-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Aviacija nuo 1903 m., kai amerikiečiai broliai Raitai atliko pirmąjį skrydį, į dangų pakilę sunkesniu už orą aparatu, skaičiuoja dar tik 120-uosius metus. Pusė šito laiko dangų naršau ir aš“, – sako Panevėžyje žinomas aviatorius ir netgi vienos miesto bažnyčios choro giesmininkas V. Mikeliūnas.
Tik kol kas jis apsistojęs Pasvalio krašte, Vaškų kaime pas brolį. Į kaimyninį rajoną, kur gimė ir užaugo, Vincas grįžo po daug metų, praleistų Panevėžyje. Čia ilgai dirbo aeroklube: mokė naujokus pažaboti plieninius sparnus. Ne vienas V. Mikeliūno mokinys tapo tikru skraidymo asu.
„Anksčiau berniukus labai traukdavo lėktuvai, sklandytuvai. Į mūsų klubą Panevėžyje mokytis skraidyti ateidavo vaikai nuo 13 metų. Leisdavau jiems, pririštiems virve, pakilti metrą kitą nuo žemės, kol priprasdavo. O 16-os tokie pilotai jau tikrus cirkus krėsdavo“, – prisimena V. Mikeliūnas, dažnai į aerodromą atsivesdavęs ir savo mažametį sūnų.
„Yra jauni ir yra drąsūs pilotai, bet nėra senų drąsių pilotų.“
V. Mikeliūnas
Mažas berniukas šalia tėvo – vos ne kiekvienoje buvusio aviatoriaus senoje, nespalvotoje nuotraukoje iš įvairiausių pasirodymų, renginių, varžybų su dangaus technika.
Vaikas savo akimis regėjo ir kaip 1982 m. buvo kuriama legendinės lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno keleivinio lėktuvo replika istoriniam Lietuvos kino studijos filmui „Skrydis per Atlantą“.
Žinomas režisierius Raimondas Vabalas prieš keturis dešimtmečius ryžosi sukurti istorinį meninį filmą apie 1933-iaisiais lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atliktą žygdarbį. Panevėžio aeroklubas prie kūrybinės komandos prisidėjo atkurdamas legendinių pilotų sudužusią „Lituanicą“. Šiems darbams vadovavo inžinierius, panevėžietis Vladislovas Kensgaila.
„Kartu su V. Kensgaila rausiausi Karo muziejuje po išlikusias originalo nuolaužas, fotografavau viską, kad paskui galėtume pagaminti panašų lėktuvą“, – pasakoja V. Mikeliūnas.
Ant sovietinio lengvojo orlaivio „Jak-12 M“ pagrindo sukonstruota „Lituanica“, anot Vinco, buvo netgi tvirtesnė ir po filmavimų kurį laiko dar skraidė. Tačiau tai visgi buvo tik išradingai aplipdyta legendos butaforija.
Vienas jos meistrų V. Mikeliūnas iki šiol prisimena pusmetį, kai nuo epoksidinės dervos luposi jo rankų, veido oda. Iš šios baisią alergiją keliančios medžiagos buvo gaminamos „Lituanicai“ reikalingos detalės.
Panevėžiečių kurta replika jau daug metų stovi Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune.
V. Mikeliūnas tikisi, kad dar spės į dangų pakelti savo naujuosius geležinius sparnus. P. Židonio nuotr.
„Sakoma, kad kiekvieno akmens viduje yra skulptūra, tik reikia nudaužyt viską, kas nereikalinga. Aš, perfrazavęs šį posakį, manau, kad kiekviename medžio gabale slepiasi propeleris – oro sraigtas“, – juokiasi pašnekovas, po „Lituanicos“ ilgai negalėjęs pamiršti, kaip įdomu savo rankomis kurti skraidančią techniką.
Dabar V. Mikeliūno dirbtuvėse Pasvalio rajone konstruojama Antrojo pasaulinio karo metais naudoto, amerikiečio Viljamo Tomo Paiperio gaminto keleivinio orlaivio „Piper Super cub“ replika. Šis lėktuvas praeito amžiaus pradžioje pasižymėjo paprastumu ir lengvumu, todėl puikiai tiko ne tik įprastoms oro kelionėms, bet ir karo žvalgybai, antžeminei kontrolei bei ryšiams palaikyti.
„Cub“ lietuviškai reiškia jauniklis. Ant lėktuvo vairo būdavo nupieštas mažas meškiukas. Tokiais „Jaunikliais“ dar ir dabar skraidoma, nes jie patogūs kaip dviračiai: sėdai ir nuskridai. Su jo dideliais ratais dideliu greičiu galima važiuoti net ir vandeniu “, – patikina V. Mikeliūnas.
Savo „Jauniklį“ meistras kuria jau visą dešimtmetį, bet darbo dar gana daug. Būsimą orlaivį kol kas mena tik metaliniais vamzdeliais apraizgytas liemuo ir ratai.
„Šito lėktuvo brėžinių knygą sudaro beveik tūkstantis puslapių. Reikia kiekvieną menkiausią detalę išsimatuoti, nusibraižyti ir pasigaminti. Nesėdžiu namie dykas, yra darbų buityje, bet prie savo kūrinio vis tiek stengiuosi ateiti kiekvieną dieną“, – pasakoja aviakonstruktorius.
Daug ką Vincas pasidaro savo rankomis, kai ką padeda šaltkalviai, kiti meistrai.
„Ne toks tas velnias baisus, kaip jį piešia. Nereikia čia kažkokios sudėtingos įrangos, tik didelio tiesaus stalo – prisuki kaladėles, pjaustai reikiamo ilgio vamzdelius, juos virini. Brėžiniai labai smulkūs – būtų nuodėme nedaryti“, – tvirtina meistras, savąjį lėktuvą konstruojantis tik iš pensijos.
Vieną kitą eurą jis dar kartais prisiduria kaime suvirindamas kokį lovį tvartui ar vartus.
V. Mikeliūnas dirbtuvėse konstruoja 1930 m. amerikietiškojo monoplano „Piper Super cub“ repliką. Asmeninio archyvo nuotr.
Aštuntą gyvenimo dešimtį bebaigianti autorius tikisi, kad dar spės į dangų pakelti savo naujuosius geležinius sparnus. Tačiau Vincas puikiai žino, koks būna ilgas tokios technikos kūrimo procesas.
Ištisus du dešimtmečius V. Mikeliūnas kažkada kūrė ir dvisparnio lėktuvo „De Havilland DH-82 Tiger Moth“ repliką. Jo originalas – 1931 m. pagamintas angliškas orlaivis, tokiu mokydavosi skraidyti nauji pilotai po Pirmojo pasaulinio karo. Šis lėktuvo modelis buvo labai populiarus ir ketvirtajame dešimtmetyje tapo vienas masiškiausiai gaminamų orlaivių.
„Mokyklinio lėktuvėlio konstruktorius buvo drugelių kolekcininkas, tad visus savo sukurtus lėktuvus inžinierius pavadino drugių vardais. „Tiger Moth“ reiškia „Tigrinį drugelį“. Jo pirmtakas buvo pavadintas „Gipsy Moth“ – čigonišku drugiu“, – vardija V. Mikeliūnas.
Dar ir dabar visame pasaulyje yra išlikusių originalios gamybos šio tipo lėktuvų, jie restauruoti ir skraido, o reliktų savininkai buriasi į klubus, netgi leidžia savo periodinį leidinį.
Kai V. Mikeliūnas nusprendė sukonstruoti pirmąjį savo lėktuvą, teko perskaityti ne tik žurnalus, bet ir didžiausias krūvas knygų – rusiškų ir angliškų. Tačiau diena, kai geležinis „pirmagimis“ 2006 metų vasarą pakilo į dangų, anot Vinco, buvo nepakartojama.
Nuotaiką sudrumstė tik netikėta bauda. Paskubėjęs ir nespėjęs iki galo susitvarkyti savadarbės technikos privalomų dokumentų, autorius užsitraukė prievaizdų nemalonę.
„Tokie lėktuvai negali kilti be ekspertų palaiminimo. Nuo pat pradžių inspektoriai stebi gamybą, vertina jos kokybę, lygina su brėžiniais ir tik po visko leidžia techniką registruoti“, – paaiškina aviatorius, sumokėjęs milžinišką baudą.
V. Mikeliūnas 14 metų dirbo Panevėžio aerodrome ir matė įvairiausių skraidymo aparatų.
Savo „Tigriniu drugeliu“ V. Mikeliūnas skraidė neilgai – vos apie 20 val., kol pardavė Pasvalio ūkininkui, o šis panevėžiečio sukonstruotu lėktuvu iki šiol tebeskraido.
Kaip ir visi karantino dabar uždarytas Vincas labai ilgisi dangaus laisvės. Ja mėgavosi prieš pusmetį.
„Aviacijoje stengiamasi nevartoti žodžio „paskutinis“. Pastarąjį kartą skridau praėjusį rudenį. Mane lydėjo instruktorius, nes jau kai kas ir prisimiršę. Yra jauni ir yra drąsūs pilotai, bet nėra senų drąsių pilotų“, – priduria ilgametis lakūnas.
O pirmas jo skrydis įvyko 1971 m., kai V. Mikeliūnui jau buvo beveik trisdešimt. Savo mokinius prie aukščio pratinęs nuo paauglystės, pats instruktorius įsitraukti į aviaciją vaikystėje galimybių neturėjo.
„Tikriausiai visi berniukai mėgo lėktuvus, aš irgi. Pats gamindavau danguje puikiai nardančius aitvarus. Bet kai baigiau vidurinę, buvo tik du pasirinkimai: su šakėmis į kolūkį arba mokytis toliau“, – atsidūsta pašnekovas.
Jis pasirinko antrąjį variantą ir įstojęs į Panevėžio hidromelioracijos technikumą vienerius metus studijavo melioraciją. Planai pasikeitė, kai buvo pastebėti jaunuolio muzikiniai gabumai.
„Dar gimtuose Vaškuose grojau dūda orkestre, o bestudijuodamas pamėgau pūsti birbynę. Mane pastebėjo ir pakvietė mokytis į muzikos technikumą Panevėžyje, tada veikusį Sodų gatvėje. Bet ir čia neilgai pasimokius padus ėmė kutenti pareiga tarybinei armijai“, – apie permainingą jaunystę pasakoja iki dabar muzikuojantis ir dainuojantis senjoras.
Savaitgaliais jis gieda Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios chore.
Bandydamas pergudrauti tuometę valdžią, studentas V. Mikeliūnas sugalvojo perstoti į karinę mokyklą Daugpilyje – manė, kad taip gaus specialybę ir išvengs privalomos tarnybos. Tačiau kursantas suprato klydęs, kai mokslai ėmė krypti į slaptus kariuomenės reikalus.
„Po dvejų metų toje mokykloje laukė galingo sovietų naikintuvo SU9 studijos. Toks orlaivis turėdavo medžioti priešo aviaciją. Supratau, kad įlindau į slaptą medžiagą, iš šios srities manęs taip paprastai nebepaleis, – aš šito visai nenorėjau“, – pasakoja Vincas.
Mokyklos vadovybei jis ėmė kurpti oficialius raštus, kad esąs visai netinkamas ir nenusipelno tokios garbingos vietos. Galutiniu koziriu vengiant tolesnių studijų tapo kursanto pareiškimas, kad tikėjimas apskritai neleidžia laikyti ginklo.
„Mane paleido, bet ne į laisvę, – šypteli pašnekovas. – Turėjau eiti į armiją ir ten atitarnauti visą terminą, kaip priklauso. Taigi mano planas neišdegė – priešingai, su ginklais ir kita karo amunicija praleidau dvigubai daugiau laiko, nei siekiau.“
Po karinės tarnybos grįžęs į Panevėžį, V. Mikeliūnas pradėjo mokytis elektros pavaros ir pramonės įmonių automatizavimo Kauno politechnikos institute, dabar tai Kauno technologijos universitetas. Iki diplomo buvo likę visai nedaug, kai susidomėjo skraidymu. Tad ir šių studijų nebaigė.
Kurį laiką Vincas dirbo automatinės telefonų stoties techniku cukraus fabrike.
„Tai kiek turiu profesijų? Melioratoriaus, muzikanto, ryšininko ir lakūno instruktoriaus“, – vardija V. Mikeliūnas.
Danguje pilotas skaičiuoja praleidęs daugiau nei 4 tūkst. valandų, o lėktuvą tupdęs per 14 tūkst. kartų. Asmeninio archyvo nuotr.
Lakūno instruktoriaus specialybė Vincui visada buvo mieliausia. Danguje jis skaičiuoja praleidęs daugiau nei 4 tūkst. valandų, o lėktuvą tupdęs per 14 tūkst. kartų.
Pilotas yra užsitarnavęs TSRS sklandymo sporto meistro vardą.
„Dienų dienas leisdavau prie lėktuvų, mokiau jais skraidyti naujokus. Skraidžiau ir pats, kiekvienais metais būdavo privalomas šuolis parašiutu. Dalyvaudavau sklandymo varžybose. Mano darbas aerodrome būdavo ir tarsi „blatas“ kitiems deficitiniams dalykams gauti – reikia kokio varžto ar tepalo, pasiūlai paskraidinti pardavėją su visa jo šeima ir gauni“, – apie žinomus sovietmečio mainus pasakoja pilotas.
V. Mikeliūnas būdavo smagus tokių kelionių gidas. Savo pakeleivius praskraidindavo virš kokio stiklo fabriko kaminų ir liepdavo pažiūrėti, ar nesiperi ten kuosų lizdai.
Savo karjerą Panevėžio aerodrome instruktorius baigė 1991 m. ir išėjo į priešlaikinę pensiją.
Vincas Paliūniškyje statėsi namus, planavo net siuvyklą įkurti, bet ekonominis sunkmetis viską apvertė aukštyn kojom.
„Kaip tik vertėsi tūkstantmetis, Lietuvoje dantis šiepė skurdas ir aš išvykau dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten suklastojęs dokumentus, meluodamas, jog turiu žalią kortą, porą metų darbavausi įvairiose vietose: fabrikuose, įmonėse“, – prasitaria avantiūristas.
Emigravęs į svajonių šalį, Vincas JAV dar įstojo į koledžą tobulinti anglų kalbos. Lietuviui buvo didžiausias pagyrimas, kai jį darbovietėje vieną dieną suprato kolegos. Dabar užsienio kalba V. Mikeliūnui praverčia vartant aviacijos literatūrą, reikalingą konstruojamam lėktuvui.
Emigracijoje pilotas neilgai išbuvo. 2011 m. grįžo į gimtinę Pasvalio rajone, kur matė daugiau sąlygų savo kūrybai.
Žmona liko Paliūniškyje, sūnus Robertas ir dukra Enrika sukūrę savo šeimas.
„Dabar mano gyvenimo tikslas užbaigti aeroplaną. Kai pabaiga atrodo nebe taip toli, tai tas darbas, regis, dar lėčiau stumiasi“, – atsidūsta pilotas.
Senjoras dar labai nori bent kartą sudalyvauti Joninių regatoje ant Rubikių ežero. Mat 1984 m. šis konstruktorius savo rankomis buvo sukonstravęs ir laivą – dviejų korpusų katamaraną. Jam naudojo tą pačią statybinę medžiagą kaip ir „Lituanicos“ replikai.
