabartį per tris paskutinius dešimtmečius staiga grįžta V. Piliponis.
Vytautui visi trys vaikai buvo vienodai brangūs ir visiems jiems vienodai reikėjo tėvo dėmesio.
Šiandien Vytautui tenka savo sūnui ir barzdą skusti – neįgalus vyras savim pasirūpinti nepajėgus, jam reikalinga nuolatinė kontrolė.
„Jis pats nieko nepasidaro, viską aš turiu „suriktavoti“: sudėlioti, paduoti, nuvesti. Net paros laiko sūnus nesupranta, kalba labai nedaug ir rimtomis temomis su juo nepadiskutuosi. Iš jo nesužinosi, kaip sekėsi Jaunuolių užimtumo centre ar draugijoje, kurias lanko. Tad tenka daug bendrauti su tų įstaigų vadovais. O kur dar Šarūno kaprizai, pykčio priepuoliai – jis amžinai ir liks vaikas“, – apie savo atžalą pasakoja rūpestingas tėvas.
Visą gyvenimą Vytautas dirbo statybininku, ėjo ir sargauti. Tačiau vyras savo šeimos rūpesčių niekada nepalikdavo vienai žmonai, kuri taip pat nesėdėjo namuose.
„Nebuvo niekada lengva, bet toks gyvenimas, pripratom, apsitrynėm. Derindavomės šeimoje, kas savo laiką skirs vaikams, juk ne tik Šarūnui mūsų reikėjo. Ypač pirmaisiais metais po jo gimimo. Žmona dažnai su mažyliu gulėdavo ligoninėje, o man likdavo kitas vaikas“, – prisimena V. Piliponis.
Ir sūnų laisvalaikiu, mokslais bei jaunystės reikalais tėvams nuolat reikėjo rūpintis. O kad dėmesio užteko, pasak Vytauto, dabar rodo atžalų neblogi pasiekti rezultatai.
Vyresnysis Deimantas baigė Gedimino technikos universitete transporto vadybą, o dabar savo gyvenimą stato Anglijoje. Čia sukūrė šeimą su emigrante iš Lenkijos ir padovanojo Panevėžyje likusiam seneliui du anūkus.
„Matomės kartą per metus, o šiaip tik internetu bendraujam, su anūkais jau nebesusikalbu“, – šiek tiek liūdnai apie sūnų emigrantą kalba tėvas.
Jauniausioji Vytauto atžala – 26-erių Tadas taip pat jau išėjo į savarankišką gyvenimo kelią. Įgijęs gamtos apsaugos specialybę, jis dirba logistikos srityje.
„Vienas Anglijoje, kitas irgi nenori būti namuose. Taip ir būnam dviese su Šarūnu per dienas, jo broliai turi savo gyvenimus“, – atsidūsta tėvas.
Pats Vytautas jau kurį laiką nebedirba – sušlubavo ir jo sveikata. Tačiau neįgaliam vaikui reikia tėvo jėgų ir laiko. Kad geriau suprastų atžalą, V. Piliponis nuolat lanko tėvystės kursus, mokymus, patarimų ieško bendraudamas su panašaus likimo šeimomis.
„Ankstesniais laikais neįgalūs vaikai neturėjo tiek daug galimybių, kaip dabar. Išleisdavome juos į specialiąsias mokyklas, darželius ir laukdavome grįžtančių namuose. O dabar mano sūnus kas rytą keliauja į Panevėžio jaunuolių užimtumo centrą, tik išruošti jį reikia“, – apie savo tėvystės kasdienybę pasakoja V. Piliponis.
Šarūnas, anot jo, labai mėgsta keliauti, su tėvu pasiekė net ir Rygą, Stokholmą. Abu vyrai dažnai kartu laisvalaikį leidžia sode. Čia pilna darbų, o Šarūnui net ir patinka žoliapjovę pavairuoti.
„Kiek pastebiu, tai su amžiumi tokie žmonės, kaip mano sūnus, praranda norą kažką veikti, bendrauti. Mažas Šarūnas ir su sodo kaimynų vaikais dūkdavo, o dabar vengia įdomesnės veiklos, sunku jį išjudinti“, – nuogąstauja tėvas, kuriam likimas skyrė nelengvą dalią.
Sunkiausia su tėviškomis pareigomis Vytautui susitvarkyti, kai tarp jo ir sūnaus atsistoja principai. Dėl savo ligos Šarūnas iš užgaidų iki šiol neišaugo. Tuomet mylinčiam ir rūpestingam tėčiui lieka tik pasitelkti kantrybę.
Prieš penketą metų onkologinė liga pasiglemžė V. Piliponio žmoną. Anot vyro, neįgalus sūnus tikriausiai iki šiol galvoja, kad mama ligoninėje ar kur išvykusi.
„Mane tėvystė išmokė kantrybės, jos labiausiai reikia. Būna, sūnus užsispiria ir gali nevalgyti ištisas paras – nei gražiuoju, nei piktuoju jo neįveiksi. Pakalbam su kitais Tėvų akademijos, kurią lankau, nariais, kad lieka tik laukti ir nusileisti. Visko čia iki pat gyvenimo galo tikriausiai nesuprasi“, – sako panevėžietis.
Šarūnas tėčio dažnai paprašo nuvežti į kapus, kur guli mirusi mama. Kalbėdamas apie ją V. Piliponis sunkiai tvardo ašaras ir iki šiol negali pasakyti, ar neįgalus sūnus suprato, kas nutiko prieš penkerius metus.
„Žmona susirgo onkologine liga ir mirė praėjus vos daugiau nei metams nuo tada, kai išgirdo diagnozę. Ji išėjo gulėdama namų lovoje, naktį. Šarūnas viso to nematė, tad ir laidotuvėse prie urnos jis tik šypsojosi, tikriausiai nesuprato, kas įvyko. Bet dabar dažnai nori į kapus, jam patinka uždegti žvakutes“, – pasakoja Vytautas.
Anot jo, neįgalus sūnus tikriausiai iki šiol galvoja, jog motina ligoninėje ar kur išvykusi. Visgi kas yra mirtis, jis, tėvo teigimu, supranta.
Paklaustas, ar niekada negalvojo Šarūno apgyvendinti socialinės globos namuose, kuriuose prižiūrimi tokie žmonės, tėvas tikina tokios galimybės net nesvarstęs.
„Sunku ar nesunku, vaikams vieta namuose. Be to, buvo ir sunkesnis laikas, kai po žmonos mirties metus globojau tokią pačią kaip sūnus giminaitę. Du protiškai atsilikę ligoniai man vienam – tikrai buvo ką veikti ir reikėjo daug kantrybės“, – prisipažįsta V. Piliponis ir spėja, kad jo atžala neįgalumą paveldėjo iš giminės.
Gera sveikata šiandien nebegali pasigirti ir pats Vytautas. Neseniai jam nustatytas neįgalumas dėl širdies ir kraujagyslių ligos.
Tačiau net ir užgriuvus sunkumams, V. Piliponio gyvenimas nestovi vietoje. Panevėžietis prasitaria kartais pagalvojantis ir apie artimesnius santykius su moterimi. Jo gyvenime yra draugė, kuriai Vytautas simpatizuoja, ir nežinia, kas iš to išsirutulios.
Labiausiai V. Piliponiui patinka, kad šios moters visai nebaugina nelengva situacija šeimoje.
„Mano draugė buvo Šarūno darželio auklėtoja. Ji iki šiol dirba su neįgalias vaikais, be to, prižiūri devyniasdešimtmetę mamą. Taigi, abu turim „mažus vaikus“ ir vienas kitą gerai suprantam“, – šiek tiek paatvirauja vienišas tėvas.
Nors V. Piliponio gyvenimas pilnas ne kiekvienam pakeliamų išbandymų, jau šį savaitgalį jo laukia laimingos akimirkos. Tėvo diena – ypatinga šventė šioje šeimoje. Visi keturi Piliponiai paprastai vyksta į miesto kavinę, bendrauja ir džiaugiasi išskirtinai vyriška draugija.
„Šiemet taip pat nueisim kur pasėdėti, aplankysim mamos kapą. Gaila tik, kad vyriausiajam Deimantui nebepavyks atvažiuoti, jo planus sujaukė rūpesčiai prasidedant vasarai – reikia sutvarkyti vaikų mokslo, darželių reikalus“, – šypsojosi Vytautas.
