-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Esą jei pavyktų „atrakinti“ likusią dalį, galėtume tapti genijais ar net įgyti antgamtinių galių.
Ši idėja įkvėpė ne vieną filmą, tokių kaip „Neribotas“ (Limitless) ar „Liusi“ (Lucy), tačiau moksliniai tyrimai šį mitą seniai paneigė.
Vis dėlto daugelis žmonių vis dar tiki šia gražia, bet klaidinga teorija.
Tad kiek iš tiesų smegenų mes naudojame ir iš kur atsirado ši legenda?
Žmogaus smegenys dirba visu pajėgumu – 100 proc., ir tai įrodyta neuropsichologijos mokslo.
Skirtingos smegenų sritys atsakingos už skirtingas funkcijas: vienos apdoroja regimąją informaciją, kitos atsakingos už atmintį, dar kitos – už kalbą ir pan.
Šiuolaikiniai smegenų tyrimo metodai leidžia stebėti jų veiklą realiuoju laiku, ir tyrimai rodo: visos smegenų sritys yra aktyvios dienos eigoje – nėra tokios, kuri visai nedirbtų.
Jei 90 proc. smegenų iš tiesų būtų „išjungta“, mokslininkai tai būtų seniai pastebėję.
Net tiriant pavienius neuronus, visiškai neveiklių sričių nerasta.
Kai žmogus skaito, kalba ar juda, vienu metu dirba kelios skirtingos smegenų sritys.
Pavyzdžiui, šiuo metu jūsų smegenys analizuoja šį tekstą, koordinuoja akių judesius ir netgi padeda išlaikyti telefoną rankoje – visa tai vyksta vienu metu.
Mitas apie 10 proc. smegenų naudojimą kai kam gali atrodyti įtikinamas dėl vizualizacijų, kuriose aktyvios smegenų sritys pažymėtos ryškiomis spalvomis.
Tačiau „mėlynosios“ zonos taip pat veikia – tik ne taip intensyviai.
Tai galima palyginti su miestu naktį: kai kurios gatvės apšviestos ryškiau, kitos mažiau, bet tai nereiškia, kad mažiau apšviestose vietose nieko nevyksta.
Geriausias įrodymas, kad smegenys dirba visos, – smegenų traumos.
Jei 90 proc. pilkosios medžiagos būtų nereikalingos, jų pažeidimai nesukeltų jokių pasekmių.
Tačiau net ir labai nedidelis pažeistas smegenų plotas – pavyzdžiui, ištikus insultui – gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą.
Pavyzdžiui, pažeidus kairįjį priekinės skilties regioną, žmogus gali visiškai prarasti gebėjimą kalbėti.
Mitas apie 10 proc. smegenų vilioja daugelį žmonių, nes žada, kad kiekvienas iš mūsų turi paslėptų supergalių.
Esą jei sugebėtume „atrakinti“ likusias smegenų galimybes, taptume genijais ar įgytume ekstrasensorinių sugebėjimų – ši idėja aktyviai plito saviugdos literatūroje.
Pavyzdžiui, garsiosios knygos „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ įžangoje rašoma, kad žmogus naudoja tik 10 proc. savo protinio potencialo.
Tačiau šis teiginys kalba ne apie pačių smegenų veiklą, o apie neišnaudotą žmogaus saviugdos galimybę.
Vėliau šis pasakymas pradėtas suprasti pažodžiui.
Kai kurie netgi teigia, kad pats Einšteinas savo genialumą aiškino šiuo mitu, tačiau tam nėra jokių įrodymų.
Kita galima mito kilmės priežastis – ankstyvieji moksliniai tyrimai.
XX a. pradžioje neurofiziologai dar nežinojo, kokias funkcijas atlieka kai kurios smegenų sritys. Pavyzdžiui, 1930-aisiais neurochirurgas Vailderis Penfildas smegenų operacijų metu elektriniais impulsais stimuliavo atvirus pacientų smegenų plotus.
Kai kurios sritys sukeldavo reakcijas, kitos – ne.
Taip padaryta klaidinga išvada, kad šios sritys bevertės.
Vėliau paaiškėjo, kad šios „tyliosios“ zonos, pavyzdžiui, prefrontalinė žievė, atlieka itin svarbias funkcijas, susijusias su planavimu, savikontrole ir sprendimų priėmimu.
Tačiau mitas jau buvo įsitvirtinęs visuomenės sąmonėje ir tebenaudojamas knygose, filmuose bei motyvaciniuose seminaruose, žadant žmonėms paslėptus gebėjimus, kurių realybėje tiesiog nėra.
