Keramikos krosnyje išdegė svajones

Inga ir Viktoras Pociuliai vos baigę studijas grįžo į Panevėžį dirbti ir kurti šeimos. Tik dėl visiško atsitiktinumo jiedu atrado keramiką, kuri farmacininkei ir mokytojui tapo ne tik mielu pomėgiu, bet ir nedideliu šeimos verslu.

Panevėžietė Inga Pociulienė pagal išsilavinimą farmacininkė ir darbuojasi vaistinėje.

Jos vyras Viktoras – istorijos mokytojas, R. Sargūno sporto gimnazijos pedagogas. Jiedu augina du nuostabius vaikučius – Arūnę ir Vincą.

O prieš keletą metų sutuoktiniai ėmėsi su jų specialybėmis absoliučiai nesusijusios veiklos, kuri ne tik abiem suteikia kūrybinio džiaugsmo, papildo gyvenimą, bet ir tapo šeimos verslu ir išgarsino jų pavardę.

Panevėžiečiai įkūrė išskirtinių keramikos indų, namų dekoro gaminių liniją „CeramiCat“ ir įdarbino gana pretenzingą molį.

Pasak I. Pociulienės, rankų darbo keramika – ypatinga gaminių skleidžiama šiluma. Asmeninio albumo nuotr.

Ingos ir Viktoro pažintis gana tradiciškai prasidėjo dar mokyklos suole, 11-oje klasėje. Jiedu buvo klasės draugai. Tada sekė studijos – Inga pasuko į Kauną, studijavo tuometiniame Kauno medicinos universitete. Viktoras pasirinko Vilnių. Tačiau nei laikas, nei atstumas romantiškų jausmų nenuslopino – po studijų pora grįžo į Aukštaitijos sostinę ir susituokė.

„Į Panevėžį grįžome prieš daugiau nei dvylika metų. Niekada to nesigailėjome. Šiame mieste gyvenimo ritmas lėtesnis, ramesnis. Čia labai gera auginti vaikus. Man labai svarbu ir gera, kad čia gana nedidelė bendruomenė – vieni kitus pažįstame, padedame, palaikome. Panevėžyje jaučiamės apsupti nuoširdžių žmonių“, – sako I. Pociulienė.

Meditacija darbe

Pasak Ingos, jiedu su vyru niekada neapsiribojo vien darbu pagal specialybę. Viktoras, dirbdamas mokytoju, užsiėmė kalvyste. O pati Inga intensyviai ieškojo savo krypties, kol vieną dieną brolienė pasiūlė pabandyti lipdyti.
„Brolio šeima jau daug metų tuo užsiima. Pajutę palaikymą, padrąsinimą, ir mudu su dideliu užsidegimu nėrėme į keramiką. Mums tai savotiška meditacija, kai lieki vienas su gabalėliu molio, geromis mintimis ir rankomis, norinčiomis kurti“, – šypsosi I. Pociulienė.

Jai vis dar sunku savo veiklą vadinti verslu, nors tai ir duoda pajamų. Pociulių šeima nesudarinėjo grandiozinio verslo plano, nekūrė jokių didelių strategijų. Tiesiog nuo pat pradžių mėgavosi tuo, ką daro.
Visgi pradėję lipdyti Pociuliai labai greitai suprato, kad prireiks tikrai nemažų pirminių investicijų. Daugiausia, žinoma, atsiėjo degimo krosnis, o ji tikrai nėra pigi.

„Dėl labai didelio Viktoro palaikymo, skatinimo judėti pirmyn viskas tapo įmanoma. Man ir buvo svarbiausia vyro besąlyginis palaikymas ir tikėjimas manimi. Be jo tikrai nieko nebūtų buvę“, – gražių žodžių antrajai pusei negaili Inga.

Negirdėjo Pociuliai nei artimųjų, nei draugų atkalbinėjimų ir paprotinimų iš šalies, esą kur jau čia kiša nosį.
„Priešingai! Sulaukėme tik palaikymo. Ir vis dar sulaukiame iki šiol. Mums tai labai svarbu“, – tvirtina sutuoktiniai.

Savanoriškai į mobilųjį punktą

Dabar Pociuliai nedidukame savo versle kiekvienas daro, kas labiausiai patinka ir sekasi. Inga rankomis lipdo vienetinius keramikos gaminius, bendrauja su klientais. Viktoras rūpinasi krosnies pakrovimu, glazūruoja žmonos lipdinius, užsiima logistika ir rinkodara.

Jis dar yra ir Šaulių sąjungos narys. Iki šių metų Viktoras buvo Lietuvos šaulių sąjungos 503 kuopos vadas Panevėžio Alfonso Smetonos 5-ojoje rinktinėje. Į šaulių gretas V. Pociulis įsiliejo atėjus krizei kaimyninėje Ukrainoje. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) tuomet budėjo pasienyje, panevėžiečiai šauliai – Panevėžyje.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai, dar kovo mėnesį Panevėžys, sekdamas Vilniaus ir Kauno pavyzdžiu, kreipėsi į Lietuvos šaulių sąjungą dėl budėjimo mobiliajame koronaviruso patikros punkte. Viktoras, kaip ir dar trisdešimt jo ginklo brolių, neturėdami jokių abejonių užsirašė budėti. Savanoriavo visą mėnesį laisvu laiku.

„Manau, nieko išskirtinio nedariau. Pasielgiau taip, kaip turėtų elgtis kiekvienas. Darėme, nes reikėjo“, – kuklinasi V. Pociulis.

Galerija

Priežastis būti laimingiems

O keramika, anot Pociulių, atpalaiduoja ir nuramina. Didelis džiaugsmas, pasak sutuoktinių, kad tai, kas teikia malonumą jiems, patinka ir kitiems.

„Sulaukti įvertinimo, gero žodžio, matyt, ir yra viena iš laimės priežasčių“, – šypteli I. Pociulienė.
Kiekvieną savo darbą ji išglosčiusi daugybę kartų. Anot Ingos, šitas užgimimas visada stebina: čia niekada negali žinoti, kokio sulauksi galutinio rezultato. Paskutinis etapas – krosnies atidarymas po degimo su glazūra pažeria daugiausia staigmenų.

„Dažnai pamatai, kad spalva ar jos tonas visai kitoks nei įprastai. Tokie netikėtumai sukuria išskirtinumą rankų darbui ir suteikia papildomo žavesio”, – mano keramikos kūrėja.

Porai be galo svarbu, kad tuo, kuo užsiima, patiems teiktų džiaugsmo, kad kurtų su meile. Jie įsitikinę: tik taip jų rankose gimę indai, suvenyrai patiks ir kitiems.

Pasak I. Pociulienės, nors įprastai keramikos dirbiniais, išskirtiniais dekoro elementais domisi moterys, kuriančios pirmuosius savo namus ar tiesiog norinčios išskirtinių, gerą energiją skleidžiančių stalo indų, visgi keramiką atranda ir vyrai.

„Dažnai taip nori nustebinti savo mylimąsias“, – sako pastebėjusi Inga.

Dalis panevėžiečių gaminių iškeliauja į kitas šalis. Juos renkasi ir emigrantai, savo išvykusiems vaikams dovanoja tėvai, taip tarsi susiedami juos su gimtąja šalimi.

Reikia tik dirbti

Inga pasakoja, jog kūrybinis procesas neretai užtrunka savaites. Nulipdžius gaminį, jis turi džiūti kambario temperatūroje dar bent 3–6 dienas. Pirmomis dienomis rūpestingai pridengtas audeklu, tada degamas krosnyje. Pirmas degimas trunka parą apie 1000 laipsnių temperatūroje. Tuomet sutuoktiniai gaminius skrupulingai glazūruoja ir vėl dega krosnyje – temperatūra jau šiek tiek didesnė, kad glazūros tinkamai išsilydytų ir galutinis rezultatas trauktų akį.

„Kartais gauname nuotraukų, kaip indai ,,gyvena“ naujuose namuose, kaip puošia klientų stalą. Tai labai motyvuoja“, – šypsosi Inga.

Pagrindinis tokio šeimos verslo privalumas, I. Pociulienės manymu, ir yra tai, kad kasdien gali daryti, kas labai patinka, nevaržydamas savęs.

„Labai džiugina, kad tai mūsų abiejų bendra veikla ir ji vienodai svarbi mums abiem“, – sako keramikos kūrėja.
O nedrįstančius imtis, kas išties arčiausiai širdies, Inga ragina niekada per daug negalvoti. Pasak jos, reikia tiesiog pradėti veikti.

„Kas gali nutikti blogiausio? Manau, niekada nesigailėsi pabandęs. O kai dar yra ir palaikymas, viskas daug lengviau“, – šypteli Inga.

Pociulių šeima nusiteikusi ir toliau užsiimti tuo, kas patiems teikia džiaugsmą. Tačiau jiems ne mažiau svarbu, kad jų gaminiai atneštų to džiugesio ir šilumos ir į kitų namus.

„O visa kita ateina savaime, reikia tik dirbti“, – pabrėžia V. Pociulis.