-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Martyna Žakevičiūtė save vadina grynakrauje panevėžiete, po įvairių klajonių prieš bemaž penkerius metus grįžusia į Lietuvą.
Nuo tada gyvenimą kuria Panevėžio rajono kaime.
Dabar Martyna gyvena keramika – mokosi šio amato Kauno taikomosios dailės mokykloje, veda keramikos užsiėmimus Panevėžyje.
„Visose veiklose mane labiausiai džiugina žmonės ir santykiai su jais. Kadangi šiuo gyvenimo etapu dažnai keičiu buvimo vietą – Panevėžys, Kaunas, Vilnius, kur dabar gyvena širdies draugas, – tad nuotaika dažnai kinta, būna ir nuovargio, ir nuotykių džiaugsmo. Sakyčiau, gyvenu labai dinamiškai“, – šypsosi Martyna.
A. Balnionės nuotr.
M. Žakevičiūtė neturi romantiškos istorijos, kaip keramika atėjo į jos gyvenimą.
Tačiau jau mokyklos laikais ją viliojo įvairūs amatai, rankdarbiai – siuvinėjimas, vilnos vėlimas, medžio drožinėjimas. Rankos visuomet buvo kuo nors užimtos.
Mintys apie keramiką pradėjo lankyti, kai Martyna gyveno Nyderlanduose.
Tada jau buvo pradėjusi gilintis į siuvinėjimo amatą, tačiau sugalvojo pabandyti lipdyti. Iš pradžių – iš ore džiūstančio molio.
„Grįžusi į Lietuvą, pažiūrėjau į tai rimčiau, gavau gal septynis ar aštuonis Panevėžio keramikų kontaktus. Ir trečias numeris buvo lemtingas – sutikau savo keramikos kelio įkvėpėją, mūzą ir draugę Jurgitą. Ji mane priėmė, davė pagrindus ir dar daugiau, sudarė sąlygas ieškoti savęs keramikos srityje. Labai vertinu šį ryšį“, – sako M. Žakevičiūtė.
Iš pradžių Martynai keramikos paslaptis atskleidė Jurgita. Su ja ir viena darbavosi kelerius metus.
Vėliau buvo atsitiktinumų etapas, kai Martyna įgyvendindavo netikėtai atėjusias idėjas.
O praėjusiais metais perskaičiusi knygą „Kūrėjo kelias“ – ją rekomenduoja kiekvienam bet kurios srities specialistui – pradėjo kur kas rimčiau žiūrėti į kūrybos procesą, skirti tam daugiau laiko.
Tikriausiai todėl praėjusį rudenį M. Žakevičiūtė žengė naują žingsnį kūrybinėje kelionėje ir pradėjo mokytis keramikos specialybės Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten žinias gilina iki šiol.
A. Balnionės nuotr.
Martyna svarsto, kad kūryba – labai svarbus sudedamasis jos gyvenimo dėlionėje.
M. Žakevičiūtė Vilniaus Tech universitete baigė kūrybinių industrijų bakalaurą. Po studijų nuo visko norėjosi bėgti kuo toliau, bet dabar supranta, ko išties ieškojo.
„Mokykloje mėgau matematiką, tiksliuosius mokslus. Tačiau ryški buvo ir kūrybinė pusė. Lankiau Muzikos mokyklą, organizavau renginius. Galų gale kūryba nugalėjo“, – pasakoja pašnekovė.
O prasidėjęs ieškojimų kelias tęsiasi iki šiol.
„Kūryba, vienokia ar kitokia forma, man yra sielos maistas. Be jos būnu išsekinta, nejaučiu daug pasitenkinimo“, – prisipažįsta keramikė.
Bet kūryba jai – kur kas platesnė sąvoka. Tai M. Žakevičiūtei nėra tik minties realizavimas.
„Mėgstu organizuoti renginius, burti žmones, spręsti iškilusias problemas“, – vardija Martyna.
Apie savo kūrybą M. Žakevičiūtė kalba dar gana nedrąsiai. Visgi nesunku pastebėti, kad jos keramikos darbai gamtiški, formos nėra tikslios, jos labiau organiškos.
„Mėgstu prie gamtos artinančias technikas, tokias kaip duonos raugo keramika ar japonų raku. Tačiau, sakyčiau, esu dar tik savo kelio pradžioje, tad braižas vis kinta“, – tvirtina Martyna.
Duonos raugo keramika – ypatinga, iš XVI amžiaus atkeliavusi šio amato technika.
Įspūdingi keramikos raštai išgaunami iki 900 laipsnių įkaitintus dirbinius merkiant į duonos raugą.
Spėjama, kad senovės lietuviai tose pačiose duonkepėse ir duoną kepdavo, ir keramiką išdegdavo, tad molis būdavo marginamas nuo tešlos likusiu raugu.
A. Balnionės nuotr.
Keramikos gamybos procesas atrodo ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis daug planavimo, laiko ir resursų.
Anot Martynos, taip ir yra. Keramika turi daug skirtingų etapų – lipdymas, džiovimas, pirmas degimas, glazūravimas, tada – antras degimas. Dar tuose etapuose yra etapėlių.
„Mane stebina to kūrybinio proceso unikalumas. Nors ir planuoji darbą ar net bandai atkartoti kažkur matytą, išeina ne pagal sumanymą, o savitai. Todėl ir įdomu stebėti tiek savo, tiek kitų interpretacijas“, – paaiškina.
Jai mėgstamiausia kūrybinio proceso dalis yra lipdymas.
„Degimas man vis dar sukelia nemažai jaudulio, glazūravimas taip pat. O keramikos kūrinio parsivežimas namo, apžiūrėjimas su artimaisiais, aptarimas – irgi labai malonus etapas“, – šypteli menininkė.
A. Balnionės nuotr.
M. Žakevičiūtė svarsto, kad jos požiūrį į meną formuoja žmonės. Iš kitų kūrėjų ji semiasi įkvėpimo.
„Atrakinti kūrybiškumo skrynią labai padeda palaikantys žmonės. Iš pradžių tas vidinis kūrėjas toks mažas ir nedrąsus, todėl palaikymo reikia labai daug. Man ypač padėjo knyga „Kūrėjo kelias“ ir meilės sau išraiškos. Tai mano susikurtos rutinos ir disciplinos“, – paaiškina Martyna.
Panevėžietės šeimoje menininkų daug nėra. Jos dėdė dėsto Vilniaus dailės akademijoje, su juo M. Žakevičiūtė leisdavo vaikystės vasaras kaime.
Tėtis mėgsta skambinti gitara.
„Aplink buvo močiučių ir tetų, kurios užsiimdavo rankdarbiais, gal todėl ir mane taip traukia rankų darbas. Nesakyčiau, kad esu labai meniškos prigimties, labiau kūrybiškos“, – svarsto keramikė.
Anot M. Žakevičiūtės, kūrybiškumas – tai ir duotybė, ir sunkus darbas.
Vieniems polinkis kurti yra įgimtas, kitiems smagiau žaisti pagal jau nustatytas taisykles.
„Kad kūrybiškumas ugdomas, sutinku šimtu procentu. Mūsų smegenys yra be galo įdomios ir lanksčios, todėl išmokti galima labai daug. O kūryba yra puiki smegenų mankšta. Aš labai mėgstu mąstyti ir lavinti mąstymo raumenį, todėl kūrybiškumas tikriausiai man toks artimas ir mielas“, – šypsosi menininkė.
A. Balnionės nuotr.
Vaikystėje Martyna mėgo šokti, dainuoti, deklamuoti – traukė įvairūs scenos menai.
Iš močiutės pasakojimų žino, kad dar patikdavo kalbėti.
„Sakyčiau, buvau toks gana ekspresyvus vaikas. Vėliau kiek užsidariau, drovumas paėmė viršų, pradėjau daugiau stebėti aplinką“, – pasakoja pašnekovė.
Tačiau meilė muzikai išliko iki šiol. Martynai vis dar patinka dainuoti, nors tai daro nedrąsiai ir dažniausiai tik sau.
Taip pat svarbi jos gyvenimo dalis yra kasdien rašomi ryto puslapiai.
„Stengiuosi laisvu laiku pajudėti. Šiuo metu tai yra rytinė joga ir bėgiojimas bei visavertė mityba ir miegas. Turiu šunį, tad užsigulėti dažniausiai nėra galimybės“, – pasakoja Martyna.
Šiuo metu didysis M. Žakevičiūtės planas – baigti keramikos mokslus. Tam dar liko pusantrų metų.
„Tada turiu svajonę mokytis psichologijos, bet pažiūrėsime, ką mąstysiu po pusantrų metų“, – šypsosi M. Žakevičiūtė.
