Kavalieriška panevėžiečio meilė kavai

Sekundė
Rasa Karvelytė
Aktualijos
2019.05.17 14:50

Trisdešimtmetis Justinas Dalinda baigęs mokyklą skubėjo tęsti mokslus Kaune. Ten jis žengė ir į verslo pasaulį – atidarė pirmąją savo kavinę. Įgavęs patirties ir kur kas labiau pasitikėdamas savimi, ryžosi vieną tokių įstaigų įkurti ir gimtajame mieste – Panevėžyje. Rizika, dėl kurios ne vienas atkalbinėjo, pasiteisino su kaupu – apie panevėžiečio kavinę dabar ne tik kalba kavos gerbėjai net iš kitų miestų, bet ir domisi tolimųjų kraštų spauda.

Slėpti, jog malonu sulaukti teigiamų įvertinimų iš šalies, vienos populiariausių kavinių Panevėžyje įkūrėjas neketina.

Vyras mano, jog atvėrus Respublikos gatvėje dar vienos kavinės duris, jam pavyko įnešti į miesto kultūrinį gyvenimą naujų vėjų.

Prieš kiek daugiau nei trejus metus startavęs panevėžiečio verslas iš karto sulaukė ypatingo aplinkinių dėmesio. Apie kavinės interjerą, kurį sukūrė dizaineris iš Klaipėdos, rašė ne tik vietinė ar šalies žiniasklaida, bet ir Meksikos, Jungtinių Amerikos valstijų internetinės svetainės.

„Buvo minima ne tik pati kavinė, bet ir Panevėžys. Iki šiol įstrigęs atmintyje interjero konkurso dešimtuko sąrašas, kurio pirmosiose dviejose vietose puikuojasi Vilnius, tuomet trečiojoje Panevėžys ir vėl sostinė…“ – kiek kuklindamasis dėl aplankiusios sėkmės šypteli J. Dalinda.

Verslininkui širdį paglosto ir netikėti klientų prisipažinimai. Ne vienas, netgi vykdamas iš pajūrio į Vilnių, sumano aplankyti ir Panevėžį, kad paragautų paties Justino ar jo komandos baristų ruošiamos kavos.

„Tai yra nerealu – daryti tokį lanką! Gera būti bent kavos srityje savotišku miesto ambasadoriumi“, – neslepia džiaugsmo.

Kavinių versle sėkmingai dirbantis vyras meilę kavai pajuto ne iš karto. Asmeninio archyvo nuotr.

Vizija, kaip atrodys kavinė Panevėžyje, vis keitėsi. Vyro mintyse sukosi įvairios idėjos.

Kavinės pavadinimas leido Justinui pasvajoti apie aristokratišką personalo išvaizdą, klientų aptarnavimą dėvint smokingus.

„Vizijos kiek utopinės, bet smagu jų siekti. Išėjo visai kitaip, bet galiu drąsiai pasakyti, jog tai, ką turiu dabar, pranoko visus mano lūkesčius. Yra geriau, nei tikėjausi.“

J. Dalindai tenka pripažinti, jog didžioji dalis tų, kurie žinojo apie jo planus atidaryti kavinę Aukštaitijos sostinėje, nebuvo nusiteikę optimistiškai.

Daugelis jų bandė atkalbėti jauną vyrą nuo skubotų sprendimų, perspėti, jog vien siūlydamas kavą neišgyvens, neužsidirbs. Jį persekiojo įprasti žmonių nuogąstavimai ir dvejonės, bet panevėžietis nepasidavė spaudimui.

„Standartiškumas manyje labai anksti sudužo. Iki šiol stengiuosi žiūrėti nestandartiškai, netgi šiek tiek vaikiškomis akimis“, – sako.

Matė galimybes

Ugdyti tokį požiūrį į aplinką Justinui padeda ir dvi mažametės dukrelės. Su jomis jaunas tėtis ir namuose nevengia pažaisti kavos ar arbatos vakarėlių. Būtent šeima ir buvo vienas pagrindinių argumentų, kodėl lietuvis, prabėgus beveik dešimčiai metų, nusprendė sugrįžti gyventi į Panevėžį.

Baigęs mokyklą būdamas vos aštuoniolikos metų, Justinas pasakoja išvažiavęs studijuoti į Kauną. Ten baigė ekonomikos mokslus, vienas po kito sekė įvairūs darbai, vėliau nuosavas verslas, o netrukus ir šeima.

Panevėžietis prisipažįsta, jog nuolat jautė vidinį spaudimą, it bate įkritusį akmenuką, kuris skatino ieškoti savojo pašaukimo. Juo tapo kartu su studijų draugu bei jo antrąja puse atidaryta kavinė, kuri sėkmingai veikia iki šių dienų.

Nors verslas sekėsi, šeimą sukūręs ir pirmagimės su žmona susilaukęs vyras ėmė dairytis į mažesnį miestą – gimtąjį Panevėžį.

Sprendimas grįžti, anot jo, spontaniškas nebuvo, priešingai – buvo atsakingai apgalvotas. Apsispręsti padėjo ne tik tai, jog sugrįžtančių vaikų laukė ir visuomet pasiruošę padėti tėvai, bet ir didesnės galimybės gauti vietą dukrai vaikų darželyje.

Įžvelgė J. Dalinda ir patrauklią verslui nišą.

„Man atrodė, jog Panevėžyje yra neišsemiamos galimybės, labai daug potencialo. Tapo akivaizdu, jog Kaune likti negalime, reikia grįžti“, – pasakoja.

Panevėžietis džiaugiasi, jog aplinkinių akį traukiantis interjeras garsina ne tik kavinę „Kavalierius“, bet ir patį miestą. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunkumuose – patirtis

„Kai augau, teko mieste matyti labai daug alaus barų, ypač J. Basanavičiaus gatvėje. Tačiau grįžus mane maloniai nustebino esamas progresas“, – pastebi pašnekovas.

Vyras pasakoja, jog vos suparvykęs jis pastebėjęs kelias modernias, šiuolaikiškas kavines. Pamatęs, jog verslo sritis, kuri yra patraukli ir jam pačiam, dar nėra iki galo užpildyta, ėmėsi veiksmų.

Nors mėgstantis ir gebantis skaičiuoti, bendrauti su žmonėmis vyras turėjo užtektinai finansinių žinių, visgi sunkumai neaplenkė.

Atidaryti naują kavinę jaunai šeimai užtruko maždaug devynis mėnesius. Nors naujai kylantis pastatas mieste iš karto patraukė jų dėmesį, teko palaukti, kol į jį bus įsileidžiami pirmieji nuomininkai. Juo ir tapo J. Dalinda.

Panevėžietis atviras: pirmieji metai buvo iš tiesų labai sunkūs.

„Nežinai, nei koks tavo klientas, nei ką pasiūlyti, kaip dirbti. Neskaičiavome valandų – buvo laikas, kai su žmona dirbome daugiau nei dvidešimt dienų nuo ryto iki vakaro be jokių išeiginių. Buvome dviese, neturėjome komandos ir buvo labai sunku, bet tai mus užgrūdino“, – dabar su palengvėjimu pasakoja pašnekovas.

Anot jo, tokie iššūkiai atnešė ne tik fizinių bei emocinių išbandymų, bet ir leido susidėlioti svarbius taškus: suvokti, koks yra juos aplankantis klientas, kaip su juo bendrauti, kaip sėkmingai pajusti kasdienybės pulsą ir įsivažiuoti finansiškai.

Pats Justinas juokiasi apie kavą negalintis papasakoti jokių ypatingų istorijų, nes ilgą laiką jos negėrė.

„Man ji buvo tai, kas galėtų ir visai neegzistuoti. Kavą pradėjau gerti maždaug studijų laikais ir tikrai mažais kiekiais – nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio“, – šypteli.

Dabar jo ir kavos draugystė kur kas artimesnė.

„Kuo labiau gilinuosi, tuo labiau meilė kavai didėja. Kai suvoki, jog ji išaugo iš žemės, ją žmonės skynė rankomis, specialiai apdorojo, tuomet tikrai pavyksta pajusti tą žmonių grandinę, kuri dėl tavo kavos gurkšnio įdėjo tiek pastangų“, – susižavėjimo neslepia panevėžietis.

Konkurencijai nepritaria

Dabar kavinės kolektyvą sudaro šeši asmenys. J. Dalinda džiaugiasi, jog pavyko į bendruomenę suburti tuos, kurie yra motyvuoti savo darbą dirbti geriausiai.

Panevėžietis pabrėžia, jog svarbus sudedamasis elementas versle yra gebėjimas sutarti ne tik su savo komanda, bet ir su kitais mieste kavines atidariusiais verslininkais, baristais.

J. Dalinda vietoj konkurencijos renkasi draugystę – toks modelis jam atrodo priimtiniausias. Asmeninio archyvo nuotr.

„Stengiuosi su kolegomis bičiuliautis ir draugauti. Palaikau draugiškus ryšius, nes manau, jog mes esame stiprūs tada, kai esame bendruomenė, o ne konkurentai“, – sako.

Vyras įsitikinęs, jog kuo daugiau bus vieningai veikiančių kavinių, tuo kokybiškesnės paslaugos galės pasiekti vartotoją, formuoti ir galbūt iš dalies keisti gyventojų įpročius.

Tokį požiūrį Justinas sako išsiugdęs dar gyvendamas Kaune, kai priklausė verslininkų asociacijai.

„Man visai nebaisu, kad atsiranda naujų kavinių, priešingai – labai laukiu ir džiaugiuosi, jog ir ši, Respublikos gatvė, jomis pildosi“, – sako.

Neretai ir pats už baro stojantis vyras pastebi, jog jo kavinė retkarčiais yra siejama vien su jaunimu. Tam tikromis valandomis kavinėje, rodos, tikrai karaliauja moksleiviai, tačiau pats Justinas juokauja, jog atsigerti kvapnios kavos susirenka jaunimas iki 99-erių.

„Ryte ateina vieni, dieną ir vakare – kiti. Bet visi turi vieną bendrą vardiklį – jaunas akis, jaunatviškumą, modernų požiūrį, norą ieškoti kokybės, šiuolaikiški, mėgstantys bendrauti žmonės“, – atkreipia dėmesį J. Dalinda.