asmeninio albumo nuotr.

Kinas – iš bendrumo paieškų

Kinas – iš bendrumo paieškų

Iš jaukaus Piniavos miestelio kilusi jaunosios kartos režisierė, prodiuserė, būsima literatūrologijos mokslų daktarė Viktorija Jonkutė ieško kultūrinių lietuvių ir brolių latvių ryšių. Tad visai nenuostabu, jog ir jos kurti dokumentiniai filmai kilę iš šių tautų bendrumo paieškų. Pasak Viktorijos, dokumentika jai pirmiausia yra įtaigus būdas kalbėti ir perteikti svarbius dalykus.

Viktorija Jonkutė visai neseniai baigė filologijos, kultūrologijos doktorantūros studijas, tad šią vasarą laiko poilsiui nedaug – gyvena disertacijos rūpesčiais. Tačiau rugsėjį laukiantis mokslų daktaro laipsnio gynimas 33-ejų režisierės nepristabdė – ji rado laiko kultūriniams projektams, dar birželį kuravo kino dirbtuves jaunimui kino centre „Garsas“, prisidėjo prie kilnojamosios parodos bibliotekoje. Jauna moteris džiaugiasi, kad turėjo galimybę sugrįžti ir prie kino edukacijos.

„Kartais šios visos veiklos vykdavo vienu metu, tad buvo tikrai įtemptų dienų, po kurių labai norėdavosi pailsėti, bent trumpam ištrūkti į gamtą, pabūti su artimaisiais, pasimėgauti vasara. Mėgstu keliauti. Nors šiemet galimybės buvo labai ribotos. Tuomet pavaikštau bent po Vilnių ar keliauju po kitus Lietuvos miestus“, – apie kiek įtemptą laiką pasakoja Viktorija.

Režisūra – iš smalsumo

V. Jonkutė prasitaria, jog jai vis dar neįprasta girdėti ją vadinant režisiere. Ji juokauja, jog nors rašo nemažai įvairaus pobūdžio tekstų, bet dėl to niekas rašytoja jos kol kas nevadina.

„Kinas, dokumentika man daugiau kaip hobis, nors ir jį kuriant darbo tenka įdėti tiek pat ar net daugiau“, – teigia Viktorija.

Dokumentinius filmus ji kurti pradėjo su vizualiųjų menų organizacijos „Kakava“ bendraminčiais, vykdydami meninius, socialinius jaunimo projektus. Nė vienas nebuvo kino srities atstovas, tad kiekvienas galėjo išbandyti skirtingus vaidmenis. Po dviejų dokumentinių filmų V. Jonkutei kilo noras įgyvendinti savo pačios idėją, tad teko išbandyti ir režisierės kėdę.

Iš pradžių komanda neturėjo didelių kūrybinių ambicijų. Uždavinys buvo išties nelengvas – patys viską privalėjo padaryti net nežinodami, kaip tai turėtų būti daroma, dorai neišmanydami nei praktinių, nei teorinių dalykų.

Filmų temas V. Jonkutė renkasi pagal savo interesus, per daug negalvodama apie masinį žiūrovą ar įvertinimus.

„Toks ieškojimo kelias turbūt ilgesnis ir sudėtingesnis, gali nuolat sulaukti kritikos, bet taip gali daugiau išmokti, atrasti. Be to, nebijai klysti, eksperimentuoti, neriboja profesinis maksimalizmas, dėl kurio daugelio dalykų apskritai neišbandai, neišdrįsti imtis“, – sako V. Jonkutė.

Anot Viktorijos, žinojimas, kad visada gali atsirasti, kas padarys geriau – labai riboja.

„Reikia vengti lyginti save su kitais, svarbu matyti savo pasiekimus, tobulėjimą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ieško ryšių tarp tautų

Mokydamasi Juozo Balčikonio gimnazijoje V. Jonkutė apie kiną rimtai negalvojo. Tuo metu labiau domėjosi fotografija, teatru, lankė dramos studiją, gana aktyviai sportavo. Netgi svarstė apie psichologijos studijas, kol galų gale visgi pasirinko filologiją.

„Štai ir dabar, po dešimties metų, išbandžiusi keletą sričių, vėl prie jos grįžau, – šypteli Viktorija. – Iki šiol derinu skirtingas veiklas, turbūt tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Blaškymusi tuo nevadinčiau, nors, žinoma, kartais pagalvoju, kad vienoje konkrečioje srityje galėčiau geriau save realizuoti.“

V. Jonkutė svarsto, jog daugiausia profesinio įdirbio visgi turi baltistikos, kultūrinių lietuvių ir latvių ryšių plėtojimo srityje. Dabar su Latvija jau yra labai glaudžiai susijusi. Net ir jos kurti dokumentiniai filmai kilę iš šio ryšio ir bendrumo paieškų.

Nusiėmė rožinius akinius

Nors V. Jonkutė režisūros nestudijavo, Vilniaus universitete yra išklausiusi kelis kino kursus, dalyvavo kino dirbtuvėse, vasaros mokyklose. Tačiau daugiausia mokosi savarankiškai.

Gerą pusmetį jai teko darbuotis LMTA Kino ir teatro fakultete.

„Labiausiai iš to laiko įsiminė nedėkingos ten studijuojančių, dirbančių talentingų žmonių sąlygos, nulemtos ir bendrosios valstybinės meno, kultūros politikos, bei atsidavę dėstytojai, sričių profesionalai, savo kūryba galintis lygiuotis su pasauliniais kūrėjais“, – sako Viktorija.

V. Jonkutė tikina, jog kai iš kiek arčiau išvydo, kaip ir kokiomis sąlygomis atsiranda kinas, teatras, dingo romantiškas jų matymas. Todėl dabar ji dar labiau supranta ir vertina meno, kultūros bendruomenę.

Nors artimiausioje V. Jonkutės aplinkoje kino kūrėjų nėra ir niekada nebuvo, dabar kino žmonių aplink ją vis daugiau. Iš kiekvieno filmo, kūrėjo ar bendraminčio stengiasi kuo daugiau išmokti ir pasiimti.

„Nors kinas reikalauja itin daug išteklių, kūrėjų ir galimybių jiems atsiranda vis daugiau. Sakyčiau, turime gana stiprią dokumentiką, poetinį kiną. Kadangi ši sritis šiuo metu mane labiausiai domina, tad ir dokumentinio kino kūrėjus seku atidžiau. Stengiuosi pasižiūrėti visas lietuviškas premjeras, rekomenduojamus festivalių filmus“, – sako Viktorija.

Kinas – būdas kalbėti

Paklausta, ar kuria labiau dėl savęs, ar dėl žiūrovo, V. Jonkutė sako, jog tai vienas iš amžinųjų kūrybos klausimų, į kurį atsakydami vieni būna pernelyg kuklūs, o kiti gali pasirodyti ekscentriški garbėtroškos arba tiesiog yra nenuoširdūs.

„Turbūt yra ir vieno, ir kito. Kol man kinas vis dar daugiau hobis, turbūt labiau kuriu dėl savęs. Netgi temas renkuosi pagal savo interesus, per daug negalvodama apie masinį žiūrovą, įvertinimus. Bet būtų keista, jeigu man nerūpėtų auditorija, atgalinis ryšys, bendravimas. Po filmo sukūrimo etapo ši dalis turbūt yra svarbiausia ir prasmingiausia“, – atvira režisierė.

Visgi, anot Viktorijos, didžiąja dalimi kinas, dokumentika jai pirmiausia yra paranki ir įdomi medija, įtaigus būdas kalbėti ir perteikti svarbius dalykus. Ir tai atveria labai daug galimybių.

„Žinoma, jau vien techninės galimybės dabar įspūdingos. Tik gal dar trūksta profesinės patirties, kad galėčiau kalbėti apie meninius, estetinius kriterijus. Bet su kiekvienu filmu, prie kurio prisidedu, matau, kad reiklumas sau ir komandai didėja“, – šypteli V. Jonkutė.

V. Jonkutė prasitaria, jog jai vis dar neįprasta girdėti ją vadinant režisiere. Ji juokauja, jog nors rašo nemažai įvairaus pobūdžio tekstų, bet dėl to niekas rašytoja jos kol kas nevadina.

Reikia ir įdirbio

Pasak Viktorijos, įkvėpimo paieškos kūryboje kiek mitologizuotas dalykas – mėgstama garsiai kalbėti apie talentus ar genijus. Visgi, anot jos, net kūryboje įkvėpimo reikia tiek pat, kiek įdirbio. Būtinas ne toks įdomus parengiamasis etapas – medžiagos rinkimas ir studijavimas.

„Prieš tapdamas kūrėju turi ilgai būti pameistriu, amatininku. Geras idėjas galima išgalvoti, racionaliais būdais atrasti, išdirbti, bet būna, kad niekas „nesirašo“, „neateina“. Kūrybinio proceso nepaskubinsi. Daug kas priklauso ir nuo idėjos realizavimo, komandos galimybių, sėkmės“, – mano pašnekovė.

Labiausiai ją įkvepia susitikimai su įdomiais žmonėmis. Visur, ne tik kine. Svarbus ir laikas sau, atsiribojamas, vaikščiojimas, buvimas gamtoje.

„Vieniems vidinė ramybė yra kūrybos sąlyga, kitiems būtinas koks nors sukrėtimas, stiprus įspūdis ar emocinis impulsas“, – pastebi Viktorija.

Kūryba, anot V. Jonkutės, suteikia prasmingumo, atitraukia nuo kasdienybės, rutinos. Tai tarsi simbolinis savo pasaulio kūrimas, o ir paprasčiausia saviraiška. Sykiu įdomus ir įtaigus būdas kalbėti apie jai svarbius dalykus.

„Yra jausminių, prasminių niuansų, kurių niekaip kitaip nepavyks išreikšti, perteikti, kaip tik meno kalba“, – teigia režisierė.

O kokia gi yra V. Jonkutės kino kalba? Ji tikina, jog dar tik pradeda jos mokytis. Bet, anot Viktorijos, dažniausiai vienas iš svarbesnių elementų – charizmatiškos, įdomios asmenybės.

Svarbus laikas ir atmintis

V. Jonkutės režisuotų ir prodiusuotų filmų bagaže – ne vienas puikus kūrinys – dokumentiniai filmai „Arčiau žemės anapus upės“, „Semme“, filmas „Vėjų žemė“.

Pasak Viktorijos, kiekvienas kūrinys turi atskirą istoriją ir kurį laiką gyvena savo gyvenimą. Kol kas ji pati gyvena paskutiniaisiais dviem. Labiausiai V. Jonkutei įsiminė filmavimai Šventosios pajūryje, kuriant „Vėjų žemę“, naktinės Rygos filmavimas žiemą, susitikimai su lietuvių bičiuliu, latvių poetu Knutu Skujenieku ir kitais įdomiais žmonėmis.

„Visada įsimena filmavimų netikėtumai, jautrios, mielos akimirkos, pokalbiai, veikėjų paatviravimai, ilgi vakarojimai ar kitas laikas su komanda, kurie paprastai lieka už kadro“, – sako Viktorija.

Pasak jos, neįmanoma į valandos ar kelių minučių kino pasakojimą sudėti visų išgirstų žmonių istorijų ir gyvenimų bei patirties – tai suspaustas laikas, tad didelė dalis jo lieka tiesiog atmintyje, archyvuose ar nutylėjimuose.

Kol kas filmų, prie kurių kūrimo V. Jonkutė prisidėjo, temos – labiau profesinės, susijusios su lietuvių etnine, tautine kultūra, latvių kalba ir kultūra. Bet režisierė pastebi, kad netgi tokie lokalūs, regioniniai pasakojimai apima ir daug sudėtingesnes, gilesnes problemas. Anot jos, per vieno žmogaus istoriją galima papasakoti visos bendruomenės, tautos ar net visos šalies istoriją.

„Man kine itin svarbus kalbėjimas apie laiką bei atmintį. O apie juos kalbėti galima labai įvairiais aspektais. Tai itin plačios ir daugialypės temos, susijusios ir su tapatybe“, – sako Viktorija.

Vis dažniau apie kiną kalbama kaip apie įtaką darančią priemonę, ne tik pramogą. V. Jonkutės manymu, kinas neabejotinai atneša pokyčių kiekvieno žiūrovo galvoje.

„Jis nebūtinai turi būti susijęs su pokyčiais, bet pakanka poveikio, galios. Kino kalba itin įtaigi ir paveiki. Be to, kinas – puiki galimybė kelti sudėtingus moralinius, istorinius klausimus, konstruoti atmintį. Ne veltui jis naudotas ir naudojamas propagandiniais, ideologiniais tikslais“, – pabrėžia pašnekovė.

Anot Viktorijos, nereikėtų meno įsprausti į pernelyg uždarus rėmus ir vien tuo apsiriboti, nes tai jį naikina. Režisierė įsitikinusi, jog filmas pirmiausia turi išlikti menu, estetišku kūriniu, o jau po to gali atlikti ir kitas funkcijas.

Anot Viktorijos, net kūryboje įkvėpimo reikia tiek pat, kiek įdirbio.

Pasigenda lankstesnių galimybių kurti

Paklausta, kokia yra jos ateities ar net svajonių kino industrija, V. Jonkutė sako, jog kino industrija – Lietuvos kontekste itin skambus žodžių junginys. Jai tiesiog norėtųsi, jog kūrėjams atsirastų daugiau ir lankstesnių finansavimo galimybių, kad neribotų projektiniai, biurokratiniai, ideologiniai dalykai, komerciniai sprendimai. Kad nebeliktų intrigų, konkurencijos, pernelyg neslėgtų autoritetų svoris, perdėta profesionalumo samprata.

„Galų gale, jog nereikėtų įrodinėti nekomercinių kino teatrų, kino bei jo paveldo svarbos. Džiugintų, jeigu tokiuose miestuose, kaip Panevėžys, susiformuotų savita kino kultūra, kinas būtų visiems pasiekiamas. Galėtų ir koks lietuvis pagaliau laimėti „Oskarą“, – šypteli pašnekovė.

Dažnai filmų kūrimas yra laikomas tarsi idėjine veikla. V. Jonkutė tikina, jog ir jai neišvengiamai tenka derinti pragmatines ir idėjines veiklas.

„Savo profesiniais pasirinkimais niekada nebuvau itin pragmatiškas žmogus“, – juokiasi Viktorija.

Anot jos, visgi reikėtų vengti apibendrinimų, stereotipų. Meno žmonės, kaip ir humanitarai, jeigu išsilaiko savo srityje, paprastai sau nebekelia klausimų dėl galimybės pragyventi iš savo veiklos.

„Dauguma pradedančių kino kūrėjų užsiima komercine ar kita, pajamų teikiančia papildoma veikla. Priklauso apie ką kalbėsime – apie kūrybą, meninę veiklą ar praktinius profesinius įgūdžius, kuriuos galima daug plačiau pritaikyti. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio į save ir savo veiklą“, – pabrėžia V. Jonkutė.

Tiesa, Viktorija neslepia, jog yra nemažai tokių menininkų, kurie išvyko į užsienį ar pardavė butus tam, kad galėtų sukurti savo pirmuosius filmus.

„Panašiai būna ir su studentų diplominiais darbais. Bet kino bendruomenė labai įvairi, dinamiška, tuo ir įdomi. Ši profesija reikalauja ir didelio susitelkimo, racionalumo, žinoma, ir darbo“, – pabrėžia V. Jonkutė.

Pasak Viktorijos, kinas visomis prasmėmis jai daugiau davė, nei atėmė. Ir ne tik kino srityje, bet ir kitose veiklose, kuriomis užsiima.

Paklausta, ar pati įvairiausius filmus žiūri labiau profesiškai, ar jie vis dar jaudina, V. Jonkutė tvirtina nesanti sugadintas žiūrovas ir pirmą kartą beveik visus filmus žiūri kaip įprastas stebėtojas.

„Galiu filmais mėgautis, nebent turiu kokią nors užduotį ar tikslą. Žinoma, antrą kartą žiūrėdama jau būnu pastabesnė, daugiau dėmesio kreipiu į techninius, profesinius dalykus. Mėgstu gerą, gilų kiną, bet nesu ir pernelyg kritiška ar snobiška“, – šypsosi režisierė.

Nors dabar gyvena disertacijos rūpesčiais, V. Jonkutės galvoje nuolatos kirba kūrybinės idėjos.

Ji svarsto jau po rudens galėsianti rimčiau galvoti apie naujus kino projektus. Bet paprastai pasirinkimą, anot jos, lemia galimybės, aplinkybės, o kartais atsitiktinumas. Tad kol kas apie kūrybinius planus stengiasi per daug negalvoti.

Prisiminimų koridoriais

Viktorija pasakoja augusi Piniavos miškuose, pievose bei paupyje, kažkiek ir palatvėje. Turbūt dėl to jos kūryboje Latvija užima itin svarbią vietą.

Pasakoja buvusi ganėtinai tylus, uždaras ir jautrus vaikas, tačiau aktyvus ir labai smalsus. V. Jonkutė mokėsi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, tad nemažai laiko praleido joje, teatre, Senvagėje, V. Variakojo sporto mokykloje ar pas senelius.

„Itin įsimintinas būdavo važiavimas į mokyklą mažais autobusiukais ar senaisiais autobusais, kai dar nevažinėdavo miesto transportas. Kartais tekdavo keliauti ir traukiniais. Tuomet reikėdavo atsikelti paryčiais ir eiti pėsčiomis iki stoties. Neabejoju, geriau pagalvojus, susidėliotų visas pasakojimas“, – paprašyta prisiminti įsimintiniausias vaikystės bei paauglystės akimirkas šypteli V. Jonkutė.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų