Kelionė laiku po mirusį miestą

Kelionė laiku po mirusį miestą

Po raudoną mišką slampinėjančios vilkų gaujos, savotiškomis džiunglėmis virstantis miestas, iš kurio prieš kiek daugiau nei tris dešimtmečius evakuota kelios dešimtys tūkstančių gyventojai, sustojęs laikas ir nuo pavojingos radiacijos plyšaujantys prietaisai – tai vaizdai ne iš apokaliptinio siaubo filmo ar kompiuterinio žaidimo, o išgyvenimai, lydėję panevėžietę Žydrūnę Zulonaitę-Maršalkienę kelionėje po Černobylio apylinkes ir Pripetės miestą.

Dvi nusikaltimo vietos

Prieš 33-ejus metus, balandį, visą Europą sudrebinęs Černobylio reaktoriaus sprogimas iki šiol apaugęs mistinėmis istorijomis ir pasakojimais, o nelaimės padariniai bus jaučiami dar kelis šimtmečius. Nedidelis Pripetės miestas Ukrainos šiaurėje, vos pora kilometrų nuo sienos su Baltarusija, kažkada buvo sparčiausiai augantis, savotiškas sovietinio žmogaus rojaus. Dabar tai miestas vaiduoklis, į kurį retkarčiais užklysta tik smalsūs turistai. Kaip pasakojo prieš porą savaičių iš kelionės po Pripetę grįžusi panevėžietė Žydrūnė Zulonaitė-Maršalkienė, tai, kas knygose ar filmuose pasakojama apie Černobylio nelaimę, gerokai skiriasi nuo to, kas matoma ir išgyvenama vaikštinėjant tuščiomis miesto gatvėmis ar užklystant į eilinio gyventojo butą, kuriame senųjų šeimininkų tarsi vis dar laukia vaikiški pliušiniai meškučiai, tris dešimtmečius nepaliestas pianinas ir senos knygos.

Nuvykti į legendinį miestą ji planavusi ilgą laiką. Praėjusiais metais pasitaikė unikali galimybė aplankyti ne tik Kijevo įžymybes, bet ir užsukti ten, kur paprastai turistai nėra laukiami išskėstomis rankomis – į buvusią Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vilą. Čia sutikti apsaugos darbuotojai ir pasiūlė lietuvaitei neįprastą maršrutą: perdėtą vilos prabangą – nuo brangiausio pasaulyje žydrojo marmuro iki cerkvės miegamajame – palyginti su už vos keliasdešimties kilometrų esančio Černobylio apylinkių vaizdais.

„Norėjosi palyginti dvi nusikaltimo vietas. V. Janukovyčiaus vila iki šios dienos turi nusikaltimo vietos statusą, Černobylio katastrofa – taip pat nusikaltimo žmonijai vieta“, – pasirinkimą motyvavo Ž. Zulonaitė-Maršalkienė.

Žaidimo spąstuose

Žydrūnė sužinojo, kad jau kurį laiką į Pripetę ir Černobylį Ukrainos turizmo agentūros organizuoja specialias keliones, tačiau jų siūlymai nesuviliojo. Anot keliautojos, paprastai šios agentūros turistus nuveža į memorialines vietas ar ten, kur visiškai saugu. Be to, šios išvykos turi ir propagandinių prieskonių, o panevėžietei norėjosi autentiškų potyrių. Netikėtai ji atrado, kad netradicines keliones organizuoja ir lietuviai.

„Vis sukosi galvoje, kaip šią teritoriją pamatyti tikresnę, norėjosi išvysti ne tik sarkofagu uždengtą reaktorių ir Černobylio miestą, bet gerokai daugiau. Ne tik graudžių istorijų, kaip pro vartus atvažiavusios gaisrinės daugiau pro juos nebegrįžo, bet ir tai, ko nepasakė oficialioji valdžia“, – pasakojo moteris.

Ž. Zulonaitės-Maršalkienės teigimu, Pripetėje ir aplinkiniuose kaimuose tikrai yra daug daugiau ką apžiūrėti. Ji turėjo galimybę aplankyti ne tik katastrofos epicentrą, bet ir pabūti kapinynuose, kur palaidota užteršta žemės ūkio technika, apleistuose kaimeliuose, pavaikštinėti miestelio gatvėmis.

„Jausmas, kai iki išprotėjimo rėkia radiacijos matuoklis, nejaukus“

Ž. Zulonaitė-Maršalkienė

Į Černobylio zoną plūsta ne tik turistai, bet ir vadinamieji radiofilai, kurie stengiasi iš teritorijos paslapčia išvežti radiacija užterštų daiktų, bei stalkeriai. Tai nelegalai, į teritoriją patenkantys miškais ir kitais tik jiems žinomais kanalais. Prieš keliolika metų sukurtas kompiuterinis žaidimas – uždara Černobylio zona, kur vaizdai iki smulkmenų atkurti pagal tikrą miesto analogiją. Tik kai kurie užkietėję žaidėjai nebesitenkina vien virtualiu pasauliu ir veržiasi į uždraustą zoną nelegaliai.

„Stalkeriai iš pradžių pasivaikšto žaidime, o tuomet bando visus patikros postus kirsti nelegaliai, per miškus. Tikslas – nueiti iki tam tikro objekto ir likti nakvoti. Kai kurie tiki, kad paveikti radiacijos įgis supergalių. Pasakojama, kad traktoriaus kaušas, su kuriuo buvo kasamos radioaktyvios nuolaužos, yra kai kurių stalkerių (radiofilų) svajonė – permiegoti tame kauše arba uoste, kur užterštumas viršytų visas normas, yra šių žaidėjų siekiamybė, kartais perauganti į savotiškas psichozes“, – pasakoja Ž. Zulonaitė-Maršalkienė.

Smalsumas prieš saugumą

Teritorijoje yra net stalkerių zonos, kur šie palieka sausų davinių, kad kuo mažiau daiktų reikėtų neštis ant pečių. Šie žmonės nebijo nieko, kai kurie net bando pereiti Raudonąjį mišką – savotišką koridorių, kuriuo ėjo didžioji radiacijos banga. Toje vietoje miškas liko visiškai rudas. Siekiant sumažinti radiaciją jis buvo išpjautas, tačiau vėl ataugo rudai raudoni medžiai.

„Per mišką draudžiama net važiuoti, nes radiacijos dozė – milžiniška. Be to, ten itin pavojinga dėl vaikštinėjančių vilkų gaujų“, – pasakojo keliautoja.

Po teritoriją slampinėja ir šunys ar šuns ir vilko hibridai, tačiau šie laikosi arčiau žmonių. Pasak moters, gyvūnai yra sveiki ir gražūs, tad nejučia imi dvejoti, ar radiacija išties tokia pavojinga. Tačiau kai pamatai medį, kurio šakos auga žemyn arba iš pušies likusį tik krūmą, supranti, kad poveikis gamtai be galo žalingas.

Keliautojai iš Lietuvos taip pat buvo savotiškai įtraukti į žaidimą. Jie gavo koordinates, kur galbūt rasta radioaktyvi dalelė, viršijanti visas radiacijos normas. Lietuvių turistų grupelė patraukė ieškoti mistinio radinio. Apie tai, ar mirusio miesto lankytojams kyla radiacijos pavojus, įspėja specialus detektorius, matuojantis jonizuojančiąją spinduliuotę – Geigerio skaitiklis.

„Pagal duotas koordinates radome tą dalelę, kuri milijoną kartų viršijo leistinas normas. Jausmas, kai iki išprotėjimo rėkia radiacijos matuoklis, nejaukus. Kai kurie iš tos baimės net pradėjo burnoje justi geležies skonį, pasidarė bloga. Bet tai gal daugiau psichologiniai dalykai“, – atvirauja panevėžietė.

Jos teigimu, daugelis čia vyko pamatyti tai, ko neįmanoma patirti ir išgyventi kasdien, todėl net ir kelis kartus radiacijos normas viršijantys matuokliai smalsuolių nesustabdė. Tiesa, Pripetėje svarbu laikytis tam tikrų griežtų taisyklių, kurios padeda kiek įmanoma apsisaugoti nuo radiacijos. Pavyzdžiui, tik peržengus patikros postą, draudžiama valgyti, gerti ir net rūkyti lauke, mat taip yra didesnė tikimybė įkvėpti radioaktyviųjų dalelių. Taip pat labai svarbu tinkamai laikytis higienos, nes šių sveikatai pavojingų medžiagų galima parsinešti ant rankų ar drabužių.

„Buvo labai šalta, visą laiką lijo. Net ir nuėjus apie dvidešimt kilometrų, niekaip nepavyko sušilti. Maisto negalima turėti, jokių šiltų skysčių taip pat, tad buvo kiek sudėtinga. O ir patiems dingo noras valgyti, žinant, kad ore sklando pavojingos dalelės. Bet kai turi galimybę įeiti ten, kur paprastai įleidžia ne visus, net nemąstai apie saugumą. Nesvarbu, jog tenka klampoti per dumblą, kuris yra tiek užterštas, kad davikliai rėkia nesavu balsu“, – ekstremaliais įspūdžiais dalijosi Ž. Zulonaitė-Maršalkienė.

Rojus, virtęs pragaru

Černobylio zona be galo apleista, niūri ir nyki. Tokioje aplinkoje keliautoją aplankė dvejopi jausmai. Dabar miestas labiau primena siaubo filmų filmavimo aikštelę, bet kartu ir matyti, kokia tais laikais buvo graži ir turtinga Pripetė, kurioje prieš evakuaciją gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Nors gamta daro savo darbą ir miestas baigia apželti, bet keliai nutiesti taip tobulai, kad ir dabar lygūs kaip stiklas. Tais laikais Pripetėje, skirtingai nei daugelyje Sovietų Sąjungos miestų, nebuvo tokio dalyko kaip deficitas. Šeimos gyveno erdviuose būstuose, mieste veikė kino teatras, kultūros namai, net pramogų parkas, tiesa, jis taip ir nesulaukė pirmųjų lankytojų. Iki šių dienų išliko ir įspūdingo dydžio baseinas, parkai, prabangios kavinės prie pat krantinės, kur buvo galima stebėti praplaukiančius laivus.

„Tas apleistumo ir nykumo jausmas veikia neigiamai, bet kartu labai nustebino, kokioje prabangoje gyveno Pripetės žmonės. Tad nieko nuostabaus, kad jiems liko savotiškų nuoskaudų, juk gyveno geriau negu bet koks statistinis Sovietų Sąjungos žmogus“, – pasakoja Ž. Zulonaitė-Maršalkienė.

Nors daug kas Pripetėje liko taip, kaip buvo prieš didžiąją gyventojų evakuaciją, tačiau yra ir nemažai „surežisuotų“ dalykų. Pasak panevėžietės, viešojoje erdvėje dažnai galima pamatyti fotografiją, kurioje užfiksuotos mokyklos grindys, nuklotos dujokaukėmis. Bet iš tiesų ten jos nebuvo paliktos – tai vadinamųjų stalkerių režisūra. Ir tokių suvaidintų situacijų yra gerokai daugiau. Turistus iš Lietuvos labiausiai domino vietos, kurios nėra lankomos. Viena tokių – gamykla, kur neva buvo gaminami magnetofonai. Įvairių minčių kyla jau pamačius nefasadinę šios gamyklos pusę – ją saugojo elektros srovė. Kaip pasakojo kelionės vadovas, šioje gamykloje dirbusieji net iki šios dienos nepasakoja, ką ten veikė. Legendomis apaugęs ir didžiulis kompleksas laboratorijų bei mokymo bazių, kurios aptarnavo tolimojo veikimo užhorizontinį radarą (DUGA), galintį nustatyti, ar didžiausi sovietų priešai amerikiečiai nepaleido atominės bombos. Vienas iš atominės jėgainės reaktorių aptarnavo būtent šį įrenginį.

„Neoficiali versija skelbia, kad tuo metu, kai sprogo atominis reaktorius, šis įrenginys turėjo būti bandomas visu pajėgumu. Tačiau tai tik viena iš versijų, nes siųstuvo ir antenos darbas – dar ir šiandien didelė paslaptis“, – pasakojo pašnekovė.

Laiko perspektyvoje

Pripetėje, be pavienių turistų ir užklystančių stalkerių, nėra nė gyvos dvasios, o Černobylyje yra gyvenančiųjų nuolat. Radiacija ėjo tam tikromis zonomis, vadinamaisiais debesėliais, tad ir dabar, pavyzdžiui, vienoje gatvės pusėje vyksta gyvenimas, o kitoje – visiškai apleista. Rekomenduojama, kad čia gyvenantieji kas kiek laiko išvažiuotų į saugesnes Ukrainos vietas, tačiau daugelis lieka – jie užsiima metalo paieškomis, jo pjaustymu ir pardavimu. Iš teritorijos nieko išvežti negalima, bet tai vyksta nelegaliai.

„Pačiame Kijeve važinėja prabangūs mersedesai, o Černobylyje – senutėlės nivos neperėjusios techninės apžiūros, kuri ten net nėra privaloma. Mums dabar tai nesuprantama“, – pasakoja keliautoja.

Nors Černobylyje galima sutikti žmonių, apleistumo slogutis lydi visą kelionę. Be neįprastų pojūčių ir išgyvenimų, lietuvių keliautojų grupei teko patirti ir tikrų išbandymų. Nukritus vieno iš trijų autobusiukų ratui, turistams teko susispausti likusiuose dviejuose, nes pasilikti zonoje ilgiau draudžiama – už tai galima sulaukti ne tik baudos, bet ir belangės.

„Leidimuose aiškiai nurodoma, kiek ir kur galima būti. Jeigu patikrinus paaiškėja, kad buvo pažeista tvarka, gresia net areštinė – duoda pailsėti sulaikymo kameroje. Kita vertus, vėlai vakare mieste, kur nėra žmonių ir kur laisvai laksto vilkų gaujos, darosi nejauku ir mažiausiai norisi atsiskirti nuo grupės“, – atviravo Ž. Zulonaitė-Maršalkienė.

Po tokios kelionės, anot panevėžietės, kitaip pradedi vertinti tai, ką per tuos tris dešimtmečius nuo tragedijos pasiekė Lietuva. Kai kuriuose Ukrainos kaimuose iki šiol laikas sustojęs.

„Kraupus jausmas yra klausytis įrašo, kuris buvo transliuojamas prieš evakuaciją. Dar kraupiau, kai toks pat buvo paleistas lietuvių kalba – tokie įrašai buvo parengti visoms Tarybų Sąjungos šalims, turinčioms atominę elektrinę. Po tokios autentikos dozės supranti, kaip gerai mes gyvename. Grįžimas namo prilygsta šventei. Per tuos tris dešimtmečius Lietuva nuėjo labai daug“, – sako Ž. Zulonaitė-Maršalkienė.

Galerija

Komentarai

  • Sveika sugrįžus, Žydrūne!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų